VYDŪNAS – TILTAS TARP LIETUVIŲ IR VOKIEČIŲ KULTŪRŲ

Posted on by rima

 

Rima Palijanskaitė

 

Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.

Vydūnas

 

Šiaurės Reino Westfalijoje, Detmolde, kasmet vykstančiose Europos dienose šiemet paminėtas Vydūnas, praleidęs šiame mieste paskutinius septynerius savo gyvenimo metus. Atidengta atminimo lenta, to paties pastato nišoje pastatyta Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Šiame name po karo buvo įkurta viena iš Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo organizacijos (UNRRA) stovyklų, skirta pabėgėliams iš Lietuvos, perkeltiesiems asmenims, trumpai gyventi čia teko ir Vydūnui. Šio namo fasadas, labai primenantis senąjį prūsų stilių, yra ideali vieta Vydūno atminimui pagerbti. Pastatas, priklausantis Bažnyčiai, saugomas kaip istorinis paminklas. Dabar jame įsikūręs studentų bendrabutis, kuriame apsistoja pasaulyje gerai vertinamos Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lippe kolegijos studentai – jauni žmonės iš keturių žemynų bando čia sukurti mažą pasaulio bendruomenę. Viktoras Falkenhahnas yra sakęs: „Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckhardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą.“ Vydūniškasis humanizmas, persisunkęs lietuviška ir vokiška dvasia, skatina tiesti tiltus ir tarp tautų, ir tarp kultūrų, ir tarp religijų.

Vydūno 145-osios gimimo, 60-osios mirties metinės paminėtos ir Lietuvoje – buvo surengta tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas su Vydūno draugija siekė atskleisti šio mąstytojo sąsajas su vokiečių kultūra. Vilniškės konferencijos dalyvių pasveikinti atvykęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas kalbėjo, kad istorinis Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, išleistas 1932 m., neprarado aktualumo iki šiol. Vydūnas anksti suprato, kad nacionalistiniai siekiai negali vesti žmonių į tarpusavio supratimą, nes trukdo suderinti interesus. Nenuostabu, kad ši knyga neatitiko nacių ideologijos ir 1933 m. buvo uždrausta. Vydūno indėlis į skirtingų kultūrų bendradarbiavimą, ambasadoriaus manymu, galėtų būti puikus tiltas tarp vokiečių ir lietuvių. Todėl išreiškė viltį, kad glaudus bendradarbiavimas, prasidėjęs 1991 m. perkeliant Vydūno palaikus iš Detmoldo (jo pokarinės tėvynės) į Lietuvą, bus tęsiamas ir toliau. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto  narys Algirdas Patackas, pavadinęs Vydūną indoeuropiečių išminčiumi, kurio idėjos, kaip ir jis pats, yra amžinos, apgailestavo, kad jo įnašas į Lietuvos kultūrą ir tautinę savimonę iki šiol nėra adekvačiai suvoktas.

Vacys Bagdonavičius pranešime „Vydūno veikla vokiečių ir lietuvių santykių kontekste“ apžvelgė ilgus dešimtmečius trukusią mąstytojo veiklą Mažojoje Lietuvoje, žadinant tautos dvasią, savigarbą, palaikant lietuvių pastangas neprarasti tautinės tapatybės. Vydūnas savo akimis matė, kad nutautėjimą neišvengiamai lydi dvasinis ir moralinis nuosmukis. Pirmąja knyga – 1904 m. Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista trumpa Lietuvos istorija „Senutė“ – Vydūnas siekė duoti atkirtį propagandai, kuri mokyklose diegiama Mažosios Lietuvos vaikams, esą jų protėviai yra „senieji vokiečiai“. Tautiečių nacionalinei savimonei ir savigarbai stiprinti, kitataučių akyse „garbėn kelti lietuviškumą“ labai padėjo Tilžės giedotojų draugijos veikla, į kurią buvo orientuojamasi ir Didžiojoje Lietuvoje. Pranešėjas paminėjo daug vokiečių kultūros veikėjų, reikšmingai prisidėjusių prie Vydūno vertybinių nuostatų formavimo ir būsimų darbų – tai apie lietuvius ir jų kalbą rašę vokiečių mokslininkai Eduardas Gizevijus ir Ottas Glogau, rytietiško atspalvio išminties šviesa spindėję Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche’s darbai, vokiečių mistikai Johannas Eckhartas ir Jakobas Böhme. Bičiuliški ryšiai Vydūną siejo su daugeliu vokiečių šviesuolių – tai muzikai Wilhelmas Wolffas (Tilžės muzikos mokyklos direktorius) ir Karlas Janzas, poetas poliglotas Georgas Sauerweinas (1831–1904), vokiečių literatūros klasikas Hermanas Sudermannas (1857–1928), rašytojas ekspresionistas Alfredas Brustas (1861–1934), dailininkas Fidus-Hugo Hoppeneris (1868–1948), kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987). Pasak pranešėjo, Vydūno filosofija ir lietuvius, ir vokiečius mokė siekti darnių tarpusavio santykių.

Istorikės Silvos Pocytės pranešime „Vydūno kultūrinės veiklos fenomenas Prūsijos Lietuvos XIX–XX a. sandūroje“ buvo aptariami pagrindiniai lietuvininkų tautinio tapatumo kriterijai, susiformavę iki XIX a. vidurio ir analizuojama, kaip Prūsijos Lietuvos gyventojų sociokultūrines laikysenos apystovas pakeitė 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos pradėta vykdyti germanizacinė politika. Autorė, pristačiusi pagrindinius lietuvininkų tautinės-kultūrinės veiklos aspektus amžių sandūroje, daugiausia dėmesio skyrė Vydūno kultūrinei veiklai, atsispindėjusiai Tilžės giedotojų draugijos darbe. Pranešimo pagrindinė išvada – Tilžės Giedotojų draugijos produktyvus ir nepertraukiamas darbas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo susijęs su jos vadovo – Vydūno – intelektualiniu išskirtinumu bendrakultūrinėje aplinkoje. Reikšminga, jog Vydūno, propagavusio Rytų filosofijos mintis ir idėjas, priėmimas ir jo įsitvirtinimas protestantiškoje erdvėje liudijo būriškos-pamaldžios lietuvininkų visuomenės modernėjimą. Vydūnas sugebėjo užimti įžvalgią kultūrinio tarpininko tarp lietuviškumo ir vokiškumo poziciją, kuri įgalino lietuviškumo saugojimą kultūrinio kompromiso, o ne konfrontacijos keliu. Tai ir galima pavadinti Vydūno kultūros veiklos fenomenu Prūsijos Lietuvos aplinkoje XIX–XX a. sandūros laikotarpiu.

Arūnas Baublys pranešime „Vydūnas – tarp tautiškumo ir pilietiškumo“ gvildeno Vydūno pastangas puoselėti tautiškumą (lietuviškumą), kartu gerbiant valstybės tvarką, išliekant lojaliu jos piliečiu. Pranešėjas apžvelgė politinę bei socialinę situaciją Vokietijoje, kai po jos suvienijimo 1871 m., Otto Bismarckas radikialiomis priemonėmis ėmė vykdyti tautinių mažumų asimiliacijos politiką. Negalėdamas tam pritarti, savo kultūrine veikla jis stiprino tautiečių dvasinę atsparą asimiliacijai. Kita vertus, kaip Vokietijos pilietis, Vydūnas stengėsi suprasti vokiškosios valdžios socialinę politiką ir jos vadovams reiškė pagarbą.

Daiva Kšanienė pranešime „Vydūno muzikinė veikla vokiškosios kultūros fone“ pateikė išsamią muzikinės bei kultūrinės aplinkos Tilžėje, kuri ugdė mąstytojo muzikinę pajautą, meninį skonį, apžvalgą, priminė apie Vydūno įgytą muzikinį išsilavinimą Ragainės mokytojų seminarijoje bei muzikos istorijos studijas Vokietijos universitetuose. Tad, autorės tvirtinimu, kurdamas Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, Vydūnas jau turėjo viziją, paremtą įvairiapuse asmenine lietuviška ir vokiška muzikine patirtimi. Ilganiui su bendraminčiais ir bendradarbiais (lietuviais ir vokiečiais) jis padėjo pagrindus Mažosios Lietuvos lietuviškų chorų repertuarui. Prie šio kūrybinio darbo daugiausia prisidėjo Vydūno brolis Albertas Storosta (1878–1905), dalinai Valteris Voska (XX a. I pusė) bei vokiečiai Karlas Janzas (1868–XX a. I pusė), Peteris Wilhelmas Wolffas (1853–1918), E. M. Gottlebe. Per keletą metų šie muzikai sukūrė ar keturiems balsams harmonizavo apie 85 lietuviškas dainas bei apie 20 giesmių. Daugumą savo dainų, pasak pranešėjos, Vydūnas subalansavo, remdamasis lietuvių liaudies dainų melodijomis, bet savaip jas transformuodavo, adaptuodavo, kai kada elgdavosi muzikiniu požiūriu laisvai, sukultūrindamas ritmą ir harmoniją, t. y., priartindamas prie akademinės muzikos tradicijų. Panašiai laisvai Vydūnas elgėsi ir su tautosakiniais tekstais – juos perkurdamas ar sukurdamas visiškai naujus, taip išreikšdamas savąsias etines idėjas bei nuostatas. Per 40 nenutrūkstamos veiklos metų (1895–1935), anot muzikologės, ši Vydūno vadovaujama Tilžės giedotojų draugija surengė per 200 koncertų ir susilaukdavo kaskart vis daugiau žiūrovų. Draugija dažnai buvo kviečiama pasirodyti ir išimtinai vokiečių draugijų šventėse. Taigi, Draugija tapo Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo branduoliu.

Bronius Genzelis į Vydūno filosofiją žvelgė per Imanuelio Kanto filosofijos prizmę. Taip, kaip Lietuvos filosofija neįsivaizduojama be Vydūno, taip, anot pranešimo autoriaus, be vokiečių filosofijos, atsigręžusios į Rytų kultūrą ir be Kanto moralės filosofijos neįsivaizduojamas Vydūno kūrybinis palikimas. Mūsų mąstytoją Kantas imponavęs dviem aspektais: jo požiūris į lietuvybę ir jo moralės filosofija. Šie du svarbiausieji aspektai pranešime ir buvo gvildenami. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kvietė ją saugoti, teigė, kad „:Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“ Autorius išryškino Vydūno idėją apie visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą – žmonija negalinti egzistuoti be tautų taip pat, kaip tautos – be individų. Tačiau tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Pranešėjas daro išvadą, jog analizuodami Vydūno pasaulėjautą ir lygindami ją su I. Kanto, negalime priskirti Vydūno prie kantininkų, tačiau turime konstatuoti, jog Karaliaučiaus filosofas neabejotinai veikė Vydūno pasaulėjautą, orientavo jį į pacifizmą, įsitikinimą, kad prievarta neišsprendžiamos žmogaus būties problemos.

Aušra Martišiūtė-Linartienė pranešime „Vydūnas ir vokiečių dramaturgija“ analizavo ekspresionizmo –dažnai laikomo tipišku pirmųjų XX a. dešimtmečių vokiečių meno reiškiniu – bruožus. Ekspresionistinė drama, pasak autorės, išaugo iš simbolistinės, neoromantinės dramaturgijos; ji daug dėmesio skyrė sceniniams efektams, kūrinio teatrališkumui, kartu propagavo etines vertybes, stengėsi išreikšti visuomenės ir pasaulio krizę, žmogaus bei žmonijos atsinaujinimo idėją, parodyti naujo žmogaus gimimą. Ekspresionistines dramas kūrė skirtingų pasaulėžiūrų menininkai: jose – ir aktyvus politinis santykis su tikrove (Ernsto Tollerio dramose), ir religiniai, mistiniai motyvai (Reinhardto Sorge’s, Kaiserio, Walterio Hasencleverio ir kt. dramose); ekspresionistai domėjosi ir Kinijos, Japonijos, Indijos tikėjimais, senosiomis kultūromis. Literatūrologė gvildeno populiarius ekspresionistinės dramos siužetus: tėvo ir sūnaus (arba senosios ir naujosios kartos) konfliktas, į išganymą vedąs herojaus gyvenimo kančių kelias (stacijos), dominuojančios epochos idėjos ir katastrofos nuojauta, tautinio identiteto ir amžinųjų vertybių išsaugojimas ir kt. Analizuodama ekspresionizmo aspektus Vydūno dramose, autorė išryškina joms būdingą siužeto konstrukciją ir išskiria pagrindines dramų „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atišvaita“, „Tėviškė“, „Varpstis“ siužeto idėjas. Pranešėja daro išvadą, jog Vydūno ir vokiečių dramaturgijoje „vienintelis literatūros apskritai siužetas – žmogaus atsinaujinimas“ (G. Kaiser); Vydūnas dramose išryškina ne sau žmogaus tragiką ir tapsmo sau-žmogumi idėją, kai tapęs Naujuoju Žmogumi – žmogumi-sau, t. y. individualiu ir autentišku, asmuo geba tapti žmogumi tautai bei žmonijai.

Rima Palijanskaitė pranešime „Vydūnas ir vokiečių mistika“ apžvelgė pagrindines vokiškosios mistikos kryptis – teologinę mistiką (Vydūno minimų bei cituojamų J. Eckharto, J. Bėmės ir A. Sileziečio idėjas), rozenkroicizmą, pietizmą ir teosofiją. Mistika mažai susijusi su konkrečia epocha ar tam tikru kraštu bei jos kultūra, visgi Vokietijoje – Vakarų mistikos širdyje – ilgainiui ji įgyjo savitų bruožų ir galų gale XVI a. atvedė prie reformacijos. Žmogaus dvasiniam tobulėjimui skirtoji Vydūno filosofijos dalis yra mistiškoji dalis. Mistikos apstu ir grožinėje Vydūno kūryboje – ja persunktos Vydūno misterijos ir kelios dramos bei apysakėlės, regėjimai bei pasakos. Daug mistinių elementų yra ir daugelyje kitų rašytojo kūrinių, išryškinant žmogaus būties bei pasaulio slėpiningumą. Autorė daro išvadą, kad Vydūnas savo kūryboje iš esmės reiškia tas pačias mistines idėjas, kurios būdingos vokiečių mistikai. Vienintelis ryškesnis skirtumas – kad į savo mistinių regėjimų lauką Vydūnas įtraukia tautos gyvatą. Todėl vydūniškasis „kelias į Dievo širdį veda per tautos širdį“ – jos kalbą ir kultūrą. Kita vertus, tai atliepia Eckharto pastangas apie Dievą bei žmogų mąstyti ir rašyti gimtąja kalba, ir Bėmės nuostatą savo žinojimą semti iš savo paties gelmės, taip išreiškiant savojo krašto, savosios tautos bei jos kultūros esmę…

Žurnalistas iš Berlyno Leonas Stepanauskas pranešime „Vydūnas Detmolde“ apžvelgė paskutiniuosius Vydūno gyvenimo metus, prisimindamas Vydūno paliktus pėdsakus jį pažinojusiųjų širdyse, kurių svarbiausias – jo bičiuliu tapęs baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jo dėka žurnalistas buvo įtrauktas į mokslinę vokiečių baltistų draugiją, kurios veikloje dalyvauja iki šiol. Pranešėjas ypač išryškino Falkenhahno indėlį, rašant Vydūnui istorinį veikalą apie septynis šimtmečius vokiečių ir lietuvių santykių. Vydūnui buvo užtrenktos visų Vokietijos bibliotekų durys, tad reikiamą medžiagą bibliotekose surinko jo jaunasis bičiulis. Be to, pasak autoriaus, Vydūnas su Falkenhahnu aptardavęs kiekvieną šio veikalo skyrių, todėl galima tvirtinti, jog jis yra šios knygos bendrautorius.

Kunigas Miroslavas Danys pranešime „Vydūnas Lippės krašto bažnyčios šaltiniuose“ pristatė savąją epopėją, kaip atradęs Vydūną ir kokių žygių ėmėsi, kad mąstytojo atminimas būtų pagerbtas Detmolde.

Konferencijos pranešimų rinkinys (papildytas anksčiau įvairiuose leidiniuose skelbtais straipsniais), išleistas vokiečių kalba, buvo pristatytas per Europos dienas Detmolde gegužės 10–11 d. Svarbiausias šių dienų įvykis Lietuvai – atminimo lentos, skirtos Vydūnui, ir jo skulptūros, kuri apskritai yra pirmoji viešojoje erdvėje, atidengimo iškilmės.

Kultūros barai, 2013, nr. 5

Žymos: , .