Rima Palijanskaitė
Vydūno draugijos stovyklos šalia legendinio Rambyno tapo gražia tradicija. Pirmą kartą stovyklą Bitėnuose Draugija surengė 1992 m. vasarą po Vydūno grįžimo 1991 m. spalio 19 d., nes įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. 1998 metų vasarą pastatę metalinius vartus, 2001 m. vydūniečiai pradėjo statyti medinę tvorą. Intensyvūs darbai stovyklų metu kapinėse vyko iki 2006 m. Jiems pasibaigus, stovyklautojai galėjo daugiau laiko skirti kultūrinei veiklai.
2013 metų stovykla rugpjūčio 4–11 dienomis – kaip ir kasmet – buvo turtinga įdomiais susitikimais, išvykomis, diskusijomis. Prasidėjusi šiltą ir tvankią pirmadienio popietę Vydūno kapo lankymu ir dainomis ant Rambyno kalno, baigėsi lietingąjį šeštadienio vakarą, klausant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dalyvių koncerto…
Susitikimai
Susitikimai, vakaronės Draugijos stovyklavietėje – svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje – įprastas reiškinys. Susitikimai su šio kaimo gyventojais vyko ne kartą, nors paskutiniaisiais metais jie buvo primiršti. Šįkart po dienos darbų susirinkę bitėniškiai papasakojo apie savo gyvenimą, prisiminė neseniai Anapilin iškeliavusius – ne vieną sodybą vydūniečiai rado tuščią. Paminėtas ir prieš dešimtmetį mus palikęs Vydūno draugijos garbės narys Jonas Gudavičius, daug metų pašventęs kapinių tvarkymui. Susitikimo metu Draugijos vadovai trumpai papasakojo apie vydūniečių veiklą, pristatė šiais metais išleistas knygas ir nuotraukų parodą, pasakojančią apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde. Ne vienerius metus aktyviai veikęs bitėniškių ansamblis, vadovaujamas Birutės Žemgulienės, jau išblėso, tačiau moterys mielai prisijungė prie vydūniečių pamėgtų liaudies dainų. Improvizuotoje vakaro programoje visus susirinkusius šildė ne tik dainos, o ir panevėžiškių Petro Čiplio bei Audriaus Daukšos deklamuojamos eilės ir kuklios vydūniečių vaišės…
Į vydūniečių stovyklą jau ne pirmus metus atvyksta muziejininkė iš Latvijos Ingrida Raudsepa. Ji dalyvavo ir Vydūno atminimo įamžinimui Detmolde skirtuose renginiuose. Savo įspūdžiais iš šios kelionės ji pasidalijo tarsi žvelgdama iš šalies – džiaugėsi, kad Vydūno vardas ir jo idėjos tampa žinomos Vokietijoje. Tą pačią popietę įvyko ką tik faksimiliniu būdu išleisto Vydūno veikalo „Sveikata, jaunumas, grožė“ sutiktuvės. Šią knygą gydytojui Tomui Stanikui pristačius, klausimų ir diskusijų apie vydūniškąją sveikatingumo sampratą nekilo – tikėtina, jos įvyks vėliau. Ne vieną galėjo sugluminti Tomo išsakyta mintis, jog sveikata, vydūniškai žvelgiant, neturėtų tapti svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu – tai tik priemonė kūrybai.
Įdomiausios ir turiningiausios diskusijos vyko ketvirtadienio popietę. Į susitikimą su vydūniečiais atvyko Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto absolventė Edita Tičkutė ir jos bakalauro darbo „Vydūno laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde“ vadovė profesorė dr. Roma Bončkutė. Kartu atvyko ir diskusijoje dalyvavo dailininkė Dalia Stasiūnaitė ir KU docentas dr. Gintautas Vyšniauskas, informavęs Vydūno draugijos vadovus apie šį parašytą darbą. Editą Tičkutę profesorė pristatė kaip itin aktyvią ir reiklią sau studentę, kuri ryžosi rašyti darbą pasiūlyta tema ir jį atliko puikiai. Vydūnas Editai iki tol buvo beveik nepažįstamas. Ji džiaugėsi, kad su šia iškilia asmenybe ji susipažino ne skaitydama kitų parašytus darbus apie jį, o studijuodama daug informacijos teikiančią medžiagą – laiškus. Po darbo pristatymo kilo ilga diskusija apie Vydūno kalbą, jo sukurtus, daugeliui neįprastus žodžius ir apie tai, ar normindami – „versdami“ – vydūniškąją kalbą, neiškraipytume Vydūno minties prasmės. Edita Tičkutė, paklausta, ar sunku buvo skaityti Vydūno laiškus, atsakė, jog tereikėjo susipažinti su specifine jo rašyba, ir tai buvę visai paprasta; priminsime, jog Vydūnas priebalses š bei ž rašė savo sukurtais ženklais ir nenaudojo nosinių bei įprastųjų ilgųjų balsių, juos žymėdamas stogeliu. Šio darbo autorei įteikus paskatinamąją Draugijos premiją, buvo išsiskirta su viltimi dar susitikti – Edita tęsia studijas magistrantūroje, ir vydūniečiai viliasi, kad Klaipėdos universiteto studentė tęs savo pradėtus tyrimus vydūnistikos srityje.
Į Bitėnus atvykę vydūniečiai dažnai aplanko to krašto apylinkes, susitinka su Vydūno kūrybiniam palikimui neabejingais šilutiškiais. Šįkart susitikimo Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje metu buvo pristatytos dvi šiais metais išleistos knygos apie Vydūną (vokiečių ir rusų k.) ir paties Vydūno knygos – tai vokiečių kalba parašyta knyga apie Lietuvą ir populiarusis filosofo veikalas apie sveikatą. Renginyje buvo prisiminta šiame krašte gimusi idėja kurti Vydūno draugiją – šių metų rudenį ji švęs savo veiklos 25-etį. Kokiomis nuotaikomis buvo gyvenama tuo metu, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas Šilutės Vydūno klubas, – apie tai prisiminimais dalijosi Virgilijus Skirkevičius, Šarūnas Laužikas ir Saulius Sodonis. Jie papasakojo ir apie pirmuosius itin aktyvius klubo veiklos metus. Buriant bendraminčius, šilutiškiams Vydūnas artimas atrodė tuo, jog kvietė mąstyti apie svarbiausius būties klausimus, ragino ieškoti savo gyvenime šviesos, puoselėti tautines vertybes. Susitikimą liaudies dainomis sušildė panevėžiškiai Audrius ir Janina bei klaipėdiškės Sigutė, Laima ir Angelė; prie jų drąsiai prisijungė ir ne vienas šilutiškis…
Vydūniečiai kūrybingai išnaudojo kiekvieną dieną. Vieniems išvykus į Kintus (kitądien – į Šilutę), likusieji stovykloje nenuobodžiavo. Vieną popietę į Rambyno regioninio parko Lankytojų centrą būrys vydūniečių palydėjo vilnietę Onutę Šeštokienę, nusprendusią šiam centrui padovanoti pačios siūtus įvairių epochų lietuvių tautinius rūbus. Atvykusius pasitiko parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, paskatinusi šiuos rūbus pademonstruoti ir su jais įsiamžinti. Kitą vakarą į svečius stovyklautojai pakvietė bitėniškį Eugenijų Skipitį ir klausėsi jo skaitomos poezijos, aplankė Bitėnų gyventoją Zofiją Zubruvienę ir susipažino su jos rankdarbiais.
Išvykos
Bevek kasmet į stovyklą atvyksta nauji žmonės, norintys geriau pažinti šį kraštą ir jo istoriją. Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, ne kartą vydūniečiams pasakojusi apie šį kraštą, šįkart Lankytojų centre supažindino su turtingomis ekspozicijomis, papasakojo apie Bitėnus, Rambyną ir garbius šio krašto žmones. Ekskursija Rambyno regioniniame parke baigėsi kaimo turizmo sodyboje „Senasis Rambynas“. Ne vieną užburiančią istoriją papasakojusi kultūrologė teigė, jog čia kadaise stovėjo malūnas, kurio girnoms malūnininkas Švarcas suskaldęs šventą Rambyno kalno akmenį. Anot Giedrės Skipitienės, šį malūną atstatę šios sodybos šeimininkai Ramūnas ir Aušrinė Čepai tarsi stengiasi „išpirkti Švarco nuodėmes“, maloniai stebina savo pastangomis atkurti čia autentišką aplinką.
Į Bitėnus atvykę stovyklautojai dažnai nukanka ir į pamarį – Kintų Vydūno kultūros centrą, kur kadaise mokytojavo filosofas. Šįkart grupė vydūniečių išvyko į susitikimą su menininkais, pristatant jiems Draugijos vicepirmininko Tomo Staniko pastangomis išleistą Vydūno veikalą apie sveikatą, skirtą Sveikatingumo metams. Kintuose tuo metu vyko – šiemet jau 11-oji – emalio meno specialistų kūrybinė stovykla „Pamario ženklai“, kurioje savo darbais menininkai perteikia pamario krašto istorijos, gamtos tradicijas atspindinčius ženklus ar simbolius. Šių metų tema – „Laiškai Vydūnui“ – skirta Vydūno 145-osioms gimimo metinėms. Pasak Kintų Vydūno kultūros centro direktorės ir meno laboratorijos organizatorės Ritos Tarvydienės, kūrėjai menine kalba bandė kalbėtis su Vydūnu apie jo filosofiją ir apie tai, ką mes norėtume jam šiandien pasakyti ar paklausti. Tad nenuostabu, kad jaunieji menininkai aktyviai įsijungė į diskusiją apie tai, kas Vydūnui buvo svarbiausia, ir uždavė ne vieną itin įdomų klausimą, pvz., kaip Vydūną suvokia ir jaučia į jo kūrybą besigilinantys žmonės. Ne vienas, įsigyjęs Draugijos išleistų Vydūno knygų (populiariausias buvo jo veikalas „Sąmonė“), siekė geriau jį suvokti, ir tai turbūt įkvėpė kuriant savąjį „laišką Vydūnui“…
Šventė ir paveikslas „Pokalbis su Vydūnu“
Vydūno draugija tradiciškai dalyvauja M. Jankaus muziejaus organizuojamuose renginiuose. Šį kartą vydūniečiai buvo aktyvūs dvi dienas vykusios konferencijos, skirtos Klaipėdos krašto metams paminėti, pranešimų klausytojai. Konferencijoje paminėtos M. Jankaus 155-osios gimimo, laikraščio „Aušra“ 130-osios išleidimo ir Amžinosios Rambyno kalno knygos sukūrimo 85-osios metinės. Vydūno draugijos Garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą „Martynas Jankus ir Vydūnas“, kuriame apžvelgė sudėtingas dviejų didžiųjų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų gyvenimo ir veiklos peripetijas. Čia, kur dabar veikia M. Jankaus muziejus ir Mažosios Lietuvos Paveikslų sodas, ne kartą vaikštinėjo filosofas; čia būta ir karštų šių didžių asmenybių diskusijų, kurios, beje, ne visada baigdavosi taikiai…
Sueigoje pas Martyną Jankų vyko tradicinis dailininkų plenero darbų pristatymas. Vydūniečiai atkreipė dėmesį į Sauliaus Rudziko darbą „Pokalbis su Vydūnu“. Paveikslų sode tai antrasis su Vydūno vardu susijęs darbas. Laiko, lietaus ir vėjo pažeistas dailininko Kęstučio Šiaulyčio paveikslas, skirtas didiesiems Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams Vydūnui, M. Jankui ir J. Zauerveinui, iš ekspozicijos iškeltas. Paklaustas, kaip gimė paveikslas, dailininkas Saulius Rudzikas atsakė, kad šio mistinio pokalbio su Vydūnu idėja gimė prie jo kapo. Pasak dailininko, Vydūnas jam visada buvo artimas – kaip ir jo propaguotos Rytų filosofijos idėjos. Šis rytietiškomis spalvomis prisodrintas paveikslas ne vienam priminė nuotrauką, kurioje įamžintas ant Rambyno kalno rymantis ir anapus Nemuno žvelgiantis Vydūnas. Dailininkas, beje, apie Vydūno pamėgtas vietas ant Rambyno (juolab apie šią nuotrauką) sužinojo jau po to, kai darbas buvo baigtas…
Didžioji šventė – Sueiga pas M. Jankų – baigėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertu. Po šių lyriškų muzikinių akordų dalis stovyklautojų su Bitėnais atsisveikino, o likusieji tikėjosi sekmadienio rytą sulaukti giedros, o jos sulaukę – ardė, džiovino palapines ir tvarkė stovyklavietę. Draugijos stovyklos vėliava priešpiet buvo nuleista ir atsisveikinta su svetingaisiais sodybos šeimininkais, Bitėnais ir jų gandrais…
Mažoji Lietuva, 2013-09-06