MARTĄ RAIŠUKYTĘ IR VYDŪNĄ SIEJO VERTYBĖS IR PANAŠUS GYVENIMO BŪDAS

Posted on by rima


 Dr. Angelė ŠARLAUSKIENĖ

     Po nepriklausomybės paskelbimo Didžioji Lietuva pamažu atidalinėja skolas Mažajai Lietuvai. 1989 metais įkurta Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) nepamiršta priminti nei savajai, nei tarptautinei bendruomenei kartais nelabai patogių su šiuo praeityje Lietuvos etniniu kraštu susijusių problemų. Tad neturėtų stebinti, kad ir vieno Vilniaus daugiabučių rajono – Pilaitės gatvės, alėjos ir įstaigos įamžino Mažosios Lietuvos autentiškus vietovardžius ar ten lietuvybės vardan plušėjusių iškilių asmenybių vardus. Šios idėjos autoriai yra kraštotyrininkas ir MLTR pirmininkas Vytautas Šilas bei jau šviesios atminties istorijos habil. dr. Petronėlė Žostautaitė.

     Nors 2014-ieji Lietuvoje išsiskyrė ženklia mokslininkų ir menininkų duokle lietuviškos grožinės raštijos pradininkui Kristijonui Donelaičiui, gimusiam prieš 300 metų Mažojoje Lietuvoje, pačioje tokių donelaitiškų metų pabaigoje nepamiršta ir Marta Raišukytė, taip pat kilusi iš šio krašto. Ji iškilaus filosofo, rašytojo, nuoseklaus lietuvybės gynėjo ir jos puoselėtojo Vydūno bendražygė, talkininkė, iki paskutinio atodūsio (mirė Tilžėje 1933 metais) padėjusi įgyvendinti didžiuosius jo gyvenimo tikslus.

     Dr. Vacio Bagdonavičiaus iniciatyva 1988 metais įkurta Lietuvos Vydūno draugija.  2014-ųjų pabaigoje Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Vydūno draugija surengė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos, Vydūno bendražygės Martos Raišukytės 140-osioms gimimo metinėms skirtą konferenciją. Tai jau antroji nepriklausomoje Lietuvoje jai pašvęsta konferencija. Pirmoji buvo surengta prieš 20 metų, minint jos 120-ąsias gimimo metines ( M. Raišukytė gimė 1874-aisiais gruodžio 10 d.). Ta proga šios draugijos pastangomis 300 egzempliorių tiražu išleista ir Vydūno knygelė „Rožės ir Lelijos. Rūtos atminimui“ (M. Raišukytė pasirašinėjo Rūtos slapyvardžiu). Tokiu pavadinimu  buvo pavadinta ir jos iniciatyva įkurta leidykla, kuri dažnai jos pačios ar jos pastangomis surinktomis lėšomis išleido beveik visus Vydūno veikalus.

     Pirmasis  tokios nedidelės apimties knygelės leidimas su M. Raišukytės portretais pasirodė Tilžėje 1933 metais. Joje, neslepiant sielvarto, išspausdinti paties Vydūno raudomis pavadinti prisiminimai apie neseniai į paskutinę kelionę išlydėtą jo nepakeičiamą bičiulę, darbų įkvėpėją ir nenuilstančią talkininkę. Pakartotinai išleistą faksimilinę knygelę papildo Lietuvos Vydūno draugijos draugijos pirmininkės Rimos Palijanskaitės, šias pareigas ėjusios 2011-2014 metais, išsamus įvadinis straipsnis „Marta Raišukytė ir jos dvasios šviesa“. Tai padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie šios Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos lietuvybės ir bendrai žmoniškumo vardan nuveiktus  paprastus, bet daug jėgų ir ryžto pareikalavusius darbus,  dažnai aukojant ir asmeninį gyvenimą. Jame be Vydūno bendražygei skirtų šaltinių apžvalgos, biografijos faktų apibendrinimo, pateikta nemažai pačios straipsnio autorės įžvalgų. Žinant, kokią vietą socialinėje nišoje galėjo užimti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžioje moteris Europos rytiniame pakraštyje, M. Raišukytės veikla atrodo gana įspūdinga.

     Tai, kas nesutilpo apie šią kilnių tikslų vardan triūsusią moterį Vydūno prisiminimų knygelėje, atskleidė konferencijos pranešėjų pasisakymai. Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė savo pranešimą pavadino „Moteriškumas vydūniškajame žmoniškumo kontekste“. Ji apibrėžė skirtingas moters ir vyro prigimtines galias bei uždavinius visuomenėje, Martą Raišukytę įvardindama tikrąja moteriškų priedermių, tarnaujančių harmonijai pasaulyje stiprinti, pildytoja, išskyrus vieną, siejamą su šeima ir palikuonių turėjimu. Anot profesorės, ji pasišventė kito asmens ypatingo atsidavimo reikalaujantiems didingesniems darbams įgyvendinti. Profesorės nuomone, M. Raišukytė, susitikusi su Vydūnu, paklusdama savo moteriškajai prigimčiai, tapo kilnių jo tikslų palaikytoja ir tvirta pagalbininke. Anot dr. V. Daujotytės, pasaulyje nutinka, kad ir tas, kurio nuveikti darbai kūrybingoje partnerystėje ne tokie įspūdingi, taip pat neužmirštamas. Tai paliudija ir ši konferencija.

     Vydūno kūrybiniame palikime nemažai dramos veikalų. Jų tyrėjų literatūrologė prof. Aušra Martišiūtė pastebėjo, kad Marta Raišukytė buvo ne tik Vydūno bendražygė, daugelio jo idėjų įkvėpėja ir palaikytoja, bet ir visų jo dramų teigiamų moteriškų personažų prototipas. Pranešėja akcentavo, kad ji – ne tik mūza, įkvepianti kurti, bet ir idėjų joms atsirasti šaltinis. A. Martišiūtė pristatė pagrindinius Vydūno kūrinius, jų idėjinius uždavinius ir simbolius. Ilgėliau ji stabtelėjo ties Vydūno dramos veikalo „Pasaulio gaisras“ itin šiuolaikišku Magės personažu, simbolizuojančiu lietuvius, jų valstybę ir savimonę, jos konfliktą su vokiečių majoru, atstovaujančiu Vokietiją, pavergusią lietuvininkus, verčiančią lietuvius pamiršti savo prigimtinę teisę į savarankišką būvį ir tapatybę. Šias įžvalgas iliustravo LMTA Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros Vaidybos I kurso studentės Gabrielės Ladygaitės skaitomos dramos ištraukos.

     Kintų, kuriuose ilgą laiką gyveno ir darbavosi Vydūnas, kultūros centro vadovė Rita Tarvydienė, jame dirbanti  jau dvidešimt metų, džiaugėsi, kad čia užsuka ir jaunimas.  Ji dalinosi  patirtimi  kokie klausimai domina centro lankytojus ir kas daroma, kad žinios apie Vydūną būtų tikslios. Pirmiausia tenka atsakingiau gilintis į šaltinius, atidžiau juos lyginti ir vertinti, ne visais beatodairiškai pasikliauti, kad nesklistų tiesos neatitinkantys faktai apie Vydūno gyvenimą. Anot šio centro vadovės, pasitaiko, kad į tai ne visi atsakingai žiūri, ji paminėjo biografijų apie Vydūną autorius Salį Šemerį ir Praną Antalkį.

     Vydūno kultūros centro vadovė, gilindamasi į šio iškilaus mąstytojo kūrybos palikimą, įsitikino, kad jo filosofija yra be galo moteriška, siekianti taikos, harmonijos, pasisakanti prieš karingai destruktyvų vyriškumą. Ji pastebėjo, kad vaisinguose Vydūno ir Martos Raišukytės bendradarbiavimo santykiuose pirmuoju smuiku grojo jų pasaulėžiūros bendrumas, leidęs nemažai nuveikti žmoniškumo labui. Pranešėja pasidžiaugė, kad Vydūnas rado laiko tuoj pat po savo bendražygės mirties sėsti prie prisiminimų apie ją parašymo. Pasak R. Tarvydienės, tai labai reikšminga šiuo metu. Tokie prisiminimai pasitarnauja šių dviejų asmenų ilgos ir prasmingos bičiulystės tikrų faktų išgryninimui, padeda atsijoti prasimanymus nuo tiesos.

     Lietuvos istorijos instituto  atstovė etnologė dr. Irma Šidiškienė atskleidė ir kitą svarbią lietuvybės puoselėjimui M. Raišukytės veikos sritį tautinių rūbų ir jų atributų gaminimą bei informacijos apie juos sklaidą. Ji paminėjo, kad tautiniai rūbai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo sulaukę nemažo susidomėjimo Vokietijoje, kuriai priklausė ir Mažoji Lietuva, bei visoje Europoje. Todėl atsirado palankesnės sąlygos plačiau skleisti žinias apie lietuvininkų tautinį kostiumą. Etnologė išvardino M. Raišukytės nuopelnus dalinantis žiniomis, iš ko ir kaip jį gaminti, derinti ir kokiomis progomis dėvėti tautinį kostiumą, kad šis ne tik tarnautų lietuviškajai tapatybei įtvirtinti ir išlaikyti, bet ir tenkintų estetikos ir higienos reikmes.  Ji pažymėjo, kad M. Raišukytė kvietė kūrybiškai perimti ir tobulinti protėvių palikimą ir juo uoliai dalinosi tarp lietuvininkų krašto moterų.

     Negalėjusios konferencijoje dalyvauti Lietuvos moterų draugijos pirmininkės Nijolės Staponkutės pasisakymo apie M.Rašuikytės įnašą į moterų judėjimą spragą iš dalies užpildė R. Palijanskaitė. Ji apibendrino pirmosios aktyvios prūsų lietuvių moterų draugijos, kuriai ši Vydūno bendražygė vadovavo nuo įsteigimo pradžios 1920-aisiais iki pat mirties 1933-aisiais, nuveiktus darbus. Tyrėja taip pat apibūdino M. Raišukytės kaip leidėjos,  publicistės, kritikės, periodinių leidinių redaktorės ir bendradarbės, grožinių ir pedagogikos kūrinių vertėjos nuopelnus, nepamiršdama paminėti, kur ji  buvo pirmoji.

     Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas Vytautas Gocentas akcentavo, kad nemažai gražių ir prasmingų darbų nuveikiama ne tik centre, bet ir periferijoje. Jis pateikė pavyzdžių, patvirtinančių, ką Mažoji Lietuva davė Didžiajai Lietuvai ir priminė pradėtus, bet tęstinumo reikalaujančius darbus. Tarp jų turėtų būti ir tinkamas Mažojoje Lietuvoje lietuvybės vardan triūsusių moterų atminimo įamžinimas. Jo manymu, šalia Vydūno kapo Bitėnuose pats laikas pastatyti kenotafus Martai Raišukytei ir Mortai Zauniūtei.

     Tardamas baigiamąjį konferencijos žodį Lietuvos Vydūno draugijos įkūrėjas ir jos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, kad M. Raišukytė, pirmiau pradėjusi publikuotis, galėjo paskatinti Vydūną imtis rašymo. Anot jo, iki judviejų lemtingo susitikimo 1895 metais vasario mėnesį ir vasarą, Martai įsijungus į Vydūno vadovaujamą Giedotojų draugiją Tilžėje, jai buvo 21-eri, o Vydūnui – 27-eri, jo kaip mąstytojo dar nebuvo. Tad neatmenama judviejų lygiagretaus dvasinio augimo ir brendimo galimybė. Juolab, kaip pastebi ir R. Palijanskaitė, Vydūno knygelėje apie M. Raišukytę „Rožės ir lelijos“ yra apie tai užsiminta. Šią prielaidą iliustravo ir LMTA scenos kalbos dėstytojos Ritos Juodelienės perskaityta ištrauka iš tos pačios Vydūno prisiminimų knygelės. Ten perpasakojama M. Raišukytės 1904 metais Kalėdų laikotarpiu patirta vizija, kurios priežastys ir pačiai regėtojai liko neaiškios. Vizijoje atsispindi šioje žemėje gyvenančio žmogaus darbų, kai vieni nueina užmarštin, o kiti lieka amžini, esmė.

     Konferencijoje su muzikine programa dalyvavo Klaipėdos Vydūno gimnazijos vokalinis mergaičių ansamblis, vadovaujamas mokytojos Daivos Lukoševičienės. M. Raišukytei skirtą konferenciją  jos pradėjo Vydūno „Lietuvių giesme“. Tai buvo ypač prasminga, nes Martos Raišukytės ir Vydūno ilgametėje prasmingoje bičiulystėje muzika buvo ne paskutinėje vietoje.

     Pirmą kartą vydūnistikos tyrinėjimams pagerbti įsteigta bendra Lietuvos Vydūno draugijos ir Vydūno fondo (JAV) premija jaunimui. Ji paskirta Vilniaus universiteto absolventei Austėjai Budrevičiūtei už bakalauro darbą „Vydūno veikalo Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių recepcija Lietuvoje ir Vokietijoje. Šis darbas (vadovas doc. dr. Saulius Lapinskas) parašytas vokiškai.

     Lietuvos Vydūno draugijos padėkos raštu už vydūnistikos puoselėjamą pagerbta ir Astrida Petraitytė – rašytoja, psichologė, žurnalistė. Visa tai liudija, kad vydūnistika nestovi vietoje. Vydūno ir jo bendražygių kūrybinį palikimą analizuoja tiek patyrę, tiek  ir jaunieji tyrėjai, vyksta platesnė jo sklaida, o tam pasitarnavusieji yra  pastebimi. Lietuvos Vydūno draugija, surengusi konferenciją iš Mažosios Lietuvos kilusiai M. Raišukytei prisiminti, gali užsirašyti dvigubą pliusą ir vieną persikelti į 2015-uosius metus, nes juos Lietuvos Seimas paskelbti etnografinių regionų metais. Visai neseniai prie jų priskirta  ir Mažoji Lietuva.

Mokslo Lietuva, 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533), p. 9.

 

 

 

Žymos: .