Vydūno gyvenimas ir jo atminimo įamžinimas Detmolde

Rima Palijanskaitė

 

Gegužės 10 d. Detmolde (Vokietija) buvo atidengta atminimo lenta, o to paties namo (Wiesen Strasse gatvėje, 5) nišoje – Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Taip Detmoldo miesto, Lipės krašto evangelikų bažnyčios ir Vydūno draugijos rūpesčiu įamžintas Vydūno atminimas mieste, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Šiomis Vydūno pagerbimo iškilmėmis prasidėjo kasmet šiame mieste vykstančios Europos dienos. Detmoldo meras Raineris Helleris Vydūną pavadino Europinės idėjos pirmeiviu. Gegužės 11 d. vykusioje konferencijoje, skirtoje Europos idėjai literatūroje ir kalboje, Vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą „Vydūnas Europos vienijimosi idėjos pradininkas“. Vykusioje diskusijoje išryškėjo labai panašios visų trijų pranešėjų (Vacio Bagdonavičiaus, Jaana’os Muhonen iš Suomijos ir Luciano Malusa iš Italijos) mintys, jog Europai šiandien svarbiausios yra ne tiek ekonominės, o dvasinės vertybės, kurioms deja, politikai skiria pernelyg mažai dėmesio. Europos dienų metu Vydūno draugija pristatė vasario 20 d. Vilniuje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartu su Vydūno draugija surengtos konferencijos pranešimų pagrindu išleistą knygą vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, o kartu ir fotografuotinu būdu perleistas paties Vydūno vokiečių kalba rašytas knygas.

Vydūno atminimo įamžinimo iškilmėse dalyvavo gausi delegacija iš Lietuvos: daugiau nei 30 Draugijos narių bei Lietuvos signatarai Balys Gajauskas, Kęstutis Lapinskas, Virgilijus Čepaitis. Į Vydūno pagerbimo iškilmes atvyko Lietuvos Respublikos Ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, LR kultūros ministro pavaduotojas Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Jeanas P. Froely, Šiaurės-Vetfalijos krašto šeimos, vaikų, jaunimo, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, Lipės apskrities viršininko pavaduotoja Kerstin Vieregge ir kt.

Vydūnas Detmolde 1946–1953 m.

Evakuacija iš Tilžės į Vokietiją, prasidėjusi 1944 m. rudenį, Vydūnui, kaip ir kitiems kartu besitraukusiems nuo artėjančios Raudonosios armijos (ypač patekus į jos apsuptį), buvo labai sunki. Tos kelionės metu patirtas kančias Vydūnas palygino su biblinio Jobo kančiomis: tai atsidūrimas lediniame vandenyje, lipant į laivą; rankraščių, knygų bei kitų svarbių daiktų praradimas; žiaurus lenkų kareivių sumušimas; skaudūs išgyvenimai, matant žudomus žmones ir kt.

Vydūnas evakuacijos metu buvo labai išsekęs, bet buvusiam jo mokiniui A. Krausui ir kitiems lietuviams padedant, greit sustiprėjo ir vos atvykęs 1946 m. į Detmoldą jau skaitė paskaitą. Laikinai mąstytojas buvo įkurdintas name, prie kurio ir buvo pritvirtinta jau minėta atminimo lenta. Netrukus buvo pasirūpinta pastovia jo gyvenamąja vieta Moltkės g. 36, kur jis praleido visus septynerius savo gyvenimo Detmolde metus.

Detmoldas – vienas šviesiausiųjų Vydūno gyvenimo laikotarpių. Jis skaitė paskaitas, lankėsi įvairiuose miesto renginiuose, paskaitose ir buvo vienas aktyviausių diskusijų dalyvių. Jį pažino apie pusė įvairių tautybių Detmoldo gyventojų. Su juo sveikinosi žymūs, garbaus amžiaus ir jauni žmonės, net maži vaikai; žmonės dažnai jį aplankydavo ir teiraudavosi nuomonės įvairiais gyvenimo klausimais. 80 metų jubiliejaus proga ir vėliau jį pasveikinti ateidavo itin daug gerbėjų. 1951 m. kovo 22 dieną lankytojų eilė nutrūko tik vėlai vakare, apie 9 valandą; aplankiusi tąkart ir viena ponia, kuri maždaug prieš 40 metų Dancinge girdėjusi jo paskaitą. Vydūnas stebėjosi ir džiaugėsi, kad tokio širdingumo, tiek pagarbos jam niekad gyvenime netekę patirti. Džiaugėsi ir tuo, jog nepaisant įvairių senatvės apsireiškimų, buvo vis dėlto vikrus ir galėjo darbuotis, rašyti. Detmolde Vydūnas parašė kelias dešimtis straipsnių ir keletą didesnės apimties darbų; vienas jų – studija apie Donelaitį „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“.

1953 m. pražioje Vydūnas rašė užsakytus straipsnius – artėjo jo 85-erių metų jubiliejus. Nors prieš gydėsi sanatorijoje (motociklas buvo sužeidęs koją), jautėsi gerai ir pažadėjo traukiniu atvykti į Vasario 16-osios dienos minėjimą lietuviškoje gimnazijoje. Tačiau netrukus persišaldė, jo žodžiais tariant, „pagavo ypatingas šalčio supurtymas. […] Vargino kosulys ir didis kūno silpnumas“. Manoma, jog gripas komplikavosi į plaučių uždegimą. Vasario 13 d. rašytame lietuviškai gimnazijai laiške pranešė, kad šį kartą jam nelemta atvykti, nes turįs gulėti lovoje.

Vasario 20 dienos pavakarėje (17.40 val.) mirė. Prieš tai, tos dienos ryte, papasakojo savo regėjimą, kuriame matęs gražią baltai apsirengusią moterį; norėjęs aiškiau ją pamatyti, bet ji dingo, kaip ir po to pasirodęs raštas…

Vydūno laidotuvės Detmolde ir kelionė į Lietuvą

Vydūno laidotuvės įvyko 1953 m. vasario 26 d. Lietuvos trispalve užklotas karstas buvo įdėtas į išmūrytą kapo duobę senosiose Detmoldo kapinėse. Kapo vieta buvo išpirkta trisdešimčiai metų, o lietuvių išeivių rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatytas antkapinis akmuo. 1983 m. evangelikų liuteronų kunigo Frico Skėrio vardu kapo žemė išpirkta dar dvidešimčiai metų.

1989 m. pavasarį įvykusiame Vydūno draugijos ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bendrame susirinkime buvo nutarta rūpintis Vydūno palaikų perlaidojimu Lietuvoje. Vydūno draugijai paskelbus spaudoje kvietimą talkon – tvarkyti apleistas Bitėnų kapines – susirinko žmonės iš visos Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto.

1991 m. spalio 16 d., dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, – Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir kun. F. Skėrio bei V. Banaičio maldomis išlydėti į kelionę Lietuvon. Vydūno perlaidojimo Bitėnų kapinėse iškilmės įvyko spalio 19 d. Vydūno draugija, vasarą stovyklaudama Bitėnuose, 1998 m. pastatė Martyno ir Marijos Purvinų suprojektuotus, Edmundo Liudavičiaus nukaldintus metalinius vartus, o 2001–2008 m. kapines aptvėrė medine tvora.

Išvykstant iš Detmoldo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalų Vacį Bagdonavičių kartu su Vydūno sugrįžimo į Lietuvą džiaugsmu lydėjo ir liūdna mintis: niekas čia nebeprimins Detmoldo miesto gatvėmis vaikščiojusio, su jo žmonėmis šiltai bendravusio žilaplaukio Vydūno. Tada ir kilo mintis šio didžio Prūsų lietuvio atminimą Detmolde įamžinti memorialine lenta ir paminkliniu biustu, panašiu į tuos, kuriais pagerbti su Detmoldu vienaip ar kitaip susiję įžymūs žmonės – tokie kaip J. Bramsas, R. Vagneris, D. Grabbė, F. Freiligrathas ir kt. Anuometinė apskrities valdžia šiam sumanymui iš dalies pritarė, tačiau turėjo prabėgti beveik du dešimtmečiai, kad ji įsikūnytų.

Vydūno atminimo įamžinimas Detmolde

Artėjant 60-osioms didžiojo mąstytojo mirties metinėms, Vydūno draugijos puoselėta idėja įamžinti mąstytojo atminimą Detmolde tapo itin aktuali, bet kelią ji skynėsi nelengvai. Tuomet 2011 m. pabaigoje Vydūno draugija pagalbos paprašė Vokietijos ambasados pirmojo sekretoriaus Friedricho-Wilhelmo Nehlio. Jis šiai idėjai pritarė ir pažadėjo asmeniškai dėti visas pastangas, kad ji būtų realizuota. Ambasadoriaus pažintis su Vydūnu prasidėjo perskaičius jo knygą „Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“), bet tuo nesibaigė. Jis buvo sužavėtas savo laikmetį pralenkusiu Vydūnu, jo išmintimi, drąsa ir įžvalgomis. Intensyvių Vokietijos ambasadoriaus pastangų dėka jau 2012 m. pradžioje buvo gautas Detmoldo miesto mero Rainerio Hellerio sutikimas. Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją realizuoti buvo pavesta Lippės bažnyčios Patikėtiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui. Jis įdėjo daug pastangų, kad ši idėja būtų įkūnyta. Susidomėjęs Vydūnu, M. Danys puoselėja filmo apie Vydūną idėją, ieškodamas ir jį menančių detmoldiškių…

Vydūno atminimo lenta ir skulptūra atidengta name, kuriame 1946 m. rudenį kartu su kitais pasitraukusiais iš Lietuvos trumpai buvo prisiglaudęs ir Vydūnas.  Tai pirmoji viešoje erdvėje skulptūra Vydūnui; jos parinkimu ir gamyba pasirūpino Vydūno draugija, o finansiškai parėmė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija (Lietuvos ambasada Berlyne). Vydūno dvasinio palikimo vertas paminklas Klaipėdoje turėtų iškilti iki 2018-ųjų metų, minint jo 150-ąjį gimimo jubiliejų.

Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją palaikė ir prie jos įgyvendinimo daug prisidėjo Vokietijos Ambasadorius Vilniuje Matthias Mülmenstädt, Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, miesto archyvaras Andreas Ruppert ir kt. Vokietijos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mathias Kobs asmenine iniciatyva nugabeno Vydūno skulptūrą į Detmoldą.

Šie Vokietijoje atsiradę pagarbos ženklai Vydūno atminimui galbūt padės tiesti tiltus tarp Lietuvos ir Vokietijos bei kitų Europos tautų, o kartu skatins mus pačius gerbti savąją praeitį, savąsias vertybes ir jas puoselėti. Vydūnas vienas pirmųjų Lietuvoje įžvelgė Europos tautų vienijimosi ir bendradarbiavimo viziją, o kartu skatino gerbti kiekvienos kitos valstybės ir joje gyvenančiųjų tautines vertybes.


Bernardinai.lt, 2013-05-21

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *