25 metai Vydūno idėjų šviesoje

Posted on by rima

Dr. Vacys Bagdonavičius

Nors mūsų nepriklausomybės atstatymo laikrodis tiksi nuo 1990 m. Kovo 11-osios, tačiau laisvai būčiai tauta akivaizdžiai regima forma pabudo 1988-ųjų kovą, Lietuvai švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines. Tą sukaktį šventė ne tuometinė valstybė ir jos institucijos, o pati tauta, joje besikuriančios visuomeninės organizacijos, savos iniciatyvos ėmęsi, nors ir po padu laikyti, kultūros ir švietimo židiniai, tokie kaip kultūros namai, bendrojo lavinimo bei aukštosios mokyklos, teatrai, bibliotekos, „Žinija“, radijas, televizija, spauda. Tuometinis plačiai skambėjęs Vydūno prisiminimas buvo pradžia veržlios dvasinio laisvėjimo bangos, panašios į tą, kurią dar prieš gerą šimtmetį regėdamas Maironis pasakė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“.

     Būtume neteisūs nutylėdami Vydūno pagerbimus paskutiniaisiais dviem sovietinių laikų dešimtmečiais. 1968–siais buvo gražiai prisimintas jo šimtmetis, jo gerbėjai surengė ne vieną minėjimą, stengėsi skleisti jo idėjas, jomis patys rėmėsi įsitraukdami į disidentinį judėjimą ar laikydamiesi pasyvios kultūrinės rezistencijos. Vydūnas palaikė prispaustos tautos dvasią, mokė išlaikyti vidinę tvirtybę , neprarasti tautinės savimonės ir dvasingumo bei vilties dėl būsimos laivės. Tačiau Vydūno išmintis taip stiprinančiai veikė tik tuos, kurie nebuvo pasidavę okupanto diegiamai ideologijai, kurie patys buvo gyvos dvasios ir ją stengėsi gyvinti kituose tais būdais, kuriais buvo įmanoma tai daryti. Palankiausia tam buvo kultūrinė veikla. Tuo tarpu oficialioji opinija Vydūno išminčiai nevaržomai susiliesti su visa tauta buvo gana nepalanki. Tačiau pavykdavo ir jos ledus pralaužti, ir Vydūno vardas kartas nuo karto pasirodydavo spaudos puslapiuose, pasigirsdavo per radiją ar televiziją. Bet su Vydūno kūryba nebuvo supažindinama mokyklose, jam nebuvo atveriamos leidyklų durys, jo dramų nelaukė teatrų scenos. Visaip reikėjo entuziastams gudrauti, norint surengti kokį jam skirtą vakarėlį ar paskaitą apie jį. Bet tokių entuziastų buvo ir jie šį tą padarė, kad Vydūnas nepražūtų visiškoje nežinioje. Po dvidešimties metų nuo jo pusiau slapto grįžimo Lietuvos kultūros padangėn, jo paties žodžiais tariant, „tautos gyvybei atsivėrė kelias, o jo 120-mečio sukaktis suteikė gražią progą garsiai apie jį prabilti ir atvirai pasakyti apie jo palikimo svarbą tautos atgimimui.

     Iš esmės tada, prieš ketvirtį amžiaus, atgimė ne tiek pats Vydūnas, o veikiau priespaudos uždusinta tautos gyvybė, kuri mums asocijavosi su vienu iš įstabesniųjų jos puoselėtojų, kurio graži sukaktis kaip tik tada suėjo, vardu. Kam artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomas tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti „sau tauta“, o žmogus „sau žmogumi“. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiniu tiesos ir teisingumo siekimu. Už kelių mėnesių po Vydūno jubiliejaus gimęs Sąjūdis ėmė rengti tautą nusimesti imperijos pančius. Tai beveik visuotinai asocijavosi ne tik su politinės laisvės iškovojimu, bet ir su visokio įmanomo okupacijos sąlygomis susikaupusio blogio įveikimu. Visus tuometinius tautos veiksmus drąsiai buvo galima tikrinti su vydūniškuoju vertybių kompasu. Jų kryptis būtų nuostabiai sutapusi su to kompaso rodoma kryptimi. Buvo akivaizdu, kad tėvynė gyva, o klausimas „Betgi kaip?“ tada būtų skambėjęs tiesiog kaip nesuprantamas ar netgi absurdiškas.

     Ši sukaktis, galima sakyti Vydūną prikėlė tautos sąmonėje, apie jį tapo ne siaurai, o plačiai žinoma. Iki tol šis didis kūrėjas buvo lyg užmaršties tremtyje, jo vardas sušmėžuodavo tik gilioje mūsų kultūros paveldo periferijoje, tik retomis progomis, tik nedaugelio gerbėjų teišgirstamas. Tie, kurių dėka prieš dvidešimt penkerius metus, pavasarį, Atgimimo spinduliuose išniro Vydūno paveikslas, suprato, jog negalima leisti to paveikslo iki kitos progos vėl kažkur nukišti. Per daug aktualios, teisingos ir taurios buvo išminčiaus skelbtos idėjos, kad jos galėtų ramiai tūnoti istorijos reliktų lentynose ir tik kaip praeities dvasinio gyvenimo pėdsakas būtų įdomios kokiam nors tyrinėtojui.

     Vienas iš iškilmingiausių tuometinių minėjimų per pačią Vydūno gimimo dieną – kovo 22 d. – įvyko Šilutėje. Po minėjimo pasilikę kartu pavakaroti Vydūno idėjų gerokai paveikti entuziastai iš tos pačios Šilutės, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus sutarė, jog reikia įkurti visą Lietuvą apimančią draugiją, kuri apjungtų jau veikiančius Vydūno klubus Šilutėje, Panevėžyje, besisteigiančius Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje.

     Draugijos kūrimo idėja buvo paremta ir dar labiau sustiprėjo tų pačių metų balandžio 26 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, vykusioje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje. Gegužės 8 d. daugybė Vydūno gerbėjų iš visos Lietuvos suplūdo į Kintus (Šilutės r.). Tą dieną buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, pažymintis, jog čionai pirmoji Vydūno, kaip mokytojo, darbo vieta (Kintų pradžios mokykloje jis mokytojavo 1888–1891 m.). Šalia to akmens buvo pasodintas Vydūno atminimui skirtas ąžuoliukas. Bažnyčioje (joje tada buvo parodų ir koncertų salė) veikė Vydūnui skirta parodėlė, kurios unikalus eksponatas – šilutiškių klubiečių Kazio Budgino, Šarūno Laužiko, Sauliaus Sodonio Taline neseniai rasta ir iš ten atsivežta Vydūno arfa. Tądien buvo išrinkta iniciatyvinė grupė Vydūno draugijai steigti: vilniečiai filosofas Vacys Bagdonavičius, istorikas Domas Kaunas, poetai Marytė Kontrimaitė ir Virgilijus Gasiliūnas, klaipėdiškis muziejininkas Dionyzas Varkalis, kintiškis mokytojas Saulius Sodonis, priekuliškis kraštotyrininkas Kazys Budginas. Draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko Vilniuje tuometiniuose Profsąjungų rūmuose 1988 m. lapkričio 5 d. dalyvaujant keliems šimtams žmonių iš visos Lietuvos. Tie žmonės Vydūno idėjas apie tautos laisvę kaip apie sąlygą tikrajam žmoniškumui skleistis laikė ir Atgimimo idėjomis. Tų idėjų dvasia pleveno ką tik įvykusio Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių kalbose bei jo priimtuose dokumentuose.

     Įstabiausia, kad retas sąjūdininkas tebuvo skaitęs Vydūną ir ne iš jo paėmė Sąjūdžio suvažiavime sakomas mintis. Jas padiktavo priespauda ir baisūs jos padariniai, iš kurių skaudžiausiai bent kiek dvasingumo turinčiuosius žeidė žmoniškumo sunykimas. Vydūnas kaip tik daugiausia ir kalbėjo apie būtinybę ugdyti žmoniškumą. Draugija steigėsi svarbiausia tam, kaip buvo užfiksuota jos įstatuose, kad „įgyvendintų lietuvių tautos gyvenime Vydūno idėjas, kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių“.

     Į pirmąją Draugijos tarybą buvo išrinkti: Vacys Bagdonavičius, Birutė Baltrušaitytė, Petras Bielskis, K.azys Budginas, Leonas Ciunis, Silvestras Gaižiūnas, Virgilijus Gasiliūnas, Bronislavas Genzelis, Gediminas Jankus, Vytautas Kaltenis, Domas Kaunas, Jonas Kilius, Marytė Kontrimaitė, Česlovas Kudaba, Ieva Labutytė, Jonas Lankutis, Jurgis Mališauskas, R.Mildažis, Jonas Nekrašius,  Stefa Nosevičiūtė, Algirdas Patackas, Šarūnas Reikalas, Isakas Rutmanas, Bonifacas Ruželė, Irena Seliukaitė, Virgilijus Skirkevičius, Saulius  Sodonis, Tomas Stanikas, Donata Stukaitė, Virgis Šatas, Vytautas Šilas, Jonas Trinkūnas, Aldona Vaitiekūnienė, V.Vingras, Vincentas Žemaitis.

     Į draugijos valdybą išrinkti: V.Bagdonavičius (pirmininkas), K.Budginas (pirmininko pavaduotojas), S.Gaižiūnas (pirmininko pavaduotojas), D.Kaunas, Š.Reikalas, B.Ruželė, T.Stanikas, J.Trinkūnas, A.Vaitiekūnienė.

     Pirmaisiais draugijos Garbės nariais steigiamasis susirinkimas išrinko Bernardą Aleknavičių, Lidiją Bajoraitę, Gerhardą Bauerį, Moniką Bitlieriuvienę, Joaną Daunienę, Juozą Ivanauską,  Bronių Kviklį, Ramintą Lampsatytę, Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, Ansą Lymantą, Hansą Masalskį, Algimantą Masiulį, Aleksandrą Merkelį, P.Mikalauską, Vytautą  Mikūną, Antaną Pošką, Rapolą Serapiną, Kazimierą Skebėrą, Fricą Skėrį, Igną Skripkų, Rūtą Staliliūnaitę, Leoną Stepanauską, Jurgeną Storostą, Rapolą Šaltenį, Petrą Venslovą, Vandą Zaborskaitę, Mykolą Žilinską, Vladą Žuklį.

     Draugiją sudarė bet kurioje Lietuvos vietoje jau buvę ar naujai beisteigią skyriai, klubai arba kitokie dariniai, veikią kaip savarankiški juridiniai asmenys, įsipareigoję vykdyti bendruosius tikslus, užfiksuotus draugijos įstatuose. Jokio vadovavimo iš viršaus nebuvo ir nėra – yra tik bendradarbiavimas. Draugijos įsisteigimo metu tokie skyriai veikė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje. Skyriai (ar klubai) paprastai nebuvo identiški, kiekvienas turėjo savo veiklos specifinius barus. Šilutiškiams rūpėjo sutvarkyti ir įamžinti Vydūno gimtinę ir kitas su juo susijusias vietas. Klaipėdiškiai bandė ieškoti Vydūno kultūrinės veiklos Mažojoje Lietuvoje pėdsakų. Kauniečiai stengėsi puoselėti vydūnišką dvasią visuomenės gyvenime. Šiauliečiai didesnį dėmesį kreipė į vydūniškus sveikos gyvensenos principus. Panevėžiečiai, remdamiesi Vydūnu, siekė savo mieste ir regione ugdyti visuomenės filosofinę kultūrą. Vilniečiai ėmėsi leidybos, kitų Vydūno palikimo skleidimo darbų. Vilniuje veikianti organizacija, būdama viena iš asocijuotų draugijos narių, kartu tapo ir jos „skėčiu“, atliekančiu jos veiklos koordinacinę funkciją. Draugijos būstinė Vilniuje šiuo metu yra Basanavičiaus g. 29. Dabar kiekvieno skyriaus ar klubo veiklos specifika nebėra tokia ryški ir yra orientuota į tai, kas labiau aktualu tuo ar kitu gyvenimo momentu. Kai kurių skyrių veikla gerokai apsilpo (pvz., Klaipėdos), kai kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nustojo veikę. Toks likimas ištiko  pradžioje bene aktyviausiai veikusius Šilutės ir Kauno klubus. Juos Vydūno idėjų sklaidos ir atminimo pagerbimo baruose pakeitė kiti šiuose vietovėse veikiantys kultūros židiniai: Kaune – Etninės kultūros centras, Maironio Lietuvių literatūros muziejus, Šilutėje – F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Pagėgių Viešoji biblioteka. Ypač įdomi Šilutėje įsisteigusio pirmojo klubo evoliucija. Jo vadovai ir aktyviausi nariai tapo Šilutės krašto Sąjūdžio branduoliu, o po 1990-jų kovo 11-osios – pirmąja rajono savivaldybės valdžia. Rajono valdymo reikalai užgožė su Vydūno klubo veikla susijusius rūpesčius. Tačiau vydūniškoji dvasia bent pradžioje švietė  naujosios valdžios kelyje.

     Buvome viena iš pirmųjų (tegul ir ne pačių pirmučiausių) Atgimimo metais atsiradusių draugijų, sutraukusių didžiulį dvasiškai gyviausių šviesuomenės žmonių skaičių. Šiandien tokiu didžiuliu būriu girtis nebegalime. Tačiau ar verta dėl to nusiminti? Juk tie aktyviausieji žmonės pasklido po visokius kitus besikuriančius sambūrius, tapo įžymiais valstybės, politikos, visuomenės veikėjais, verslininkais, sėkmingai ar ne taip sėkmingai besidarbuojančiais Tėvynės labui. Džiugu, kad postūmį veikti, kryptį ir šviesą jie gavo iš Vydūno. Tai – viena. O antra, ar mes, kurie likome jau daug mažesniu būriu, tapome tokie silpni, kad beveik nieko nuveikti nebepajėgiame? Lyg ir nekuklu girtis, bet kai žvilgteri, kas padaryta – pats nustembi. Nustembi dėl to, kad kasdienybės rūpesčių sraute (draugijos veikla irgi yra tame sraute), atrodo, nieko įstabesnio nepadaroma ar padaroma pernelyg mažai, dėl to nuolat slegia sunkiai paaiškinamas nepasitenkinimas, nusivylimas dėl energijos ir talkininkų stygiaus išsikeltiems uždaviniams vykdyti. Tačiau, kai sudedi visa tai, kas per tą ketvirtį amžiaus draugijos padaryta, pamatai, kad nuveikta ne taip jau maža. Tarsi nejučiomis tas nemažai atsirado dėl to, kad triūsta be didesnio triukšmo, nesireklamuojant, jaučiant vidinę būtinybę, kukliai atliekamo darbo, o ne puikavimosi juo prasmingumą. Mūsų renginių svečiai dažniausiai dėkoja už patirtą dvasinę atgaivą, ramumą ir sutelktį – už tai, ko labiausiai pasigenda kitų susibūrimų renginiuose. Vadinasi, dirbdami jaučiame Vydūno dvasią, esame jos veikiami ir vedami, ir tai atsispindi mūsų darbo pobūdyje, santykyje su tais, į kurios orientuojame savo veikimą. O tai, sakyčiau, yra labai svarbu.

     Svarbiausias draugijos pasiekimas yra tas, kad Vydūnas didžiajai tautos šviesuomenės daliai tapo ne tik žinomas, bet ir kad tautos sąmonėje pradeda užimti vieną iš garbingiausių vietų tarp jos didžiųjų asmenybių. O kad taip atsitiktų tos vietos išryškinimą reikėjo gerai argumentuoti. Tą aktyviausieji draugijos nariai ir darė. Kaip jau minėta, prieš draugijai pradedant veikti jo vardas daugumai tautiečių kėlė nusistebėjimą. Ideologinė sovietmečio konjunktūra Vydūną buvo priskyrusi nutylimų „buržuazinių“ autorių kategorijai, tad apie jį kalbėti anuomet buvo ne tik nemadinga, bet ir nelabai tepageidautina. Šiuo požiūriu jam mažiau pasisekė kaip, pavyzdžiui, A.Baranauskui, Maironiui, V.Krėvei, Vaižgantui ir daugeliu kitų didžiųjų mūsų kultūros kūrėjų. Jie bent buvo mokyklų programose, buvo leidžiami jų raštai, kad ir labai kruopščiai parinkti. Apie Vydūną – beveik mirtina tyla. Šiandien Lietuvoje Vydūnas yra žinomas ne mažiau kaip, pavyzdžiui, J.Basanavičius, S.Daukantas ar tarpukario Lietuvos prezidentai, daugybė gana pasižymėjusių dabartinių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų. Jo idėjomis daug kur remiamasi, įvairiomis progomis jo mintys dažnai cituojamas. Tai rodo tų idėjų dabartinį aktualumą, į kurį dėmesį atkreipė būtent aktyviai veikianti Vydūno draugija.

     Žinoma, tai, kad mąstytojas tapo plačiai žinomas ir dažnai cituojamas, ne visada rodo giluminį sąlytį su jo teiktais išminties klodais, ne visada reiškia, jog nuoširdžiai siekiama tos išminties šviesoje peržiūrėti savąją elgseną. Deja, šiandien nuo tų klodų pastebima tautos dalis netgi nutolo dar labiau, negu buvo anuomet. Bet tai jau ne mūsų kaltė. Mes tik galim pasakyti ir iš visų savo jėgų stengiamės pasakyti, jog mažiau mūsų gyvenime būtų blogio, jeigu į Vydūno siūlytąją vertybinę orientaciją žiūrėtume labai rimtai, jeigu nuolat savyje budintume ir leistume galingai veikti jo žadintam žmoniškumui. Mūsų nepriklausomos valstybės gyvenime, deja, aiškiai per maža tėra nutiesta ne tik kelių, bet ir takelių prie to žmoniškumo. Maža orientavimosi rodyklių, o pastatytosios labai dažnai išvartomos, nes ryškesnės rodyklės yra link „Spėkos ir medegos“ paminklo, kurį Vydūno misterijos „Probočių šešėliai“ herojus Tautvyda dar mūsų amžiaus pradžioje taip ryžtingai nuvertė. Savo veikimu pasitardami su Vydūnu, kiek pajėgiame stengiamės rodyti kelius prie to paties Tautvydos pastatytojo kito paminklo – paminklo „šviesybei, dorybei, žmoniškumui“, stengiamės, kad tauta tąjį paminklą regėtų, kad kiekvienas jos vaikas pajustų jo spindesio gaivinantį ir įkvepiantį poveikį.

     Tasai mūsų veikimas nuosekliai vyksta pagal Draugijos įstatuose konkrečiai numatytus labai paprastai suformuluotus tikslus – rūpintis Vydūno „atminimo įamžinimu, palikimo studijavimu, propagavimu bei idėjų įgyvendinimu  tautos gyvenime“.

     Didžiąja dalimi draugijos veiklos dėka Vydūnas ne tik prikeltas iš užmaršties ir dabar plačiai žinomas, bet ir pakankamai sureikšminta jo kūryba kaip itin svarbi ir šiandien ypač aktuali tautos paveldo vertybė. Taip jam atiduota ir derama pagarba, kurios jis nusipelnė ir kurios patyrė toli gražu ne tiek, kiek priklausytų. Tos pagarbos viršūnės – paminklinės lentos su skulptūriniu portretu atidengimas Tilžėje (dabar Sovetskas) 1989 m., palaikų perlaidojimas iš Detmoldo į Bitėnus 1991 m. spalį ,iškilmingai pažymėta 125-jų metų gimimo sukaktis 1993 m. pavasarį, Bitėnų kapinių sutvarkymas, jo vardu pavadinto kultūros centro bei muziejinės ekspozicijos jame atidarymas restauruotame buvusios Kintų pradinės mokyklos pastate 1994 m., atminimo lentos bei paminklinio biusto atidengimas Detmolde (Vokietija) 2013 m. pavasarį. Vienu metu kai kam ėmė atrodyti, kad tos pagarbos Vydūnui pareiškiama net per daug. Mes manome kitaip: pagerbti Vydūną stengtasi ir tebesistengiama ne dėl pompastikos, o tiesiog norint atkreipti kuo didesnį dėmesį į tai, ką jis paliko, ir pasižiūrėti, ar ne to palikimo vertybių mums labiausiai trūksta. Kas gali šiandien paneigti, kad mūsų gyvenime nesumažėjo žmoniškumo ir akivaizdžiai nepadaugėjo vis įžūlesnį pavidalą įgaunančio pažmoniškumo? Vydūno pagerbimą suprantame, kaip jo dvasinio palikimo sureikšminimo ir suaktualinimo vieną iš būdų. Nenorime iš Vydūno padaryti stabo, prieš kurį reikėtų lenktis nežinant, ko jis vertas. Mūsų veiklos prasmė: tirpdyti tą nežmoniškumą ir stiprinti žmoniškumo dvasią, vadinasi, tęsti paties Vydūno misiją – remiantis jo išmintimi tautoje „ugdyti tauresnį žmoniškumą“.

     Pirmiausia draugija stengiasi, kad Vydūno palikimas taptų visiems matomas ir prieinamas. Tų pastangų rezultatas labai akivaizdus: dabartine rašyba išleista keturi Vydūno filosofijos raštų tomai, atskiromis knygomis  traktatai „Sąmonė“, „Sveikata, jaunumas grožė. Gimdymo slėpiniai“, rinktinė rusų kalba „Я верю в святоетаинство“  (visų sudarytojas ir įžangų autorius Vacys Bagdonavičius), publicistikos ir eseistikos dvitomis „ Žvilgis į gyvenimo gelmes,“ „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, rinkinys jaunimui „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (visų sudarytoja Rima Palijanskaitė), dramų rinktinė „Amžina Ugnis“, draminių pasakų vaikams rinkinys „Sigutė“, garsiosios istoriosofinės knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ vertimas iš vokiečių kalbos. Gerokai įsibėgėjo draugijos vicepirmininko Tomo Staniko inicijuotas ir jo parūpintomis lėšomis finansuojamas projektas – Vydūno knygų fotografuotinis leidimas. Taip jas leisti yra prasminga todėl, kad skaitytojui į rankas patektų autentiškas Vydūnas, t. y., kad jo veikalus būtų galima skaityti jo paties sukurtu raidynu, kurį jis XX a. pradžioje pateikė kaip tautinį, kaip geriausiai atspindintį lietuviškumo dvasią ir kurį pats nuosekliai vartojo iki gyvenimo pabaigos. „Noriu  lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė jis viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“. Susigyvenus su originaliomis Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs, tarsi sustiprinantis jo minties reiškimo galią. Tokiu būdu jau yra išleista reikšminga Vydūno filosofinių ir grožinių knygų dalis: filosofijos traktatai „Sąmonė“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, dramos  „Probočių šešėliai“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atošvaita“, „Piktoji gudrybė“, apysakėlė „Kaimo didvyris“, vokiškai rašytas istorijos veikalas „Lietuva praeityje ir dabar“. Artimiausiu metu pasirodys tokiu būdu išleistos Vydūno studija apie K.Donelaitį vokiečių ir lietuvių kalbomis bei draminė trilogija „Amžina Ugnis“, o vėliau šitaip bus išleistos ir visos kitos Vydūno knygos. Šis projektas yra tik dalis didelio leidybos projekto, pagal kurį dabartine rašyba iki Vydūno gimimo 150-mečio (2018 m.) bus išleistas visą jo kūrybinį palikimą apimąs daugiatomis raštų rinkinys, keletas teminių, reprezentacinių bei suvenyrinių leidinių.

     Toli gražu ne tokiu mastu, kaip norėtume, bet vis dėlto Vydūnas yra prabilęs iš teatrų scenos – draugijos gimimą pasitiko Kauno dramos teatre Juozo Ivanausko režisuota regesių drama apie Vydūną „Amžinas keleivis“. Režisierius buvo tarp pirmųjų draugijos garbės narių. Kita draugijos garbės narė režisierė Stefa Nosevičiūtė akademiniame Vilniaus dramos teatre pastatė draminę pasaką „Sigutė“ (1990 m.), trečiasis garbės narys Ramūnas Abukevičius – draminę pasaką „Žvaigždžių takai“ Kauno dramos teatre (1997 m.).Šis aktorius ir režisierius Vydūno žodį keletą metų propagavo ir kaip skaitovas su tuo žodžiu apsilankydamas daugelyje Lietuvos vietų. Dar vienas garbės narys režisierius Leonas Ciunis Vydūno 125 – mečiui su Vilniaus senamiesčio teatro kolektyvu pastatė misterijos „Probočių šešėliai“ dalį  „Šventa ugnis“, o 130-mečio sukakčiai su kariūnų teatro aktoriais parengė tų pačių „Probočių šešėlių“ dramatizuotą skaitymą. Vydūną iš scenos gražiai populiarino režisieriaus Petro Bielskio vadovaujamas Klaipėdos universiteto teatras, atgimimo metais pastatęs „Probočių šešėlių“ dalį „Ne sau žmonės“ ir net keletą metų rodytą žiūrovų ypač pamėgtą komediją “Piktoji gudrybė“. Gražiai skambėjo ir daugybę vaikučių bei suaugusiųjų viliojo režisieriaus Rimanto Driežio režisuotas Vydūno teigiamos pajuokos vaidinys „Pasveikimas“ „Lėlės“ teatre, vėliau parodytas ir per televiziją. Įspūdingas buvo ir jauno režisieriaus R.Paškevičiaus per televiziją rodytas spektaklis „Probočių šešėliai“. Negalėjo nejaudinti per televiziją rodytas Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatro „Bendraamžiai“ spektaklis – Vydūno „Pasiilgimas“. Gaila, kad liko neįgyvendintas įspūdingas režisierės a. a. Aurelijos Ragauskaitės projektas Vydūno 125-mečiui pastatyti jo „Probočių šešėlius“. Tas projektas taip ir liko popieriuje, laimei, aprašytas jos knygoje „Režisierės užrašai“ (2000 m.). Jeigu šį sumanymą būtų pavykę įgyvendinti, būtų buvęs žengtas didelis žingsnis link Vydūno kūrybos renesanso teatre. Dabar Vydūno balso teatre kaip ir nesigirdi. Tikrasis sceninis jo atgimimas dar ateityje, o artėjantis didžiojo dramaturgo gimimo 150-metis yra gera proga tą atgimimą paspartinti, iš naujo pažadinti teatrų ambicijas šia linkme. Tasai pažadinimas, manau, yra draugijos garbės reikalas. Beje, pati draugija yra svajojusi apie Vydūno teatrą. Juk būna stebuklų, ir svajonės kartais išsipildo, žinoma, šventai laikantis liaudies išminties, kuri sako: „Žmogau, stenkis pats, ir Dievas tau padės“. Labai norėtųsi, kad toks stebuklas įvyktų.

     Ypač gražiais pasiekimais draugija gali pasigirti Vydūno palikimo tyrimų ir populiarinimo baruose. Turime jau net 12 draugijos narių ar garbės narių parašytų Vydūnui skirtų jo gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B.Aleknavičius, V.Bagdonavičius, D.Kaunas, A.Martišiūtė, R.Palijanskaitė, R.Tamošaitis, 2 kolektyvinius mokslo straipsnių rinkinius (vienas iš jų vokiečių k.). Išleistos 2 Vydūno muzikiniam palikmui skirtos kompaktinės plokštelės. Kalbant apie mokslo ir populiarinimo darbus, skirtus Vydūnui, pasakytina, jog didesnės ar mažesnės apimties straipsnių bei studijų skaičius bus peršokęs kokius 300, kai kurie iš jų yra pasiekę ir užsienio mokslinę spaudą. Nuolat rengiamos jam skirtos konferencijos, iš kurių pažymėtinos 1993 m. pavasarį Vilniuje vykusios „Vydūno edukologinis palikimas“, Vydūno 125-mečio jubiliejui skirtoji bei „Vydūnas ir šiuolaikinė filosofija“, 1992 m. spalio mėn. Šilutėje vykusioji „R.Steineris ir Vydūnas“, Klaipėdos universiteto kartu su draugija nuo 2000-ųjų metų rengiama kasmetinė tarptautinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“, Vilniuje 2013 m. vasario 20 d. įvykusi tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Klaipėdos konferencijų medžiagos kasmet išleidžiamos atskirais pranešimų rinkiniais, Vilniuje vykusios  konferencijos pranešimų rinkinys, jį papildžius keliais šiai tematikai skirtais straipsniais, išleistas vokiečių kalba. Kitų ankstesnių konferencijų pranešimai sudėti į rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994 m.). Draugijos nariai bei garbės nariai perskaitė daug pranešimų apie Vydūną kitose mokslinėse konferencijose, taip pat – ir tarptautinėse. Kaip klasikas Vydūnas labai išsamiai pristatytas 2010 m. išleistoje akademinėje XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje, grąžintas į mokyklų programas, į kurias nepriklausomybės pradžioje buvo įtrauktas ir iš kurių prieš keletą metų neįvardintos piktos rankos buvo išbrauktas, o dabar pristatomas kaip viena iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Vydūno kūryba analizuojama universitetuose dėstomuose kursuose (būta ir jam specialiai skirtų), parašyta nemažai diplominių, bakalaurinių, magistrinių darbų.

     Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų. Apie jį skaityta nemažai paskaitų visuomenei, pasakota radijo ir televizijos laidose, rengiamos parodos, vyksta ne tik jubiliejiniai (ypač iškilmingai buvo pažymėta gimimo 125-mečio (1993 m.), 130-mečio (1998 m.), 140-mečio (2008 m.), 145-mečio ir mirties 60-mečio (2013 m.) sukaktys), bet ir kasmetiniai minėjimai, forumai, kitokie renginiai, kuriuos organizuoja ne tik draugija, bet ir jos įkvėpti muziejai, bibliotekos, mokyklos, universitetai, kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos. Ypač gražiai šiuose baruose yra pasidarbavę Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Maironio Lietuvių literatūros muziejus Kaune. Vydūno vardu pavadinamos mokyklos, gatvės. Pažvelgus į visą Vydūnui skirtą mokslinę ir populiarinimo produkciją, galima pasakyti, kad šioje sferoje draugija darbuojasi bene stipriausiai. Beje, į populiarinimo sferą įeina švietėjiški draugijos ir jos klubų renginiai, paskaitų ciklai ar atskiros paskaitos visuomenei. Iš tokių ciklų paminėtini „Vydūno fenomenas“ ir „Vydūno misija“ Kauno lektoriume. „Ar tęsime Vydūno misiją?“, „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Vilniuje. O kur dar laidos per televiziją ir radiją, kurių per metus būna bent po kelias.

     Ypač svarbu tai, kad Vydūnas jau įtrauktas į vidurinių mokyklų programas, kad juo ypač susidomėję mokytojai lituanistai, kurie yra atidžiai išklauso draugijos narių skaitytas paskaitas ar jų ciklus Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute bei Vilniaus pedagoginiame universitete. Kartais Vydūno sąlytis su mokykla duoda ypač įstabių vaisių. Vydūno 130-mečiui įstabią literatūrinę kompoziciją parengė Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai. Gražiai ir labai kūrybiškai, vydūniškai, suvokiamas dvasingas ir harmoningas su tėvyne, pasauliu ir kosmine visuma sąsajas jaučiąs žmogus ugdomas Šilutės Vydūno gimnazijoje. Tokių gražių sąlyčio su Vydūnu pavyzdžių yra ir daugiau. Įsimintini moksleivių rašinių konkursai, kuriuos organizuoja Šilutės rajono Švietimo skyrius, Šilutės viešoji biblioteka, Vydūno vardu pavadintos Klaipėdos ir Kauno mokyklos, KintųVydūno kultūros centras.

     Gražia gaida Vydūno muzikinis palikimas aidėjo atliekant vokaliniam trio „Diemedis“. Deja, tas „Diemedis“ nulūžo, su mumis amžinai atsisveikinus jo vadovei, beje, draugijos garbės narei Onai Bėčiuvienei. Šiandien tą aidėjimą pratęsia aktyvi draugijos narė solistė Aušra Liutkutė, kurios balsu Vydūno daina skamba minėjimuose, dažname vakare ar kitokiame renginyje, o iš jos įdainuotos kompaktinės plokštelės „Dainos iš Vydūno rinkinių“ tų dainų galima klausytis ir namuose. Šios dainininkės iniciatyva choras „Vilnius“ įrašė, o draugija išleido kompaktinę plokštelę „Vydūno giesmės ir dainos“. Labai gražiai pagerbti Vydūną muzikos kalba sumanė draugijos garbės narė Hamburgo muzikos akademijos profesorė kompozitorė Raminta Lampsatytė, kuri kas kelinti metai organizuoja ir mecenuoja jaunųjų kompozitorių „Tylos“ konkursą. 1996 m. konkursas buvo skirtas Vydūnui. Jo laureatais tapo vilniečiai Snieguolė Dikčiūtė ir Vytautas Jurgutis (jaunesnysis).

     Su Vydūnu visuomenei gana artimai susipažinti padėjo ir draugijos iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Tamsoje būti šviesa“ (režisierius Zacharijus Putilovas, scenarijaus bendraautorius ir konsultantas V.Bagdonavičius). Vydūniškoji gaida labai sugestyviai ir, pasakyčiau, ypatingai skambėjo draugijos garbės narės a.a. Birutės Baltrušaitytės poezijoje, prozoje ir eseistikoje. Įdomus, nors ir nuo tikrovės kiek nukrypęs Vydūno paveikslas atsiskleidė ir dar vieno draugo garbės nario, jau pasitraukusio Anapilin Prano Antalkio-Mikalausko apysakoje „Nepažįstamas Vydūnas“.

     Vydūno įvaizdis atgyja ir dailėje. Tam buvo skirta jubiliejinė 125-mečio paroda, surengta Lietuvos kultūros fondo salone. Tarptautiniu tapo Vydūnui skirtų ekslibrių jubiliejinis konkursas. Po jo Vydūno vardas plačiai nuskambėjo per pasaulį, o ekslibriai atskleidė netikėčiausias Vydūno idėjų interpretavimo galimybes. Šio konkurso spiritusmovens – draugijos garbės narė dailininkė a. a. Eva Labutytė, savo kūryba atidavusi gražią duoklę ne tik Mažajai Lietuvai, bet ir Vydūnui, mūsų laikais lino raižinyje sukūrusi bene pirmąjį jo portretą. Šiuolaikiniai dailininkai yra sukūrę ne vieną Vydūno portretą ar jo idėjas interpretuojantį dailės kūrinį. Vydūno idėjos įprasmintos ir ne viename kasmet Bitėnuose vykstančių plenerų metu sukurtų paveikslų, liekančių čionykščiame paveikslų sode.

     Svarbus įvykis Vydūno įamžinimo baruose buvo Kintų memorialinio muziejaus atidarymas 1994 metais. Ši su Vydūnu tiesiogiai susijusi vieta (mat čia buvusioje mokykloje Vydūnas 1888-1891 m. mokytojavo) sujungia Vydūnui skirtą muziejaus ekspoziciją (joje garbingą vietą užima Taline atrastoji Vydūno arfa) ir dailės mokyklą. Čia kūrybiškai pritaikomi vydūniškieji kūrybiškumo, kaip augančio žmogaus dvasios sklaidos ugdymo, principai. Tai yra tiek dailės mokytojo Romo Tarvydo, tiek muziejininkų Ritos Tarvydienės ir Sauliaus Sodonio (dabar jis žurnalistas) nuopelnas.

     Vydūną kaip kraštietį, visapusiškai pagerbiant, įamžinant jo atminimą, jo įvaizdį įtvirtinant žmonių, ypač jaunimo, sąmonėje prisideda Šilutės rajono savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyriai, Šilutės viešoji F.Bajoraičio biblioteka. Tiek Vydūnui, tiek kitiems tos žemės kraštiečiams skirti jų renginiai ir įamžinimo akcijos yra ypač šilti ir turiningi. Su šiomis institucijomis, taip pat su buvusiu rajono meru, beje vienu iš pirmųjų čionykščių vydūniečių, Šarūnu Laužiku draugija yra nuoširdžiai, ir vaisingai bendradarbiavusi, susilaukusi nuoširdaus dėmesio stovyklaujant Bitėnuose. Dabar tokį dėmesį jaučia ir reikalingos paramos vydūniečiai susilaukia iš daugiau kaip prieš dešimtmetį susikūrusios Pagėgių savivaldybės, jos mero Virginijaus Komskio, geru žodžiu mini buvusius merus Vaclovą Algirdą Mišeikį ir Kęstą Komskį. Gražias pastangas Vydūnui pagerbti ir jo kūrybai propaguoti deda Pagėgių viešoji biblioteka bei  šios savivaldybės Kultūros centras.

     Įstabus Vydūno draugijos gyvenimo fenomenas – stovyklos, jau dvidešimt vieneri metai įsikuriančios Bitėnuose labai jaukioje mūsų bičiulių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Įstabios tos stovyklos ne tik todėl, kad čia turiningai prabėga vydūniškuoju dvasingumu prisodrinta, gražiu bendravimu bei dar didesniu tarpusavio bei su vietos žmonėmis suartėjimu paženklinta besibaigiančios vasaros savaitė, kad kiekvieną kartą išsivežami ypatingai geri įspūdžiai, bet ypač todėl, kad draugija čia yra sukūrusi puikų pelnyto pasididžiavimo vertą savo bendrą kūrinį –gražius meniškus mūro ir metalo vartus bei dailią medinę tvorą puošiančias kapines, priglaudusias ne tik Vydūną, bet ir faktiškai tampančias tikruoju Mažosios Lietuvos panteonu. Čia buvodami su didele pagarba prisimename jau Anapilin iškeliavusius šilutiškį miškininką Julių Balčiauską, įstabiai apželdinusį ne tik Vydūno kapavietę, bet ir visas kapines ir šių kapinių sargą Joną Gudavičių, labai daug padėjusį mums įgyvendinant, savąjį kelis metus vykdytą projektą.

     Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto ankstesnės vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Dabar prie šio reikalo grįžtama vėl. Tikėjimo sėkminga jo baigtimi ypač teikia tai, kad to reikalo atnaujinimo iniciatyvos ėmėsi rusiškoji Tilžės (Sovetsko) miesto šviesuomenė, kad tą iniciatyvą visokeriopai palaiko Lietuvos Respublikos Konsulatas Sovetske, o ypač jame besidarbuojantis lietuvybės bei lietuviškojo kultūros paveldo puoselėjimo entuziastas ministras patarėjas Bronius Makauskas.

     Gana plačią vagą Vydūno draugija išvarė kartu su Lietuvos Rericho draugija nuo 1999 m. rengdama įvairiose Lietuvos vietose vykdavusius Etikos forumus, kuriuose kartu su įvairių sričių bei visuomenės atstovais iš Vydūno idėjų bei gyvosios etikos pozicijų buvo svarstomi kultūros, socialiniai, teisingumo, politikos ir kiti aktualūs valstybės gyvenimo klausimai, priimamos ir aukštosioms valstybės institucijoms įteikiamos rezoliucijos. Tokių forumų įvyko bene keturiolika, keli iš jų surengti Lietuvos Respublikos Seime, vienas kitas skirtas Vydūnui. Bendromis Vydūno draugijos, asociacijos „Taika per kultūrą“ bei Lietuvos Rericho draugijos pastangomis pasiekta, kad Lietuvos Respublikos Seimas tarp atmintinų dienų balandžio 15-ją (tą dieną 1935 m. buvo pasirašytas Rericho paktas) įteisintų kaip Kultūros dieną. Šis Seimo nutarimas priimtas 2006 m. liepą. Nuo 2007 m. visoje Lietuvoje vyksta iškilmingi Kultūros dienai skirti renginiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir Vydūno draugija. Tos dienos proga surengtos kelios tarptautinės konferencijos (dauguma LR Seime), kurių visose skaityti Vydūno draugijos atstovų pranešimai.

     Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis. Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo Tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės, kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pasiūlyti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.