LIETUVIŲ KALBOS KONCEPCIJA

Posted on by rima

Vacys Bagdonavičius

„Kalba tesidaro iš vidaus lobio“

Vydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Būtent dėl to vykdyti Vydūno teoriškai nubrėžtą ir praktiškai pradėtą įgyvendinti kultūros ugdymo programą sudėtingomis mūsų politinio ir dvasinio gyvenimo sąlygomis yra didžiai prasminga.

Stengdamasis teoriškai apibūdinti kultūros ugdymo programą, Vydūnas sukūrė savitą kultūros sampratą, užimančią reikšmingą vietą XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros filosofijoje. Šios sampratos svoris ne mažesnis kaip ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos asmenybių A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos, L. Karsavino, V. Sezemano sukurtų kultūrosofinių koncepcijų. Šioje kultūros filosofijos asmenybių gretoje Vydūnas išsiskiria kaip vienas iš ryškiausių ir originaliausių tautinės kultūros puoselėtojų. Vienas iš pagrindinių Vydūno filosofijos klausimų buvo žmoniškumo kaip universalaus kultūros principo ir tautiškumo santykis kultūroje. Įsigilinęs į tai, mąstytojas negalėjo apeiti ir kalbos, vieno iš svarbiausių tautinės kultūros elementų, problemos. Jai Vydūnas skyrė ypatingą reikšmę.

Vydūnas buvo praktinės filosofijos atstovas, savo skelbiamas idėjas įkūnijo ne tik kūryboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei asmeniniame gyvenime. Tuo įkūnijimu tarsi argumentavo savo teorinius teiginius, įrodė, kad jie yra realiai įgyvendinami ir kad, juos įgyvendinus, žengiami apčiuopiami dvasinės pažangos žingsniai. Toje pažangoje teikdamas ypatingą reikšmę tautiškumui ir vienai iš svarbiausių jo dalių – kalbai, Vydūnas pats daug pasidarbavo gimtosios kalbos baruose. Savita jo raštų kalba turėjo apčiuopiamos įtakos dabartinei bendrinei mūsų kalbai, mūsiškei filosofijos terminijai. Vydūno kūriniuose gražiai užfiksuoti Mažosios Lietuvos kalbos archaizmai, savitas jos koloritas. Rašytojas pasižymėjo ir kaip mūsų rašybos reformuotojas: teikė, kaip jam atrodė, tikrai tautinį raidyną ir jį savo raštuose nuosekliai vartojo iki pat gyvenimo pabaigos. Šiame raidyne priebalsiai š ir ž buvo žymimi vientisais  ir ʒ; ilgiesiems ir nosiniams balsiams žymėti buvo vartojamasòženklais  stogelis: a, ą – â, ė – ê, į – î (iš pradžių ir y – î, vėliau apsistota prie y), ū, ų – û. Tokias šių raidžių formas Vydūnas pasirinko tam, kad jo teikiamas lietuviškasis raidynas išvengtų slaviškų, t. y. čekiškų, skolinių (š, ž), kad dėl nosinių raidžių gausumo nebūtų margas ir varginantis, nes tokios formos atitinkančios lietuviškumo dvasią, esančios patrauklesnės, estetiškesnės. „Noriu lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė Vydūnas viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“ (Vadovas lietuvių kalbai pramokti. Tilžė, 1924. P. 3).

Vydūno raidynas, kaip žinome, nebuvo priimtas. Dėl to, kad rašytojas jo neatsisakė, pasidarė gerokai sunkiau skaityti jo kūrybą, o su tuo ir daryti poveikį tautai tauriomis savo humanizmo idėjomis. Tačiau pačios kūrėjo pastangos pateikti savąjį lietuviško raidyno variantą vertos dėmesio. Tąjį variantą kaip vieną iš galimų Vydūnas pasiūlė šio amžiaus pradžioje, kai dabartinė rašyba dar nebuvo galutinai nusistovėjusi ir įsitvirtinusi. Daug metų bendravus ir susigyvenus su Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs. Skaitydamas šiuolaikinį jo raštų leidimą, jauti, lyg kažkas būtų ne taip, lyg spaudos ženklų bei kai kurių Vydūno rašybos formų pertvarka būtų apkarpiusi ir pačią mąstytojo dvasią, susilpninusi jo minčių raiškos galią.

Reikšmingą Vydūno kūrybinės biografijos puslapį sudaro jo lietuvių kalbos vadovėliai, kurių atsiradimas susijęs su pedagoginiu darbu. Mat rašytojas yra dėstęs lietuvių kalbą Kintų pradžios mokykloje (1888- 1892), Rytų seminare prie Berlyno universiteto (1918), suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje (1919) ir savo paties suburtuose kursuose Tilžėje. Kūrybos kelio pradžioje jis lietuvių kalbos mokė dar ir privačiai. Tada jis bene pirmą kartą stipriais pajautė gimtosios kalbos dvasią, suvokė jos savitumą, suprato, kad be šito suvokimo nelabai įmanoma gerai pačiam jos išmokti, juo labiau kitus mokyti. Neradęs tokiam mokymui ir mokymuisi tinkamo vadovėlio, pats ėmėsi jį rašyti. Pirmuosius apmatus parašė 1903 m., 1909 m. parengė spaudai, o išleido 1912 m. Buvo tai „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“. Iš to „Vadovo“ lietuvių kalbos savarankiškai pramoko Viktoras Falkenhahnas (1903 – 1987), kuris vėliau tapo pasaulinio garso baltistu. Antrajame šios knygos leidime (1924) autorius Falkenhahnui dėkoja ne tik už korektūros skaitymą, bet ir už vertingas pastabas, leidusias pagerinti vadovėlį kaip savarankiško lietuvių kalbos mokymosi priemonę. Tai, kad išėjo du knygos leidimai, rodo buvus nemažą jos paklausą. Kitą savarankiškam lietuvių kalbos mokymuisi skirtą vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ („Einführung in die litauische Sprache“) Vydūnas išleido 1919 m. Jį rengė kaip mokomąją knygą Rytų seminarui. Kaip pagalbinis mokomasis darbas turėjo pasitarnauti ir 1916 m. išleistas originalus žodynėlis „Vokiečių – lietuvių žodžių rinkinys“, kuriame pateikta ir būtiniausių lietuvių kalbos gramatikos dalykų. Leksinė medžiaga čionai išdėstyta ne abėcėle, o suskirstyta pagal temas. Ši knyga savo pobūdžiu gana artima mūsiškiams dvikalbiams „Pasikalbėjimams“.

Vydūno vadovėliais vertėtų rimčiau susidomėti ir kai ko iš jų pasimokyti šiuolaikinių vadovėlių kūrėjams, kalbos dėstymo metodikos specialistams. Daug naudingo jie gali rasti ir straipsnyje „Mūsų kalbos mokymas Lietuvos mokyklose“, išspausdintame paties Vydūno leistame žurnale „Darbymetis“ (1922. Nr. 3).

* * *

Kaip minėjome, gimtosios kalbos praktikai Vydūnas daug nusipelnė todėl, kad šios kalbos ugdymo darbuose įžvelgė gilią prasmę. Toji įžvalga nuosekliai išplaukia iš mąstytojo susikurto pasaulėvaizdžio, iš darnią sistemą sudarančios jo filosofinių idėjų visumos. Centrinė tos visumos idėja – žmoniškumas kaip ypatinga kosminės evoliucijos būsena ir kaip kultūros pagrindas. Žmogus yra dieviškumo kibirkštį turinti pasaulio būtybė, kuriai, tąja kibirkštimi pasišviečiant, savo jėgomis reikia eiti tolesnio dvasinio laisvėjimo keliu. Tasai ėjimas yra ne kas kita, kaip pasaulyje bei savyje pačiame tebeveikiančių gamtos galių įvaldymas ir subordinavimas dvasiai. Vis didesnis dvasingosios žmoniškumo esmės įsigalėjimas pasaulyje ir sudaro kultūros procesą. To proceso vykdytoja – žmonija. Šią savo misiją ji vykdo ne vienu užsimojimu ir ne kaip vienalytė masė, o kaip didžiulę dvasinės savivokos įvairovę vienijanti bendrija. Kiekvienas žmogus yra individuali tos savivokos apraiška. Tačiau individualus dvasinės raiškos kelias iki įsiliejimo į visos žmonijos sąmonę atskiram žmogui yra pernelyg sudėtingas ir sunkus. Tame kelyje jis eina kartu su tauta, kuri jungia panašaus dvasinio lygio pasiekusias esybes. Su tauta žmogus yra suaugęs organiškai, yra jos vaikas. Tauta yra ne kokia mechaniška žmonijos dalis, o tam tikros dvasinės brandos pasiekęs organizmas, savotiškas didžiulis individas. Priklausomai nuo tos brandos lygio, tautai tenka vienoks ar kitoks uždavinys, viena ar kita misija tautų bendrijos raidoje, t. y. bendrame žmonijos kultūros procese. Gimęs jam skirtoje tautoje, žmogus su ja ir turi eiti, turi vykdyti jai patikėtą misiją. Tiktai taip jis tegalės išsiugdyti savo dvasios pajėgas, iki galo nueiti savąją dvasinio tobulėjimo atkarpą. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“, – teigia Vydūnas (Raštai. Vilnius, 1990. T. 1. P. 116). Nutraukti ryšį su savo tauta, persimesti kiton tauton – reiškia nusikalsti Aukščiausiojo valiai ir skaudžiai nubausti save patį, nuskurdinti save kaip asmenybę.

Tautiškumas žmogui tenka su jo kūno sandaros ypatumais, su gyvybės galią turinčiu krauju, su psichikos ir protavimo specifiniais bruožais. todėl tautiškumo atspalvį neišvengiamai turi visa žmonijos raiška. Ypatinga žmogaus raiškos priemonė yra kalba – „garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių“ (ten pat. P. 483). Vydūnas savo samprotavimuose pabrėžia ne tiek komunikatyvinę kalbos funkciją (jos, aišku, neneigdamas), kiek jos svarbą žmogaus ir tautos kūrybiniam atsiskleidimui, dvasiniam tobulėjimui. Tautų kalbos esančios ne mechaniškai išmokstamų garsų, sąvokų ar gramatinių konstrukcijų rinkiniai, iš kurių būtų galima patinkamus pasirinkti, vieną pakeisti kitu ar keliais vienodai sėkmingai naudotis. Kalba yra išaugusi iš pačios žmogaus esmės, yra prigimta jo esybės dalis, ir tik ją vartodamas jis tegali dvasiškai tarpti. Gimdamas jam skirtoje tautoje, žmogus iš jos gauna viską, ko reikia jo gyvenimui ir raiškai, kalbą – irgi. Savo ruožtu kalbos ypatybės yra tiesiogiai išaugusios iš ja kalbančios tautos ypatybių. Kitaip tariant, kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys, jos sudedamoji dalis. Žmogus, gimtąją kalbą pakeitęs kita, tą sudedamąją dalį tarsi pašalina ir vietoj jos ima naudotis svetimkūniu, protezu. Su visu organizmu jo esmingai suderinti, aišku, neįmanoma. Išmokta svetima kalba žmogui suteikia tikrų galimybių, natūralių sąlygų gyvai dvasiškai reikštis ir augti. Jas suteikia tik gimtoji kalba, nes ją „vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs“ (ten pat. P. 146). Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje. Jis logiškai eina iš filosofinės Vydūno būties sampratos. Ir ne tik iš jos. Prie išvados, kad žmogus, išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir papročių, tampa dvasios luošiu, Vydūnas priėjo dar vaikystėje, stebėdamas nutautusių savo tėvynainių gyvenimą.

Pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą, Vydūnas daug dėmesio skyrė kultūrinei pačios kalbos misijai, jos reikšmei dvasiniam žmogaus gyvenimui. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas. Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis reikš jų verta, t. y. turininga, raiškia, įtaigia, taisyklinga kalba. Ja jis taurinančiai veiks kitus. Ir atvirkščiai: menką žmogaus dvasinę brandą pirmiausia irgi parodo jo kalba. Kalba, anot mąstytojo, „tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia“ (ten pat. P. 138). Todėl ir kalbos kultūros ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su paties žmogaus tobulėjimu, vidaus galių stiprinimu. Tačiau ir pati kalba, būdama sukaupusi tautos dvasinę patirtį, yra galinga priemonė ir stimulas ugdyti žmogų, turtinti jo vidinę kultūrą. Tokią taurinančią galią turinti lietuvių kalba, kuri senovėje išreiškusi „aiškią žmoniškumo šviesą“, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“ (ten pat. P. 136). Tai, beje, rodąs ir lietuvių kalbos artumas sanskritui, kuriuo esanti išreikšta giliausioji žmonijos išmintis. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai“ (ten pat).

Šią žmogaus pažangą suvokdamas kaip svarbiausią tikslą, o kalbą – kaip vieną iš veiksmingiausių priemonių jam pasiekti, Vydūnas jai skyrė ypatingą dėmesį. Ir ne tik teoriniuose samprotavimuose, bet ir praktinėje veikloje.

 

Gimtoji kalba. 1990. Nr. 11. P. 1–5