Kun. Miroslavo Danio kalba

Posted on by rima


Kun. Miroslavo Danio kalbą vertė Irena Tumavičiūtė

     Savo pranešimo moto pasirinkau žodžius iš atminimo lentos, skirtos lietuvių rašytojui, lingvistui, filosofui ir teosofui, daktarui Wilhelmui Storostui-Vydūnui – lenta puošia šį namą nuo šių metų gegužės 10-osios:

                                                                   

     „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Niekieno Būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

     Šiuos žodžius neatsitiktinai pasirinkau savo metinio pranešimo moto.

     Niekam ne paslaptis, kad šio namo gyventojai šiais metais tam tikra prasme gyveno iš šio didžiojo Prūsų Lietuvos sūnaus dvasinio palikimo. O tai, kad šį namą puošia Vydūno biustas ir atminimo lenta, išjudino procesą, kurio ir drąsiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, bet jis šiam pastatui suteikia ypatingų žymių ir galbūt lems naująją jo ateitį.

     Laimei, Vydūno biustas iš nišos aukštumos žvelgia link naujojo prekybos centro. Jis sužadina praeivių smalsumą ir vargu ar kas nors abejingai praeina pro šalį. Net maži vaikeliai pirštukais rodydami į biustą tol neduoda ramybės savo mamoms, kol jos su vaikeliais prieina arčiau ir patenkina savo atžalų smalsumą. Nekalbant apie ekologiškų prekių parduotuvės klientus, kurie daugiausia priklauso aukštesniems visuomenės sluoksniams, kurie stengiasi sveikai maitintis ir, žinoma, yra išsilavinę žmonės.

     Šiame name yra įsikūrusios kelios medicinos įstaigos. Daugelis jose besilankančiųjų taip pat perskaito atminimo lentos tekstą ir įsižiūri į asketiško veido bruožus, iš kurių sklinda mąstymo galia ir gebėjimas susitelkti į nekūniškus dalykus. Stebėdamas tokias scenas nejučiomis imu šypsotis, nes negalėčiau įsivaizduoti didesnio skirtumo tarp asketo Vydūno ir šių sveikai besimaitinančių žmonių. Bet turime sutikti, jog ir Vydūnas pritartų, kad žmonės turi sveikai maitintis, ir ne tik kai kurie, bet visi!

     Kai šių metų pradžioje man teko pasirūpinti atminimo lentos tekstu, ne kartą mane apnikdavo abejonės. Pirmiausia – kurį vardą įamžinti lentoje? Tautos, kuriai buvo skirta autoriaus kūryba (vadinasi, lietuvišką), ar valstybės, kurios pilietis jis buvo – vokišką?

     Dar prieš įsiplieskiant ginčams tarp kompetentingų institucijų ir diplomatų, man, ačiū Dievui, pavyko visus įtikinti, kad tokio masto rašytojui ir mąstytojui, kuris jau seniai ilsisi amžinybėje ir iš ten į mus byloja, nebereikia pasaulietinio vardo ir akademinio laipsnio, nes jis, nepaisant visų politinių ir tautinių nesutarimų, „savo“ pasą jau pateikė Anapilyje. Atminimo lentai turėjo užtekti slapyvardžio, kuriuo jis yra žinomas ir kurį pats pasirinko.

     Daug sudėtingiau buvo parinkti moto iš turtingo palikimo, kuris perteiktų Vydūno dvasios ir mąstymo esmę.

     Kai 1912 metais 44 metų sulaukęs Vydūnas dėl  tuberkuliozės buvo išleistas į pensiją, nes su šia užkrečiama ir nepagydoma liga buvo neleidžiama dirbti mokykloje, valdininkai tikriausiai tyliai sau pamanė, jog jis vis tiek ilgai nebetrauks. Bet jie stipriai klydo.

     Per antrąją savo gyvenimo pusę Vydūnas parašė dešimtis kūrinių, eilėraščių, dainų, istorinės tematikos svarstymų, paskelbė vertimų, kasdien rašė vertingo turinio laiškus, kurių nemažai išliko. Vien vokiečių kalba paskelbtų tekstų apimtis – keli tūkstančiai puslapių, nekalbu apie lietuviškų tekstų apimtį.

     Taigi, kaip man, paprastam mirtingajam, iš gausios genijaus kūrybos reikėjo parinkti tinkamą citatą? Prisipažinsiu, tuo momentu, kai atkreipiau dėmesį į tuos žodžius, mane tikriausiai apšvietė Vydūno dvasia. Jiems pritarė ir Vydūno draugija.

     „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio …“

     Kai šiuos žodžius skaičiau pirmą kartą, pirmiausia prieš akis iškilo Aukštosios muzikos mokyklos studentai. Man jie visada yra tam tikra prasme „didysis slėpinys“. Pavyzdžiui, dainininkė Irina Trutneva: prieš keletą metų ji atvyko iš tolimojo Sibiro, kad, prižiūrėdama vokiečių vaikus, galėtų užsidirbti bandelėms. O jai netikėtai pavyksta patekti į Vokietijos elitinę muzikos mokyklą – nes atsitiktinai kažkas išgirdo nuostabų jos balsą.

     Vienas geriausių dar visai neseniai šiame name gyvenusių Šopeno muzikos atlikėjų buvo iranietis. Iš pradžių pamaniau, jog jis gimęs Vokietijoje, nes kalbėjo vokiškai be akcento. Jis pats man yra sakęs, jog turi gerą klausą, todėl nesunkiai išmoko kalbėti vokiškai be akcento.

     Įvairialypiai šio namo gyventojų gebėjimai ir talentai, nesvarbu, iš kokios šalies, man visada yra kūrybinės visagalio Viešpaties jėgos didysis slėpinys. Jai nesvarbu rasė, tauta, odos spalva, ji į lopšį įdeda dalelę savęs, imago dei, Dievo atvaizdą.

     Tie talentai nėra mūsų nuopelnas. Aišku, aukštųjų mokyklų paskirtis yra juos ugdyti ir stiprinti. Bet už žmogaus žinias, mūsų pačių sukurtus mokslus ir menus esame dėkingi ne patiems sau:

     „Niekieno Būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino“, – sako Vydūnas.

     Antrasis šios citatos sakinys mus moko su gabumais elgtis pagarbiai. Pagarbumas yra rašytojo Vydūno savybė, kuri galbūt jį patį geriausiai apibūdina. Kuklus žmogus, nuolankus mąstytojas, kuris visada žino esant visų dalykų Kūrėją, nesvarbu, kokiomis religinėmis sistemomis ir aplinkybėmis jis apsireiškia.

     Kai kurie kritikai Vydūnui priekaištauja, jog jis esą ne „krikščioniškas mąstytojas“, o panteistas, teosofas, stovintis anapus bažnyčios mokymo.

     Manyčiau, jog taip nėra. Vydūno mąstymo pagrindas, be abejo, yra Biblija, su kuria tėvas jį dar vaikystėje supažindino. Todėl Vydūnas dar vaikystėje beveik atmintinai mokėjo Bibliją.

     Dėl tos aplinkybės, kad anksti išėjo į pensiją, Vydūnas gyveno be didesnių finansinių rūpesčių, galėjo klausytis paskaitų įvairiuose Vokietijos universitetuose arba net pats dėstyti. Dėl to galėjo įgyti puikų išsilavinimą. Jis domėjosi beveik visais mokslais, pradedant archeologija ir baigiant medicina. Ir būtent tai matome iš Vydūno santykio su Biblija. Kai kartais jis argumentuoja „pagal Bibliją“, nepamiršta pasakyti, kurie vieno ar kito Biblijos teksto senieji šaltiniai jam teikė įkvėpimo… Pavyzdžiui, tai – iš to ar kito Babilonijos mito, o ta ar kita mintis kilusi iš senojo Egipto. Jis gali pateikti paralelių su indų religijomis, buvo susipažinęs net su Amerikos indėnų tikėjimais. Gilų krikščionių tikėjimą matome kaip tik iš jo neapsakomo tolerantiškumo visoms religijoms – jose jis taip pat ieškojo dvasinio gyvenimo „didžiojo slėpinio.“

     Gerbiamosios ponios ir ponai!

     Kai po iškilmingo atminimo lentos ir biusto atidengimo dalyvaujant Lietuvos ir Vokietijos deputatams, politikams ir diplomatams gegužės 10-osios vakare susirinkome į šventinę vakarienę, pamaniau sau, dabar galima šiek tiek atsikvėpti ir pailsėti. Kas svarbiausia – padarei. Vydūno biustas stovi, netgi su saugomo paminklo statusu. Jis jau įėjo į šios žemės istoriją, Lipės krašto gyventojai nebegalės jo pamiršti.

     Bet klydau. Per tą pačią vakarienę kažkas pasakė, kaip šio krašto gyventojams būdinga, santūrokai: „būtų neblogai“ Detmolde įsteigti draugiją, kuri puoselėtų Vydūno palikimą.

     Čia pat ši mintis ant tuščios valgiaraščio lapo pusės įgavo pavidalą laikino steigimo dokumento formą. Argumentas – Vydūno mintys teikia daug įkvėpimo tautų suartėjimui, ir ne tik Europoje. Juo labiau, kad Vydūno draugijos seniai veikia Lietuvoje ir Čikagoje. Taip pat Tilžėje, kur jis gyveno iki karo pabaigos – šiandien miestas (vis dar) vadinasi Sovetskas ir yra Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, – taip pat pastebime Vydūno renesansą. Štai matote rusų kalba išleistą knygą apie Vydūną, kurioje jau reprodukuota Detmolde atidengta lenta ir Vydūno biustas.

     Žinoma, kartais pasvajoju ir apie tai, kaip pasitelkus vydūnišką taikos dvasią, būtų galima suteikti įkvėpimo Rusijos, Lietuvos, Vokietijos ir netgi Jungtinių Amerikos Valstijų tautoms ir – pagal galimybes – kaip nors jas suartinti.

     Bet daug labiau buvau nustebęs, kai rugpjūčio mėnesį pirmą kartą įžengiau į Vydūno draugijos patalpas, kurios iš tiesų primena „Vydūno šventovę“, išpuoštą gausybe daiktų ir kūrinių iš jo palikimo; kai draugijos viceprezidentas man įteikė tris pageltusius mašinraščio lapus su dar niekur neskelbtais vokiškais tekstais, kuriuos Vydūnas parašė Detmolde.

     Aš nedelsdamas juos perskaičiau ir turiu pasakyti, kad, palyginus su žinomais tekstais apie Lipę, tai yra unikalūs, nepaprastai dvasingi pamąstymai apie tai, kaip gyventa, kas vyko Lipėje pirmaisiais pokario metais. Kreipiausi į du universiteto profesorius, prašydamas tuos tekstus įvertinti. Po to svarstysime galimybę juos paskelbti. Kiek man žinoma, Lietuvos valstybiniame archyve yra ir daugiau Detmolde parašytų Vydūno tekstų.

     Kaip matote, Vydūnas ir toliau gyvena  literatūrinį ir dvasinį gyvenimą, o kraštas, iš kurio jis yra kilęs ir jo kultūra, priešingai daugelio užkariautojų planams, nepražuvo.

Žymos: .