Apie pamatinę laimę ir laisvę

Posted on by rima

www.satenai.lt/2014/11/25/apie-pamatine-laime-ir-laisve/

Su ramuviečiu, Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos tyrinėtoju doc. dr. VACIU BAGDONAVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys

– Sveikinu Jus tapus 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu! Gal ir simboliška, kad ją paskutinį kartą nuo įsteigimo pradžios 1992 m. atsiimsite litais ir dar galėsite pasidžiaugti kupiūromis su Vydūno atvaizdu… Kaip visa prasidėjo – kada, kur, kokioje šeimoje ir giminėje gimėte, kokioje etninėje ir kultūrinėje aplinkoje brendote?

– Gimiau 1941 m., esu žemaitis, turiu ir žemaičio pasą, bet mūsų kaimas ir net sodyba su tėvo paveldėta žeme ir senelio statyta troba ribojosi su trimis kaimais – Jakštaičiais, Jonelaičiais, Viekvedžiais, kuriuose jau buvo ryškiai aukštaičiuojama. Mano gimtieji Gervėnai yra tarp Bubių ir dukart labiau nutolusių Kurtuvėnų (Šiaulių r.), nuo mažens atsimenu, kad juose buvo žemaičiuojama. Mama buvo gryna žemaitė nuo Vaiguvos, nuo Užvenčio. Šiaip buvome niekuo neišsiskirianti šeima, valstiečiai, kurių protėviai turbūt buvo baudžiauninkai. Šeimos genealogija nuodugniau nesidomėjau, kiek ypatingesnė ir retesnė gal yra mamos mergautinė pavardė – ji buvo Kosciuškaitė. Mano dėdės ir senelis buvo Kosciuškos, gal jie turėjo giminystės ryšių su garsiuoju Tadu Kosciuška? Šia tema galiu tik pafantazuoti, sakau, gal nereikia ir tyrinėti, nes tada bent gali manyti – o gal?

Kartą su kurso draugu ir bičiuliu Romu Gudaičiu sušnekom apie vaikystės atsiminimus. Papasakojau pirmuosius įspūdžius iš karo laikų. Kai man buvo treji metai, mūsų kaimas ir sodyba atsidūrė pačioje fronto linijoje. 1944 m. rusai puolė vokiečius; manydami, kad galim patekti į priešininkų ugnį, buvom išsikasę rūsį pasislėpti, bet ir ten buvo nesaugu. Kai užėjo frontas, rodos, ant galvų ėmė kristi bombos ir sviediniai, žemai skraidė lėktuvai, uždegė mūsų senelio statytą trobą… Sakom, jei čia būsim, kris sviedinys, ir visi žūsim, reikia bėgti, kaip jau bus, taip. Ir pasileidom į netoli buvusį mišką, bėgam, mane tėvelis nešėsi ant rankos, o pusės metų broliuką – mama. Iš vienos pusės šaudė rusai, iš kitos – vokiečiai. Sukritom lauke, šnekinu tėvelį, bet jis su manim nebešneka… Taip ir liko mūšio lauke gulėti. Kulka pataikė į širdį, žuvo iškart, keista, kad man nepataikė. Išlikau, Dievulis taip nusprendė. Pasak Romo, esu perėjęs pačią tikriausią fronto liniją.

– Kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė?

– Vaikystė – tipiškas pokarinių kaimo vaikų gyvenimas. Teko ir karves ganyti, ir po rasas basam pabraidyti. Vos kiek prakutome, iškart buvome pristatyti prie darbų. Jei reikėdavo kur ištrūkti ar nubėgti pasimaudyti, tai padaryti nebūdavo lengva. Matėm vargo, bet kai mačiau, kaip mūsų vaikai ir vaikaičiai auga, aš jiems nepavydėjau, nes beveik džiaugiuosi, kad taip pamažu stiebiantis teko kibtis į gyvenimą. Įgauni tvirtumo, žinai, kad niekas nebus paduota, kad reikės pačiam prakaitą lieti ir viską užsidirbti.

Baigęs Bubių septynmetę mokyklą metus mokiausi Šiauliuose, Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, o vidurinę mokyklą baigiau Bazilionuose. Nupirko man dviratį ir devynis kilometrus ten važinėjau, sakė, bus paprasčiau, namuose gyvensi, nereiks Šiauliuose pas gimines brautis. Ir man taip geriau patiko, nes kaimo vaikui ten buvo sunkoka priprasti. Miesčioniukai bendraamžiai nedraugiški buvo, o aš dar ir mažesnis buvau, patyčių ir tada netrūko, nors jos ir nebuvo tokios aršios, kaip dabar. Antra vertus, iš kaimo atvažiavus minėta mokykla atrodė kaip mokslo šventovė, jos mokymo lygis buvo aukštas, mokytojai buvo gerai profesiškai pasirengę senieji „smetoniškieji“ inteligentai. Bet buvo dideli reikalavimai, griežtumas, drausmė, kai kurie mokslai sunkiau sekėsi, nes buvau lėtesnio galvojimo…

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Adomaitis buvo žinomas Lietuvos mastu, vėliau, kai jau studijavau lituanistiką Vilniaus universitete, mintyse jį pagal erudiciją galėdavau palyginti su profesoriais lituanistais, be to, jo ir pamokos labiau priminė paskaitas. Mokiniams jis nebuvo švelnus, mėgo humorą, pajuokdavo mūsų ydas, kartais labai negailestingai. Neturiu sentimentalių prisiminimų apie J. Adomaitį, bet jis buvo asmenybė, kaip savaiminę vertybę netiesiogiai įdiegusi giluminį patriotizmą, veikusi istorijos pavyzdžiais, sakyčiau, per pačią lietuviškumo dvasią.

– Įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, bet panašiu laiku dirbote ir betonuotoju…

– Įstojau iškart po vidurinės mokyklos, bet tada galiojo tvarka, kad kai kurie stodavo jau turėdami darbo stažą, jiems būdavo teikiama pirmenybė, jei balai būdavo vienodi. Daugelis stodavo iškart po mokyklos, todėl bestudijuojant reikdavo dirbti. Dieną eidavom į darbą (mus, kelis lituanistus, įdarbino Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje), šiek tiek užsidirbdavom, o vakare knapsėdami sėdėdavome paskaitose. „Vakarinukais“ būdavome vadinami. Buvau įgijęs pirmos kategorijos betonuotojo kvalifikaciją, gaminom nekokius blokinius namus – chruščiovkes.

– Koks buvo pirmasis Jūsų kontaktas su Vydūnu?

– Bestudijuojant, aišku, ir Vydūnas įėjo į privalomų perskaityti autorių programą. Prieš tai buvome paskaitę vadovėlių ir atseit žinojom, kad tai buržuazinis rašytojas, mistikas. Praeitų, neužkliūtų, kaip ir daugelis kitų, jei… vis dėlto kažkas neverstų perskaityti. Ne viską iš privalomos literatūros suspėdavom perskaityti, bet Vydūną pavyko. Sunku dabar paaiškinti, bet kažkas iš jo raštų lipo ir prilipo.

– Jo skaitymus turbūt pradėjote nuo dramų?

– Taip, nes oficialiai jos dar buvo leistinos kaip mažiausiai „paklydusios“. Tie perskaitymai buvo tik pirmieji postūmiai domėtis toliau, nors buvo ir kitų rašytojų, pavyzdžiui, Vincas Krėvė, kurių kūriniai labai paveikė, sukrėtė. Vydūnas buvo vienas iš jų. Pasitaikė, kad neišvažiavau mokytojauti. 1966 m. likau universitete dirbti moksliniu sekretoriumi, todėl turėjau galimybių dalyvauti mažiau prieinamuose renginiuose. Kartą sužinojau, kad svečiuojasi iš Berlyno atvykęs žymus baltistas Viktoras Falkenhahnas. Kolonų salėje buvo surengtas jo susitikimas su universiteto bendruomene. Pasakojo atsiminimus apie gyvenimą Tilžėje, kaip susidomėjo Jonu Bretkūnu, kaip dirbo ir kokia buvo jo pažintis su Vydūnu. Papasakojo atsiminimų apie jį ir pasakė, jog lietuviai gali didžiuotis, kad turi tokį dvasios milžiną. Tai esąs šekspyriškos dvasios žmogus, kurį būtina labiau įvertinti. Tada kaip tik galvojau, ką rinktis moksliniam darbui, o ir Vydūno dramos tebekirbėjo galvoje.

Praėjo pora metų ir atsirado vieta aspirantūroje. Tada katedrai dar vadovavo Jurgis Lebedys, jis irgi davė postūmį tokiam mano pasirinkimui. Kai jam pasakiau, kad esu pasiryžęs eiti tyrinėtojo keliu, jis paklausė, ar esu numatęs, ką studijuosiu. Sakau, Vydūną. O, sakė, labai geras pasirinkimas. Kai kurie kiti katedros žmonės į tai reagavo gana skeptiškai, su abejonėmis, sakė, kad konjunktūriškai tai nepalankus sprendimas. Su J. Lebedžio palaikymu ir palaiminimu įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą ir ėmiau fundamentaliau studijuoti Vydūno kūrybą ir asmenybę. Tada ėmiau gilintis ne tik į jo dramas, bet ir į filosofinius veikalus, nagrinėti, iš kur toks reiškinys atsirado, kaip susiformavo. Tiesa, bedirbdamas padariau metodinę klaidą – užmiršau, kad reikia ne tik ištyrinėti Vydūną, bet ir parašyti disertaciją… Maniau, pirma viską kuo giliausiai išnagrinėsiu ir tada jau rašysiu… Nesuvokiau, kad disertacijai būtų užtekę ir kurio nors vieno aspekto. Įsiknisau į ką tik galėjau – Mažosios Lietuvos kontekstą, gyvenimo kelią, filosofines ištakas, Rytus… Ilgam ir giliai, o disertacijos vis nėra. Vėliau, aišku, parašiau, pasirinkęs filosofinius jo kūrybos pamatus.

– Prisiminkime ir Jūsų visuomeninį veikimą – ryšius su Ramuva, kraštotyrinę veiklą.

– Mano visuomeninė veikla prasidėjo tada, kai Ramuvos dar nė nebuvo. Tada, kai įsitraukiau į žygeivių veiklą. Vadovavo Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis, keliaudavome daugiausia po Vilniją ir Vilniaus apylinkes, lietuvių salas Gudijoje. Šiek tiek rinkdavom tautosaką, per susibūrimus dainuodavom liaudies dainas. Iš esmės šis žygeiviškas judėjimas jau buvo Ramuvos užuomazga. Iki dabar senieji bendražygiai lyg ratelis giminaičių, su kuriais malonu susitikti.

O su tikrąja Ramuva viskas prasidėjo jau po studijų – 1967 m. Vilniuje buvo likęs būrelis lituanistų, istorikų, kurie išvengė mokytojavimo, tarp jų ypač minėtini Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Danielius ir kiti. Tada kažkas sugalvojo, kad reikia įkurti Indijos bičiulių draugiją prie tuometinės Lietuvos draugystės su užsienio šalimis draugijos. Prie jos prisidėjo ir profesūra – doc. Ričardas Mironas, sanskrito ir Rigvedos himnų žinovas, prūsologas prof. Vytautas Mažiulis, kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius, taip pat garsus keliautojas Antanas Poška. Aišku, mūsų veikla buvo nukreipta ne į „draugystes“, o į Indijos kultūros paveldo studijas. Juolab kad profesūra neabejojo gilumine lietuvių kalbos ir sanskrito, senosios pasaulėjautos, senosios religijos ir mitologijos giminyste. Bandėme studijuoti vedas, upanišadas, rengėme savišvietos referatus. Ištempę kaklus klausėmės tų, kurie lankėsi Indijoje, A. Poška pasakojo apie indų kultūros ir hinduizmo daugiasluoksniškumą, apie pojūčius gyvenant Indijoje.

Vis dėlto iš tos patirties labiausiai krypom prie minčių, kad ir senoji baltų ir lietuvių kultūra nėra mažiau įdomi už archajinių indų vaizdinių sistemą. Ėmėme labiau krypti į mūsų papročius, tautosaką, mitologiją, senąją religiją. Vasarą organizavome pirmąsias Rasas Kernavėje. Tai buvo ir nusisekęs „blynas“, ir impulsas veikti kryptingiau. Beje, buvo ir komiškų niuansų – prieš šventę, kad neimtų vaikyti, nutarėme pabendrauti ir su Kernavės valdžia, ši iš pokalbio suprato, kad atvyks svečių iš Indijos ir jų bičiuliai, tad dera prisidėti prie šventės ir tinkamai pasiruošti. Noriai talkino, klausinėjo, ko dar mums reikės… Tuometinės Rasos, manau, buvo pirmasis tautos dvasinis atgimimas. Iki to jautėsi lyg atslūgęs pasipriešinimas okupacijai ir sovietinei ideologijai, susitaikymas, apatija, miesčionėjimo apraiškos, gyvenimo formų sąstingis. Jaunimą tai slėgė, kalbėdavom, kad taip gyvenant galima ir visiškai susmegti, degraduoti kaip tautai, kuri yra sukaupusi neįkainojamą dvasinį ir kultūrinį paveldą. Ir tai buvo impulsai ne tik domėtis tautos kultūros praeitimi, diskutuoti apie pamatines dvasios atramas, bet ir bandyti atkurti tradicinius papročius ir šventes.

– Ilgainiui Ramuvoje radosi ir Romuva, gamtameldžių baltų tikėjimo išpažinėjų atšaka. Kaip tai vyko, kokios pozicijos laikėtės?

– Po dar kelerių Rasų ir kitų renginių indiškasis Ramuvos sparnas ėmė veikti nuošaliau, nes vyravo nuomonė, kad reikia sukurti judėjimą, kuris užsiimtų vien baltiškųjų vertybių gaivinimu. Kilo svarstymų ir dėl pavadinimo, buvo pasiūlyta, kad jis būtų susijęs su baltų šventovės Romuvos pavadinimu. Tam, kad su judėjimu galėtų eiti kuo daugiau įvairiausių įsitikinimų žmonių, mes jį tada pavadinome Ramuva. Vienijo panašios nuostatos, o romuviai labiau pabrėžė religinę baltų tradicijų pusę. Nepasakyčiau, kad kilo kokių rimtesnių nesutarimų, nebuvo jokio skilimo, nes tam nebuvo pagrindo. Vėliau dalies ramuviečių interesai po truputį transformavosi, kito, pavyzdžiui, įsikūrė dainų klubas „Raskila“, į jį susibūrė turintys gerus balsus ir mėgstantys dainuoti, kiti labiau įniko į mokslus ar tarnybas, aš panirau į Vydūno studijas, propagavau jo idėjas, nors visada save laikiau aktyviu ir šio judėjimo svarba įsitikinusiu ramuviečiu.

– Po 1970 m. Ramuvos išblaškymo kitas etapas – Vilniaus kraštotyrininkų ramuva?

– Ji glaudėsi prie Lietuvos kraštotyros draugijos, jos veikla apėmė ne tik sostinę, bet ir plačiau – rengdavome ekspedicijas, susitikimus, koncertus. Valdžios akys buvo didelės – iš pradžių ramuviečiai kaltinti per dideliu etnografizmu, vėliau ir nacionalizmu. Bandyta veiklą riboti, gniaužti, pritaikyti valdžios tikslams, paveikti vadovą J. Trinkūną. Po kelerių metų galynėjimosi Ramuvą uždarė. Tada įsikūrė Vilniaus universiteto studentų ramuva, jai iš pradžių vadovavo J. Trinkūnas, o jį pašalinus iš darbo universitete ėmė vadovauti diplomatiškesnis ir racionalesnis ekonomikos dėstytojas Venantas Mačiekus.

– Disertacijoje apie Vydūną Jus domino filosofiniai jo kūrybos pagrindai?

– Disertacijai to užteko, vėliau jos pagrindu išleidau monografiją. Svarbiausia buvo išsiaiškinti, ant kokių pamatų laikosi vydūnizmo rūmas. Didelė dalis sukauptos medžiagos apie Vydūną liko nepanaudota, vėliau ją skelbiau straipsniais mokslinėje ir kultūrinėje spaudoje, atskirais rinkiniais. Dabar turima medžiaga lipdosi į platesnės apimties veikalo parengimą – į visapusiško, vientiso Vydūno fenomeno atskleidimą. Tiesa, jo dramaturgija jau gražiai išryškinta Aušros Martišiūtės monografijoje, bet dar neparašyta dramatiška jo biografija, nors trumpai ji jau ir buvo perteikta per filosofinių pagrindų prizmę.

– Įspūdinga Jūsų „užgyventa“ veikalų apie Vydūną bibliografija – joje ir monografijos, ir straipsnių rinkiniai, ir šviečiamojo bei kultūrinių refleksijų pobūdžio publikacijos. Ką iš tos kaugės labiausiai vertinate?

– Svarbiausi man kaip autoriui ir yra autoriniai darbai. Tai keturios didesnės ir dvi mažesnės knygos. Turbūt svarbiausia iš mano darbų išlieka minėtoji studija „Filosofiniai Vydūno kūrybos pagrindai“, taip pat esė, pokalbių, straipsnių rinkinys „Sugrįžti prie Vydūno“, etiudai apie Vydūną „Esmi spindulys begalinės šviesos“ ir bendra su A. Martišiūte monografija rusų kalba „Vydūnas Vakarų Europos kultūros kontekste“. Visa tai dėstosi į visapusišką Vydūno portretą, bet jis kol kas dar mozaikinis. Su Vydūno draugija ir Kintų Vydūno kultūros centru išleidome „Trumpą Vydūno biografiją“ – ji turės virsti netrumpa. Jau tampa, darosi. Leidinyje „Vydūno etika“ akcentuojant etikos pagrindus trumpai išdėstoma ir jo filosofija. Be to, 1990–1994 m. parengiau Vydūno filosofinių raštų keturtomį. Taip pat sudariau Vydūno raštų rinktinę rusų kalba, kelių autorių straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“. Nemažu Vydūno draugijos laimėjimu laikome konferencijos pranešimų rinkinio vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ išleidimą – jį paskleidėme ir Vokietijoje, kai Vydūnui Detmolde atidengėme paminklą. Daug kur dėl Vydūno teko nagus prikišti, be to, dalyvavau leidžiant ir pirmuosius „Ramuvos“, „Naujosios sąmonės“ almanachus.

– Prisidėjote įkuriant Vydūno, „Ethos“ draugijas, veikėte su lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“.

– Draugija „Ethos“ susikūrė kiek anksčiau už Vydūno draugiją – abi Atgimimo laikais. Mano mokytojas ir mokslo globėjas Vincentas Žemaitis buvo ir draugijos „Ethos“ iniciatorius bei pirmasis prezidentas. Ši draugija visoje Lietuvoje rengdavo forumus, juose kalbėdavome apie aktualius, su Atgimimu susijusius dalykus, manau, reikšmingai prisidėjome ir prie Sąjūdžio stiprėjimo. Mano misija tuose forumuose būdavo kalbėti apie Vydūną. Beje, Sąjūdžio gimimas beveik sutapo su Vydūno 120-osiomis gimimo metinėmis. Sąjūdis užsimezgė 1988 m. birželio 3 d., o dar kovo mėnesį daug kur vyko Vydūno minėjimai. Ir atrodė, kad Vydūno idėjos sutampa su tautos lūkesčiais. Taikus išsivadavimo judėjimas siejosi su Mahatma Gandžiu ir Vydūnu, jų idėjos ir viešoji laikysena daug kuo panašios. Švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines Šilutėje susibūrė grupė gražių žmonių, likome pavakaroti ir buvo prieita prie nuomonės, kad reikia steigti Vydūno draugiją. Esą jubiliejai praeina, o reikia leisti jo palikimą, įamžinti atminimą, pastatyti paminklą ir kt. Nebuvau itin didelis entuziastas kurti draugiją, turėjau blaivaus galvojimo, kad pakalbėti visi nepėsti, o kas dirbs? Ar realiai veiks ta draugija? Pirštais parodys ir vežk, Bagdonavičiau! Skeptiškai į tai žiūrėjau, bet vienas balsas nenulėmė… Mano nuojautos ne visai, bet didžiąja dalimi pasitvirtino. Esu pastebėjęs, kad visuomeniniai sambūriai sėkmingai veikia, jei turi spiritus movens, jei yra kas veža, tada ir kiti pasistengia. O jei tokio žmogaus ar kelių nėra, tai entuziastai žiūri vienas į kitą ir… nieko neišeina. Ta našta steigiamajame suvažiavime buvo užkrauta man. Greit ir daug didesnė našta ištiko – pervartų laikais mane išrinko Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto direktoriumi.

– Kas Jums yra Vydūnas? Kiek Jūsų paties pažiūros ir įsitikinimai siejasi su tuo, kaip gyveno, filosofinius ir grožinius tekstus kūrė, lietuvybės labui veikė Vilhelmas Storostas iš Jonaičių kaimo? Kiek padarė įtakos, nulėmė gyvenimą?

– Vydūnas turi tokią savybę – jeigu kas prie jo priartėja, tai tam negali nepadaryti poveikio ar įtakos. Jo asmenybės ir minčių poveikio galia didžiulė. O svarbiausias Vydūno siekis buvo, kad tauta išliktų. Jis puikiai žinojo, kad tyko didžiuliai pavojai. Esant priespaudai jie vienokie, laisvėje – kitokie. Dabar kartais kyla ginčų, kas svarbiau – tauta ar žmogus? Panašiai ginčijasi, pavyzdžiui, tautininkai ir liberalai. Vydūnas taip pasakytų – visko centre yra žmogus, būtent žmogus, bet jis turi atsižvelgti į tai, kur, kaip ir su kuo gyvena, be to, turi sutikti su tam tikrais būtinumais. Tauta yra ne dėl to, kad žmogus jai turėtų kokių priverstinių prievolių. Nori to ar nenori, bet esi tautos, kurioje gimei, dalelė. Ir tik jos dėka gali tapti dvasiškai laisvu žmogumi. Todėl ir reikalingas sąmoningas žmogaus ryšys su tauta. Tauta nėra narvas, kuris tavęs neišleidžia į platesnį pasaulį. Vis dėlto Vydūnui svarbiausia buvo žmogus. Tauta – likimo duotoji terpė, suteikianti natūraliąsias galimybes dvasiškai reikštis ir tobulėti. Tai veda į vienumo su Dievu pajautą.

Kiekvienas žmogus, kol nesusimąsto apie gyvenimo prasmę, „plaukia“ gyvenimo paviršiumi. O kai susimąsto apie egzistencinius klausimus ar susiduria su gyvenimo keliamomis dilemomis, iškyla pagrindinio siekinio – laimės prasmės problema. Žmonės veržiasi į laimę, o kelių į ją yra visokių. Ir Vydūnas mąstė ir aiškino, kaip pasiekti ne iliuzinę, o tikrąją laimę, kaip tapti tikrai laisvam. Norėdamas tapti dvasingas, žmogus tarsi turi susivaržyti, atsisakyti kažko, kas jam neleidžia netrukdomai reikštis, sudrausminti norus ir aistras, pakoreguoti tikslus ir vertybines orientacijas. Bet jei iš tų suvaržymų ir savidrausmės nori išsivaduoti ir viskam duoti laisvę, netrukus pajausi, koks vis dėlto tampi nelaisvas! Patenki savo silpnybių nelaisvėn, pasijunti nelaimingas. Būtent taip nutinka siekiant malonumų ar nerūpestingo gyvenimo. Kalbu tarsi Vydūno žodžiais, esu jais persiėmęs, jie mane tenkina ir turiniu, ir forma, yra priimtini.

Kai žmogus supranta, kas jame pačiame yra svarbiausia, dar iškyla laisvės esmės klausimas. Vydūnas sakė, kad tikroji žmogaus laisvė pasireiškia tada, kai viską jame valdo dvasinis pradas. Kai žmogus yra dvasiškai laisvas, t. y. kai jame laisvai veikia pati dvasia, kai ji nenuvargusi, tada visos jo galios veikia harmoningai, nėra prievartos, visa laisvai teka iš sielos gelmių. Kai valdo dvasinis pradas, atsiranda palaimos ar laimės jausmas. Žmogus tada aiškiai regi, kur yra tikros, o kur tariamos vertybės. Daug kas Vydūno filosofijoje perimta iš indiškosios ir apskritai rytietiškosios išminties. Joje pabrėžiama, kad ir visiškas beturtis gali būti laimingas, o turtuolis – nelaimingas, kad gali būti ir atvirkščiai. Jei turimi turtai neužvaldo žmogaus dvasios, jie naudojami tam, kam reikia, kitų labui, bendram gėriui. Turtas netampa vertybe pačia sau, jo vertingumas – santykinis. Todėl Vydūnas ir sakė, kad reikia siekti nematerialių turtų, žmogaus gerėjimo, jo dvasios išlaisvėjimo. Individualiai einant dvasinio laisvėjimo keliu galima nebegalvoti ir apie tautą, žmogus viską gali pasiekti ir savo jėgomis, tiesa, kartais pasitelkdamas įvairias jogos praktikas.

Vis dėlto Vydūnas buvo ne tik jogiško tipo mąstytojas, sakantis, kad reikia egocentriškai susitelkti į save ir rezultatų siekti tik sau. Jis suprato, kad žmogus yra per evoliuciją išsivysčiusi ir jos tebeveikiama dvasinė esybė. Atskiras žmogus iš tiesų gali išsivaduoti pats, bet jam būtina atsižvelgti ir į tai, kokio lygio ir tobulumo yra visuomenė, kurioje gyvena. Šioje sistemoje žmogus negali būti paliktas vienas, savų tikslų jis turi siekti kartu su kitais žmonėmis. Žmogus turi būti su savo šeima, su savo tauta. Akivaizdu, kad socialiniai ar etniniai dariniai žmonėms padeda kartu eiti į išlaisvėjimą. Gyvenimas, kad ir skirtas dvasiškai išsivaduoti, nėra bevertis, nors taip mano kai kurie praktikuojantys asketiškąją jogą. Jis yra prasmingas, skirtas žmogui atlikti savo būtiškąją misiją. Jei patekai į žemiškąjį gyvenimą, jį reikia ir gyventi, bet taip, kad prisidėtum ne tik prie savo, bet ir prie visuotinio laisvėjimo.

Tautai Vydūno sistemoje, apimančioje visumos ir žmogaus santykį, yra skirta ypatinga reikšmė. Žvelgiant į dabartinius globalizmo ir nacionalizmo prieštaravimus Vydūną galima pavadinti ir vienu iš pirmųjų globalistų, ir vienu iš nuoseklių nacionalistų, etninės savimonės palaikytoju. Jis įžvelgė ne tų reiškinių priešpriešą, o glaudžią sąsają. Jo požiūriu, žmonija yra dvasios brolija – žmonės yra dvasios broliai, kad ir kokių būtų tautų, etnosų, rasių ir panašių darinių atstovai. Kita vertus, žmonijos tvirtumas ne tik unifikacija, bet ir įvairovė. Visuomenė bus tuo labiau susivienijusi, kuo jos integralios dalys bus sveikesnės, stipresnės. Kiekvienos jos dalies varomoji jėga turi būti žmoniškumas, kurio esmę sudaro dvasinio prado pirmavimas prieš gamtinį. Žmogus yra ir gamtos būtybė, bet jo esmė – dvasinė.

– Turbūt tai atspindi ir dabartinius siekius suderinti „pasaulio piliečių“ ir tautos žmonių interesus, dvasios žmonių ir „žmonių-žvėrių“ skirtybes?

– Tai pastebima nuo žmonijos pradžios, ji taip turbūt ir vystėsi, protingai reguliuodama gamtinių galių reiškimąsi. Ne sunaikindama žmonių gamtiškumą, bet suvaldydama įvairiomis aplinkybėmis iškylantį agresyvųjį gyvūniškąjį pradą, darydama taip, kad vis labiau įsigalėtų dvasinio prado raiška. Psichoterapeutas Vladimiras Levi rašė, kad seniai jau viskas pasakyta, kaip žmonės turi siekti laimės, harmonijos, bet tų sakymų nauda ne itin pastebima. Ir Vydūnas yra akcentavęs, kad visa tai, ką jis teigė, nėra kažkas itin nauja ar nežinoma. Sakė, kad tie dalykai yra seniai žinomi, tik jis tautiečiams tai perteikiąs taip, kad jie geriau suprastų, būtų labiau įtikinti ir paveikti, patys norėtų keisti savo gyvenimus, tobulėti.

To siekia ir Vydūno draugija – ji stengiasi, kad įkvepiančiai veiktų pati vydūniškoji išmintis, o ne užsiima įkyriu raginimu paskaičius Vydūną būtinai mąstyti ir daryti taip, kaip jis sakė ir darė. Pasiskaitykit, bet darykit taip, kaip jūs patys išmanote. Manau, kad susilietus su vydūniškąja išmintimi žmonių ir norai, ir veikimas savaime taptų kitokie. Man, kaip savo galvą turinčiam žmogui, Vydūnas tiesiog yra labai priimtinas. Krescencijus Stoškus yra sakęs, kad nieko kritiško apie Vydūną aš nekalbu, kad į jo raštus ir asmenybę žvelgiu vien tik su pagarba. Tai jis pasakė tik konstatuodamas, manęs nekritikuodamas ir tarsi pritardamas tokiai mano pozicijai. Manau, kad reikia gerbti kiekvieno žmogaus pažiūras ir jų sistemą. Tai yra jo sistema ir kažin ar dera kam nors iš šalies spręsti apie jos gerumą ar blogumą, jei tai netarnauja blogiui. Patartina tik vertinti, ar ji logiška, nuosekli.

– Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi ir dieviškumo substanciją…

– Anot Vydūno, gerai pamąsčius aiškėja, kad dvasinės substancijos žmogus nesukuria, nes jinai jau yra jame. Ją tik reikia išlaisvinti ir patirti, o su tąja patirtimi atsiveria tikrasis žmogaus žinojimas. Pagrindinis upanišadose keliamas klausimas: „Kas yra tai, ką pažinęs tampi nemirtingas?“ Ką pažinęs… Ką tai reiškia? Tai labai paprasta. Apie tai negalvojantis žmogus gyvena šiame pasaulyje ir težino, kad susirgs ir numirs, kad jo fizinio kūno neliks, t. y. kad jis yra mirtingas. Su tokiu žinojimu jis ateina, su tokiu ir išeina. Meditacijų metu atsiveria giluminė žmogaus pažinimo galia, ateina savaiminis žinojimas, kad jo esmė yra nemirtinga. Suvokiama, kad žmogaus būtis nesibaigia nustojus gyvuoti kūnui, kad tikrosios mirties nėra, kad pasikeičia tik buvimo forma. Tuo žinojimu tampu nemirtingas. Nebėra mirties baimės – pasikeisiu ir tiek… Svarbus pats sužinojimas. Objektyviai galiu būti nemirtingas, bet to nežinoti ir dėl to nežinojimo subjektyviai būti tarsi mirtingas… Esmė ta, kad žmogus turi nemirtingą dvasią, ir ji reiškiasi visa galybe. Vydūnas teigė, kad kiekviename žmoguje yra Kristus, kad simboline prasme Jo nukryžiavimas yra dvasinio prado prikryžiavimas prie žmogiškosios prigimties. Jei Kristus prisikelia, tai ir žmogus simboliškai nuimamas nuo kryžiaus, tampa dvasiškai laisvas. Toks yra Vydūno aiškinimas.

– Parašėte straipsnį „Senasis baltų tikėjimas ir krikščionybė Vydūno žvilgiu“. Kaip Vydūnas žvelgia į tas tarsi sunkiai suderinamas religines stovyklas?

– Kai įvairių religijų atstovai susėda ir žiūri vienas į kitą kaip į lygius partnerius, tada jie supranta, kad jų tikėjimai, nors ir skirtingi, turi daug bendro… Vydūnas į religijas žvelgia taip, tarsi pasklidę po įvairias dvasines sferas vaikai kalbėtų apie tą patį dalyką, bet kiekvienas jų savaip interpretuotų. Tarp religijų Vydūnui nėra esminių priešpriešų. Tarp krikščionybės ir senojo baltų tikėjimo – irgi. Jis manė, kad visų religijų tikslas tas pats – pasiekti, kad žmonės pajustų religinę patyrą, susitiktų su Dievu. Visos religijos to siekia. Istoriškai susiklostė, kad prie to jos ėjo skirtingais keliais, su sava patirtimi ir vaizdiniais.

Be to, anot Vydūno, tai, kas surašyta religijų šventraščiuose, išreikšta ritualuose, apeigose, liturgijose, dar nėra pati tikyba. Tai tik žinios, gairės, instrukcijos, kurios tik nurodo kelią, kaip siekti pokalbio su Dievu ir dvasingumo galių. O pats tikslas yra tai, kad žmogui atsivertų Dievo esmę išreiškianti dvasinė realybė. Ir nesvarbu, kaip tai įvyksta: ar per krikščionių Kristų, ar per musulmonų Alachą, ar per daugybę hinduizmo dievybių, ar per baltų Dievą ar dievus. Dabar ir katalikų teologai kalba apie dvasinę patirtį, kurioje atsiveria Absoliutas. Tai pasiekiama per religinę patyrą. Jau minėjau, kad upanišados sako, jog tai pažinus ir pasiekiamas nemirtingumas. Tas pažinimas yra ne žinojimas, o patirtis. Gyva patirtis. Vydūnui atrodė, kad į tą patirtį veda ir baltiškasis tikėjimas, ir jis paaiškino, kaip įvairios apeigos ir simboliai duoda nuorodas į tai. Krikščionybę Vydūnas vertino aukštai, nes jis ypač akcentavo Dievo atsivėrimą žmoguje. O tai, pasitelkęs gana nesunkiai suvokiamą vertybinę skalę ir simboliką, padarė žmogaus Sūnus – Kristus. Per Kristų žmonės patiria ir savo dvasingumą. Tuo pasireiškia didžiausia krikščionybės reikšmė, ypač atsiribojus nuo istorijoje užfiksuotų negatyvių jos žingsnių, inkvizicijos ir kryžiaus karų, juolab kad ji taip pat integravo ir senųjų žydų tikėjimus, Artimųjų Rytų ir gretimų regionų dvasinį žinojimą. Dėl to ji lengvai, lyg liepsna per išdžiūvusią žolę ar sausą mišką, ir plito – taip Vydūnas yra apibūdinęs.

Kai religija ima stabarėti, virsta dogma, kai atsiranda Bažnyčia kaip struktūra, kaip socialinių institucijų pakaitalas, kai ji ima niekinti kitatikius, tada jai tampa sunku skleisti vienintelį tikėjimą. Tada jos misijoje galima įžvelgti ir blogio apraiškų. Krikščionybė, kuri kūrėsi kaip naujas dvasinis judėjimas, galintis nešti šviesą pasauliui, atstovaujama kai kurių konkrečių nešėjų, šiuo požiūriu neteko autoriteto. Juk inkvizitorių darbuose nepamatysime šviesos nešimo, ten veikė aršios velniškos jėgos. Su tuo Vydūnas niekaip negalėjo sutikti, istoriniai krikščionybės nuopelnai jam rodėsi abejotini. Jei ji būtų ėjusi bendraudama su visais kitais tikėjimais, galbūt ji būtų galėjusi gražiai, be kraujo praliejimo ateiti ir į Lietuvą? Kai kurie elementai juk galėjo likti susiderinę, galėjo vystytis baltiškasis-krikščioniškasis tikėjimo variantas.

– Juk tose šalyse, kuriose vystėsi religinis sinkretizmas (Japonija, Indija), daug pasiekė dvasiškai brandžios visuomenės.

– Be abejo, taip. Kai Vydūnas lygino krikščionybę ir senąjį baltų tikėjimą, esminių prieštaravimų tarp jų neįžvelgė.

– Nors net ir dabar tautinės savimonės vaizdiniai, paprotinė elgsena, mitinės mąstysenos archetipai yra lengvai atpažįstami lietuviškoje katalikybėje, ir tai atspindi nuosaikų (galėtų būti ir žymiai sodresnis) jos sinkretizmo pobūdį, religingumą, turintį baltiškų šaknų.

– Ryškiausi tautos šviesuliai, žinoma, siejami su bažnytine hierarchija, – Antanas Baranauskas, Maironis, Vaižgantas ir daugelis kitų, – tarsi savaime suderina šiuos dalykus. Juk gėrimės, kaip Maironis apdainuoja kovas su kryžiuočiais. Kokia iškalbi šiuo požiūriu yra nuo Svėdasų kilusio aukštaičių „deimančiuko“ Vaižganto proza… Vydūnas nebuvo iš tų, kurie sakė, kad ir senasis tikėjimas turėtų sustingti ir nesikeisti. Jo dramoje „Amžinoji ugnis“ būtent tai ir aptariama. Ateina nauji laikai ir su jais susiję pasikeitimai, bet kai kurie kriviai piestu stoja prieš bet kokias permainas, todėl yra priversti herojiškai susideginti. Vydūnas jų nepasmerkė, gal todėl, kad kažkam reikia tiesų stuburą ar vertybinę tvirtybę išlaikyti. Bet gyvenimas juk eina. Išnykti, pasiduoti ar išliekant išlaikyti pačią esmę? Vydūnas žinojo, kad nepakitusi senoji religija tomis istorinėmis aplinkybėmis negalėjo išsilaikyti, bet jam nebuvo priimtinas ir toks grobuoniškas krikščionybės atėjimo į Lietuvą būdas.

– Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ rašėte apie Thomo Manno namelio pareigą Lietuvai, 2014 m. paskelbus Kristijono Donelaičio metais. Vydūnas pokariu irgi rašė apie K. Donelaitį ir jo kūrybą. Tai didokas rašinys „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, 2013 m. išleistas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Koks buvo Vydūno požiūris į K. Donelaitį ir kaip su tuo dera dabartinės realijos?

– Tai nemažas rašinys, kurį Vydūno draugija atskiromis knygelėmis išleido vokiškai ir lietuviškai. Apie tai šiemet jau esu rašęs „Kultūros baruose“. Kalbant apie lietuvybės išlikimą, Vydūną galime laikyti K. Donelaičio misijos tęsėju. Tam, kad tauta neišnyktų, žygį pirmąja lietuviška knyga pradėjo Martynas Mažvydas, jį pratęsė K. Donelaitis. Beje, politinį jo svarbos aspektą yra aktualizavęs Darius Kuolys – jis teigė, kad „Metai“ yra ne tik kultūrinis, bet ir politinis dokumentas, kuriame išdėstyta tautos pasipriešinimo ir išlikimo programa. Valstiečiai būrai, praradę tautiškumą, būtų netekę ir daug vertingų žmogiškųjų savybių. K. Donelaitis teigė, kad besąlygiškas naujovių brovimasis ir savosios esmės atsižadėjimas nėra gerai. Tais metais, kalbėdamasis su „viežlybaisiais“ ir „nenaudėliais“ būrais, ypač šiuos jis gėdino ir skatino gyventi kitaip, nes tai griovė bendruomenę. Vydūnas darė lygiai tą patį, tik didesniu mastu ir konceptualiai, sąmoningai ir su didžiule programa, kuri išdėstyta ir jo filosofiniuose veikaluose, ir dramose, ypač komedijose, kuriose jis ne tiek puola germanizatorius, kiek pajuokia lietuvininkus, kurie, prastai mekiuodami vokiškai, dažnai atsidurdavo juokingose ir nederamose situacijose.