Vydūno link

Posted on by rima

Astrida Petraitytė

 

I. Manasis savivaliavimas

Vaikystės (ir paauglystės) patyrimų sandėliuke randu ir tokią atplaišą: oma (močiutė) atvykusi pas mus pasisvečiuoti iš Klaipėdos, kiek sutrikusiu balsu mamai pasakoja, kad pas ją apsilankę kraštotyrininkai norėjo ką nors sužinoti apie Vydūną – „O ką aš jiems galėjau papasakoti – ar kaip jis mane roputes mokė virti?“ Taip jau kartais nutinka, kad kažką – galėjusį duoti nors nediduką, bet vertingą vaisių – savo sąmonėje užbraukiame kaip nereikšmingą; taip ir aš, vaikas, likau nepasidomėjusi, kaip, kur, kokia proga Vydūnas mano jauną močiutę mokė virti bulves… Gal buvo aplankęs lietuviškojo judėjimo aktyvisto Jono, dar 1911-aisiais Katyčiuose įkūrusio pirmąją mažlietuvišką jaunimo draugiją, šeimą, įsikūrusią Klaipėdoje, šiam Prūsų Lietuvos krašteliui jau priklausant Lietuvai?.. O taip, opa (senelis) tikrai būtų galėjęs daug pabyloti apie Vydūną – po daugybės metų prieškario laikraščiuose esu aptikusi nemažai bendrystės pėdsakų… Dabar telieka megzti „asmeninę pažintį“ su Vydūnu, tilžiškiu veikėju – tokiu daugiabriaunu, kad kiekvienas jo veikloje, idėjose, kūryboje, asmenybėje gali atrasti rezonuojančią gaidą.

Štai Vydūno draugija, mano galva, stengiasi išgryninti ir „įcentrinti“ teosofinį, mistinį Vydūno mokymo matmenį. Tad glaustydamasi prie šios draugijos (lankydamasi renginiuose), su ja vis dėlto pilnai nesitapatinu, laikaus per žingsnelį atstu – niekaip negebu (ir nenoriu) regėti Vydūno, neišauginto liuteroniškosios dirvos, neapsupto šio konteksto, nors ir atsiplėšusio, subrandinusio savo individualybę išties sugeriant tolimuosius dvasinius mokymus…

Nudžiugau staiga – besirengiant Vydūno atminimo lentos atidengimui Detmolde – savo savivalei radusi alibi dviejų šios akcijos didžiųjų organizatorių – vydūniečio Tomo Staniko ir detmoldiečio kunigo Miroslavo Danio susirašinėjime, kuriuo buvo dosniai dalijamasi su draugijos nariais ir jos sferoje besisukiojančiais (čia įvardijau save). Kun. Danys, Lipės krašto bažnyčios [vienijančios Ev. liuteronų ir Ev. reformatų bažnyčias] patikėtinis Rytų Europai, entuziastingai ant savo pečių užsikrovęs Vydūno atminimo įamžinimo organizacinę naštą, ir sau stengėsi išsiaiškinti, kas buvo šis Lietuvai taip svarbus žmogus, Detmolde praleidęs paskutiniuosius savo gyvenimo metu, ir skleisti šią žinią Detmoldo bendruomenei, pirmiausia – įtakingiems, autoritetingiems miesto (ir krašto) žmonėms. Kun. Danys gebėjo išsiaiškinti, kad Vydūnas, išsiveržęs iš karo sumaišties apimtų Rytprūsių, 1946 m. pasiekęs Detmoldą, šį Lipės krašto (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje) miestą, kurį laiką gyveno lietuvių pabėgėlius glaudusiame centre, o jo adresas – Wiesenstrasse 5! Tai dabartinė „Bursa“ („Die Burse“) – evangeliškas studentų bendrabutis, o tame pačiame pastate įrengtame bute gyvena ir p. Danys! Taigi tai buvo puiki galimybė išspręsti rebusą, kur pritvirtinti Vydūnui skirtą atiminimo lentą – juk puikiai išlikęs namas Moltke‘s 36 yra privatus, ten brautis būtų komplikuota… Šios idėjos vedinas kun. Danys „Bursos“ kuratorių metiniame susiėjime perskaitė pranešimą „Vydūnas ir Lipės krašto bažnyčia“, nušviesdamas Vydūno gyvenimą, veiklą, kūrybą, jo reikšmę Lietuvai bei Detmoldo miestui. Taigi jau vien iš pranešimo pavadinimo regime, kad kunigas ieškojo Vydūno pėdsakų ir Evangeliškosios bažnyčios kontekste. Kun. Danio teigimu, Vydūnas buvo Lipės krašto bažnyčios narys, lankė pamaldas, skaitydavo čia ir pranešimus…

II. Parengiamieji didžiosios akcijos darbai

Vydūno draugija, jos vadovai – garbės pirmininkas, ilgai stovėjęs prie draugijos vairo ir tebestovintis vydūnistikos forposte dr. Vacys Bagdonavičius, pirmininkė Rima Palijanskaitė, ne tik strategines veiklos gaires dažnusyk nubrėžiantis, bet ir negailintis triūso ir savo laiko joms pasiekti Tomas Stanikas – regis, yra egzistenciškai pajutę Vydūno vardo įbrėžimo, jo humanistikos kibiršties įskėlimo mūsų visų sielose misiją. Ne tik susiburiant savame ratelyje vydūniškai aptariama, tarkim, gyvoji tikyba, bet ir beldžiamasi į visuomenės, valdžios duris, neretai ir iš abuojumo suręstas. Štai dabar entuziastingai ne tik skleidžiama idėja, bet ir jau telkiamos lėšos Vydūno paminklui Klaipėdoje. Gal paradoksalu – bet taip gražiai, romantiškai paradoksalu, – kad pirmiausia Vydūno atminimą pavyko ryškiai įamžinti Vokietijoje, Detmolde. Žinia, be entuziastų vokiečių to nebūtų pavykę padaryti. Neseniai Vokietijos ambasadoje savo tarnystę baigęs Friedrichas-Wilhelmas Nehlis, regis, buvo pirmasis persiėmęs idėja atidengti Detmolde atminimo lentą Vydūnui – besidomėdamas Vokietijos ir Lietuvos ryšiais, aptiko Vydūno veikalą „Sieben Hundert Jahre deutsch- litauscher Beziehungen“, tada jau pasistengė susipažinti su tuometiniu Vydūno draugijos primininku dr. V. Bagdonavičiumi, o šis jau turėjo progos išsakyti 1991 rudenį, Vydūno palaikus iš Detmoldo kapinių perkeliant prie Rambyno šventvietės, sukirbėjusią mintį: juk negali Vydūnas visai išvykti iš Detmoldo, turi čia likti koks nors jo pėdsakas!

Ir štai, nors užtruko porą dešimtmečių – ir pati įamžinimo idėja išrutuliota (ne tik ant „Bursos“ fasado pakabinti memorialinę lentą, bet ir jos šoninėje nišoje pastatyti Liongino Garlos sukurtą Vydūno biustą), ir ne vienas bendramintis Vokietijoje rastas, ir į kai kurias valstybines Lietuvos instancijas prisibelsta (URM suteikė finansinę paramą Vydūno biusto liejybai). Vydūno draugijos padirbėta ir teoriškai: vasarį surengta konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“; jos metu ne tik įvairiapusiškai analizuota Vydūno veikla, kūryba, idėjos, bet ir susipažinta su atminimo lentos maketu – jį pristatė iš Detmoldo atvykęs kun. M. Danys. O viešnia iš Detmoldo P. Schröder-Heidrich, matyt, visus, o ypač ketinančius vykti į iškilmes nudžiugino žinia, kad Vydūno pagerbimo ceremonija gegužės 10 dieną vyks Europos dienų kontekste, taigi šį vardą išgirs bent vienas kitas svečias ir iš „trečiųjų šalių“.

O jau į autobusą, 2013 m. gegužės 8 d. iš Vilniaus pajudėjus Detmoldan, vydūniečiai susikrovė ir šviežias dovanas – Lietuvių literatūros ir tautosakos išleistą, V. Bagdonavičaius ir Aušros Martišiūtės-Linartienės sudarytą rinkinį „Vydūnas und Deutsche Kultur“ (konferencijos pranešimai papildyti kitais reikšmingais vydūnistikos tekstais).

Pačios išvykos organizavimas taip pat pareikalavo nemažai triūso ir laiko – čia jau p. Stanikas sukosi kaip voverė, nuolat palaikydamas ryšį su visais keliauninkais (ir pretendavusiais į juos, bet nubyrėjusiais). Išvyka organizuota kaip turistinė, taigi ne lyg išdegus akis nulekiant sudalyvauti ceremonijoje, bet pakeliui stabtelint, papramogaujant, pasidairant… Užmezgus „partnerystės ryšius“ su Signatarų klubu, prisijungus trejetui Kovo 11 akto signatarų ir dar gausesniam jų artimųjų būreliui, sėkmingai (ir komfortabiliai – individualistams turint galimybę sėdėti po vieną) užpildytas net iš Mažeikių pasitelktas turistinis autobusas.

III. Istorinė kelionė

Kad ir kokie pramoginiai objektai lankyti (štai aš iš pirminiame plane buvusios alternatyvos – Potsdamas arba Kvedlinburgas – būčiau rinkusis pastarąjį, bet vaikštinėta po San Susi ir plaukiota laivu Havelo upe), iškart net pašalietis galėjo „įtarti“, kad grupė – tai ne tradiciniai pramogautojai. Štai ir mane, ne tik vadovę Jūratę, nustebino visiška tyla po jos „organizacinio“ klausimo – kam reikės pertraukėlių rūkymui?.. Taigi bent iš dalies buvome ir pasekėjai. Mus vežusi turistinė firma ir lydėjusi kelionės vadovė taip pat, regis, orientavosi į specifinių poreikių grupę – važiuojant per Lenkiją, pasiūlyta pasiklausyti Chopino, įvažiavus į Vokietiją – Beethoveno ir Brahmso…

Stabtelėjimai pakeliui, pasižvalgymai, žinoma, irgi teikė peno ne tik pasigrožėjimui, bet ir apmąstymams, kuo įvairiausiems. Štai po Lichenio Dievo Motinos šventovės, didžiausios bažnyčios Lenkijoje, skliautais siela galbūt ščiuvo prieš Dievo galybę, o gal – prieš žmogaus rankų meistrystę. Jau Vokietijoje pagarbių nuščiuvimų (kad ir prieš violetiškai-rausvais žiedais apsipylusį medį, kurio pavadinimas liko mįsle) irgi pakako. Žinia, kaip disonansą daugelis priėmė Potsdamo Cecilienhofo kiemą puošiantį gėlyną – masyvią penkiakampę raudoną žvaigždę, hm, pagarbos taikos sąlygas diktavusiam Stalinui ženklą? Bet ši dvejonė įsiterpė smulkiu „iškrentančiu“ akmenuku įvairiapsalvėje, džiuginančioje mozaikoje. Jau pasiekus Lipės kraštą ir atsidūrus Eksternšteino uolų papėdėje (ar viršukalnėje) vėl jautei Kūrėjo tvarinijoje žmogaus įmintą pėdą: kadais, vėlyvaisiais viduramžiais grotos glaudė įnamius, o Nuėmimo nuo kryžiaus scena – net neįtikiu – iškalta uoloje dar anksčiau… Žinoma, harmonizuojančiais veikė vokiškų miestelių jaukumas – ypač, kad Detmoldą „apgulėme“ įsikūrę kurortiniame Bad Salzuflene. Būta laisvos valandėlės po jį pasivaikščioti, susirasti senąsias gatveles su fachverkiniais namais, šalia kurių derėjo ir visai kitokia fasadų puošyba: turtinga ornamentika, aukso atspalvio dievobaimingi užrašai. Paties Detmoldo senamiestyje irgi pynėsi gražiai išlaikytos (restauruojant) šios dvi architektūrinės stilistikos – mudvi su Gražina Sajiene aikčiojome beklaidžiodamos siauromis XVII amžių (gal dar ankstesnį?) menančiomis gatvelėmis.

Bet, suprantama, mūsų kelionės tikslas, prasmė (ir finansinio švaistūniškumo pateisinimas bent jau tokiems keliauninkams kaip šių eilučių autorė, ne dėl pramogos, bet iš imperatyvo išsirengusiems į žygį) buvo Vydūno pagerbimas, jam ir jo krašto žmonėms skirtos atminimo lentos atidengimo ceremonija.

Gegužės 10-osios rytą, vos atkakusius Detmoldan, mus pasitiko ir rūpestinga globa apgaubė kun. Danys. Tai jam pasistengus ne tik apžiūrėjome buvusiojo Lipės kunigaikščio palikuonies princo zur Lippe rūmus (dalis jų turistams prieinama), bet ir buvome kilmingosios bei garbaus amžiaus poros priimti trumpai audiencijai jau privačioje salėje. Susitikimas buvo organizuotas ne tik pagerbiant šį kraštą valdžiusią dinastiją, bet ir asmeninį princo zur Lippe indėlį įamžinant Vydūno atminimą – jis yra vienas iš „Bursos“ kuratoriumo narių, kurių pritarimas akcijai buvo labai svarbus.

Popietę į paminklinės lentos atidengimo ceremoniją (skraistę nuo nišoje įterpto Vydūno biusto vėjas nutraukė iš anksto) rinkosi garbūs svečiai – tarp jų ir oficialūs Lietuvos atstovai. Trumpas, bet pakilias kalbas pasakė Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas, Vydūno draugijos pirmininkė R. Palijanskaitė, kuri jau atidengus lentą perskaitė ir dvikalbį jos tekstą. Balsingų vydūniečių būrelis (kai kurie net tautiniais rūbais pasirėdę) sugiedojo draugijos himną – Vydūno žodžiais Karlo Janzo sukurtą „Lietuvių giesmę“.

Netrukus kartu su kitais garbingais asmenimis ir mes, vydūniečiai, patraukėme link Miesto salės – čia mero kvietimu dalyvavome Europos dienų atidarymo vakare. Merui Helleriui pasveikinus gausų svečių būrį, čia taip pat sakytos kalbos, prisimenant Vydūną, įvertinant jį kaip europinės bendrystės pradininką. Į tribūną kilo ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės šeimos, vaikų, jaunimo, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, ir Vokietijos Federatyvinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas Jean‘as P. Froehly (buvęs kultūros atašė Lietuvoje), ir Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, ir kun. M. Danys – regis, šio mūsų bičiulio kalba daugeliui pasirodė gelmingiausia. „Neoficialiai kalbai“ į programą įsiterpė ir vydūniečiai – V. Bagdonavičius ir R. Palijanskaitė įteikė Padėkos raštus bei vydūnistikos leidinius labiausiai prisidėjusiems įgyvendinant ilgai puoselėtą Vydūno pagerbimo Detmolde idėją; merui užrišta tautinė juostą, o kun. Danys ir p. Nehlis paskelbti draugijos garbės nariais. Muzikiniai intarpai buvo paženklinti prasminga simbolika – pianinu skambino (be kitų kompozitorių, ir M. K. Čiurlionį) Sandra Urba(itė), studijavusi Detmolde, gyvenusi „Bursoje“…

O gegužės 11-ąją pirmiausia nuskubėjome prie namo Moltke‘s 36, kurVydūnas jau turėjo pastovų kampelį. Kas sau pasivaikščioję po Detmoldą, popietę rinkomės Rotušėje – čia Europos dienų programoje V. Bagdonavičius, greta prelegento iš Italijos ir prelegentės Suomijos, perskaitė pranešimą „Vydūnas – Europos idėjų skleidėjas“. Beje, be lietuvių delegacijos šis renginys organizatoriams nelabai būtų pavykęs – mes sudarėme klausytojų daugumą.

IV. Asmeniškai vydėję

Vydūnas – ši tarsi jau iš amžių tolių šviečianti dvasinė gairė – staiga priartėja, randasi tarp mūsų, kai tik kažkas, esantis šalia, ima ir taip paprastai, kasdieniškai, su apčiuopiamomis detalėmis pasipasakoja, kaip sutikęs, regėjęs, bendravęs…

Kelionė Detmoldan pateikė keletą tokių liudijimų, žinoma, iš nutolusios vaikystės skrynelių ištrauktų. Pirmiausia garbiausias – ne tik amžiumi, bet ir gyvenimo herojiškumu – bendrakeleivis Signataras Balys Gajauskas vieno stabtelėjimo metu pasidalijo dar vaikystėje patirtu išgyvenimu – kartą mama Kaune jam parodžiusi: „Tai – Vydūnas“…

Vaikystėje regėjusi kaimyną – vis juodai pasirėdžiusį, žilą galvą juoda skrybėle pridengusį – mūsų grupelei, atskubėjusiai prie namo Moltke‘s 36, netikėtai pasipasakojo gatveje sutikta gretimo namo gyventoja. Su jos tėvu jiedu dažnai pasikalbėdavę, bet ji buvusi per maža ką nors suprasti… (Beje, namas, prie kurio mus palydėjo kun. M. Danys, nėra tas, kurio nuotrauką su prierašu „…kuriame 1946-53 gyveno Vydūnas“ regime „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 4 tome).

Netikėčiausias ir labiausiai suintrigavęs paliudijimas man nutiko vieno iš „dėsningų atsitiktinumų“ dėka Europos dienų atidarymo renginyje. Gausius svečius (oficialius Vokietijos bei Lietuvos asmenis, dienų dalyviai iš kitų šalių ir kt.) sodinant grupelėmis prie apvalių stalų, Vydūno draugijai buvo nurodyti trijų stalų numeriai, prie vieno iš jų atsisėdusi jau radau kaimynus – nejauną, bet jaunatvišką porą (susidūrus Lietuvoje, akis tuoj būtų identifikavusi: „užsieniečiai“). Pakalbinusi patyriau, kad į ponią tikrai galiu kreiptis lietuviškai – ji yra lietuvė, grįžusi iš JAV, kadangi Lietuva tapo nepriklausoma, o ji pati sulaukė pensijos, gyvena Vilniuje ir tuo džiaugiasi. Pasidomėjusi, kas paskatino atvykti Detmoldan, nustebusi vėl išgirdau iš vaikystės išplaukusį motyvą: yra sėdėjusi Vydūnui ant kelių… Tad iškart paprašiau leidimo išsitraukti diktofoną – kol svečiams buvo pilstomas vynas, oficialios kalbos dar neprasidėjusios, pabuvau žurnaliste. Manau šis gyvenimiškas štrichas papildys Vydūno portretą (tegu kiek ir prižemindamas idealizuotąjį variantą).

„Esu Milda Skučaitė Napjus. Mano tėvas turėjo lentpjūvę Viešvilėje, Klaipėdos krašte. Ten nebuvo daug lietuvių, ypač kai vokiečiai kraštą užėmė [1939-aisiais]. Mano tėvai pasiliko, aš tuomet buvau maža mergaitė. Vydūnas buvo geras tėvų draugas, dažnai apsilankydavo kelioms dienoms. Jam, atrodo, patiko mano mamos virtuvė. Vydūną labiau prisimenu iš tėvų pasakojimų. Mama sakė nesuprasdavusi Vydūno kalbų. Tėvas prisimindavo, kaip pavalgę jie dar susėsdavo, Vydūnas kalbėdavo, kalbėdavo, po to užmigdavo… Jie daug ginčydavosi. Mano tėvas nemėgo vokiečių, nes mes buvome jų okupuoti. Vydūnas visad sakydavo, kad vokiečiai laimės karą, ir tada viskas vėl bus tvarkoj. O mano tėvas ginčijo – ne, jie pralaimės karą; jis slapta klausydavosi radijo, daugiau žinojo, kas dedasi. Paskutinį kartą mano tėvas, kaip pasakojo, matė Vydūną, kai jau visi bėgo [karui baigiantis], Karaliaučius buvo visai sunaikintas; stotyje [matyt, Tilžės] tėvas pamatė Vydūną, priėjo prie jo, ir Vydūnas jam pasakė: „Jūsų teisybė, aš klydau – vokiečiai pralaimėjo karą.“

Beje, kita mano stalo kaimynė buvo Raminta Lampsatytė (Lampsatis), tikra vydūnietė, specialiai į šią pagerbimo ceremoniją atvykusi iš Berlyno. Tai ji rožės žiedu pagerbė ir atminimo lentą, ir Vydūno biustą.

Suvokimo sėkla, kad turime už ką būti dėkingi šiam humanistui mąstytojui iš Tilžės, ko gero, bus ne vienam įkritusi.

            

Autorės nuotr.

Voruta. – 2013, birž. 8, nr. 12 (776), p. 1-2.

Žymos: .