Vydūniečiai Bitėnuose savi jau 20 metų

Posted on by rima

Rima Palijanskaitė       

 

 

Tradicinė Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose vyko antrąją rugpjūčio savaitę, 5–11 dienomis. Kaip ir kiekviena jų – su įprastais siekiais ir netikėtumais. Vos ne kasdien lijęs lietus, šiek tiek pakeitęs stovyklautojų tradicijas, nesutrikdė diskusijų ir numatytų darbų. Netgi stovyklautojų draugiją pamėgęs šuo (bitėniškės namuose, beje, viskuo aprūpintas ir vegetarinės stovyklautojų virtuvės nelepintas) pamiršo savaitei savo namus ir neslėpė tik jam vienam suprantamo didelio džiaugsmo būti kartu…

 

STOVYKLOS DVIDEŠIMTMETIS

Netruko prabėgti 20 metų nuo pirmosios stovyklos, kuri vyko 1992 metų paskutiniąją liepos savaitę, įkandin su Vydūno grįžimu (1991 m. spalio 19 d.), nes supiltą gražų Vydūno kapą Draugija įsipareigojo globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. Prisiminimais apie pirmosios stovyklos džiaugsmus ir rūpesčius pasidalino joje buvusieji – dr. Vacys Bagdonavičius, Dalia Viliūnienė, Algirdas Sagatas, Juozas Kuzminskas ir Birutė Žemgulienė. Tai, kad šios stovyklos tapo tradicija – AČIŪ Draugijos garbės pirmininkui dr. Vaciui Bagdonavičiui ir ilgamečiui draugijos pirmininko pavaduotojui, patyrusiam keliautojui ir alpinistui Algimantui Jucevičiui. Puikūs jų organizaciniai gebėjimai ir pasišventimas padėjo suburti žmones iš visos Lietuvos ir drauge atlikti išties didžius darbus.

Atminimo juosta su Vydūno žodžiais Spindulys esmi begalinės šviesos buvo pagerbti Vydūno draugijos garbės nariai, prieš 20 metų svetingai į savo kiemą įsileidę atvykstančiuosius vydūniečius iš visos Lietuvos. Ir pirmą kartą, ir kasmet čia atvykstantys pasijunta apgaubti jų tėviškos šilumos. Stovykla sunkiai įsivaizduojama be jų globos, pagalbos, kartais – patariant ar kantriai pakeliant pasitaikančius stovyklaujančiųjų netobulumus.

Sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai

 

Svarbiausieji uždaviniai, atvedę čia Vydūno draugiją, jau įvykdyti. Draugijos nariai savo lėšomis 1998 m. patys pastatė Bitėnų kapinaičių metalinius vartus. 2001 m. pradėta ir 2006 m. baigta statyti Bitėnų kapinaičių tvora. Tais pačiais metais prie Vydūno kapo grąžintas iš Detmoldo (Vokietija) atvežtas antkapinis akmuo, nuo 1991 m. saugotas Šilutės muziejuje. Pasibaigus didiesiems darbams Bitėnų kapinaitėse, daugiau laiko buvo galima skirti išvykoms, pokalbiams, diskusijoms.

POKALBIAI, DISKUSIJOS IR DAINA – GRETA

Stovyklos atidarymas, stovyklautojų darbai – talka sodybos šeimininkams ir pokalbiai – prasidėjo, kaip jau įprasta, pirmadienį. Pirmąją pokalbių-diskusijų dieną savąja paskaita Vydūnas ir joga gydytojas Tomas Stanikas ne vieną nustebino, pateikęs vydūniškąją jogos sampratą: joga yra tikėjimas, žmogaus ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Šiandien daugelis jogą, deja, sieja tik su egzotiškais indų pratimais, jų mankštinimosi sistema. Toji gimnastika yra tik viena jogos krypčių, padedanti žmogui atsipalaiduoti, stiprinti savo psichofizinę sveikatą. Pats žodis joga reiškia ryšį, susijungimą. Vydūnas jogą aiškina kaip „atsigavimą Dievuje“, šį atsigavusįjį (jogą) įvardindamas lietuviškai – tai yra gaivius; į šį atsigavimą vedantys keliai įvardinami gaivatomis, pvz., gaivata iš veiksmo davinių atsižadėjimo (Karma Sanjasa Joga), gaivata iš svarstančio mąstymo (Džana Joga), gaivata iš pasišventimo esmingumui (Adhjatma Joga), gaivata iš atsidavimo Augščiausiajam (Bhakti Joga) ir kt. Su jogų gimnastikos pradmenimis supažindino panevėžiškis Audrius Daukša. Pademonstravęs elementariausius jogos pratimus, susidomėjusius pakvietė į praktinius užsiėmimus. Norintieji juos lankė kiekvieną dieną – kaip geros rytmetinės mankštos ciklą…

Kiti iš anksto numatytieji seminarai-pokalbiai sulaukė ne mažiau susidomėjimo. Tai pokalbiai apie Vydūno gyvojo tikėjimo sampratą, vydūniškąją simboliką, Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas. Nebuvo numatyta tik viena – kad ir temos pateikėjai, ir klausytojai bus tokie ištvermingi, o klausimai neišseks iki vėlaus vakaro. Dr. Vacio Bagdonavičiaus, gydytojų Tomo Staniko bei Juozo Šidiškio, o ypač – į teosofijos veikalus besigilinančio šiauliškio Antano Stungurio mintys ne visiems buvo lengvai suvokiamos, tad pareikalavo netgi intelektualinių pastangų…

Šiuos pokalbius ir diskusijas, ne kartą jose įsiplieskus ir karštesniems ginčams, lydėjo nuostabiais balsais apdovanotųjų Giedrės ir Gintarės Baltakyčių bei Tautvydo Skipičio atliekamos dainos, pritariant pačių pasigamintomis kanklėms. Šie kūrybingi ir nagingi jaunuoliai atsivežė netgi pačių pasigamintą aitvarą. Nors oras nebuvo labai palankus, aitvaras pakilo pasirinktoje daugiau erdvės turinčioje vietoje – Bitėnų paveikslų sode. Astronomija besidomintis Tautvydas pasiūlė pakeliauti po dangų. Nors vakaras buvo apniukęs, temstant debesys beveik išsisklaidė ir grupelė smalsuolių – nors artėjo vidurnaktis – su jaunuoliais patraukė stebėti dangaus, pažvelgti į žvaigždes gandrų stebėjimui skirtais žiūronais…

Dainuoja ir savo darbo kanklėmis kambina Giedrė, Gintarė ir Tautvydas

 

Poezijos ir dainų popietę, skirtą Maironiui, sumanė kūrybingi svečiai iš Vilkaviškio. Gyvai skambėjusių posmų ir visus jaudinančių dainų (Maironio žodžiais) popietė baigta giesme Lietuva brangi. Iš Vilkaviškio į Bitėnus jau ne pirmus metus atvyksta Vydūno bičiuliai, suburti Vilijos Žalienės. Stovyklautojai labai dėkingi ne tik už posmus ir dainas, o ir už atvežtą didžiulį aguonų pyragą, kuriuo Draugija pavaišino tądien į stovyklavietę atvykusius svečius iš Vokietijos.

VYDŪNO ATMINIMO ĮAMŽINIMO KLAUSIMAI – DETMOLDE IR KLAIPĖDOJE

Priminsime, kad klausimas dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde (Draugijai jį keliant daugiau nei dešimtmetį) iš mirties taško pajudėjo tik tuomet, kai Vydūno asmenybe sužavėtas, šios iniciatyvos ėmėsi Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Detmoldo miesto valdžia ne tik mielai pritarė šiai iniciatyvai, o ir nusprendė savo lėšomis pagaminti atminimo lentą. Ją nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Wiesenstr g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai), ten keletą savaičių gyveno ir Vydūnas. Dabar šiame pastate įsikūręs Lippės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis užsienio studentams. Ambasadorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid birželio 30 d. aplankė Vydūno kapą, Rambyno kalną, M. Jankaus muziejų, atminimo knygoje palikdamas įrašą apie čia jį atvedusią Vydūno dvasią.

Kaip buvo iš anksto numatyta, ketvirtadienį popiet atvyko svečiai iš Vokietijos – tai Lippės krašto bažnyčios įgaliotinis Rytų Europai kunigas Miroslav Danys ir Detmoldo viešųjų ryšių skyriaus referentė ponia Petra Schröder-Heidrich, atsakinga už 2013 m. gegužės 10–12 d. vyksiantį renginį, kuriame bus iškilmingai atidengta atminimo lenta. Paskutiniuosius Vydūno atminimo įamžinimo projekto klausimus apsvarstyti buvo nutarta atvykus į Bitėnus – pasak kunigo M. Danio, „vietoje, kur Vydūno dvasia gyvena“. Vertėju maloniai sutiko būti Vilkyškių kunigas Mindaugas Kairys. Lietus neleido ilgiau užtrukti nei Bitėnų kapinaitėse, nei ant Vydūno apdainuoto Rambyno kalno, tad svečių iš Vokietijos ir Draugijos tarybos narių pokalbis vyko jau po Birutės ir Kazimiero Žemgulių namų stogu. Susitikimo metu buvo suderintas tekstas ant atminimo lentos, aptarti organizaciniai Vydūno biusto (skulptorius Antanas Žukauskas) namo nišoje pastatymo bei kiti su atminimo įamžinimu ir pačiomis iškilmėmis 2013 m. gegužės mėnesį susiję klausimai.

 

Prie Vydūno kapo su svečiais iš Detmoldo Petra Schröder-Heidrich ir Miroslav Danys (pirmieji  iš  dešinės)

 

Kur kas sudėtingiau vyko Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje klausimo aptarimas. Stovykloje apsilankę šios idėjos iniciatoriai iš uostamiesčio Arūnas Trukanas, Jonas Lukšas, Antanas Stanevičius ir Algimantas Švanys supažindino su savo idėjos vizija bei papasakoję apie patiriamus sunkumais, pakvietė Vydūno draugiją aktyviau dalyvauti svarstant šį sumanymą. Beje, dėl Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje Draugijos nariai Bitėnuose priėmė Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Premjerą bei Klaipėdos miesto merą.

VYDŪNO PROTĖVIŲ TAKAIS

Viena iš įsimintiniausių dienų stovyklautojams – išvyka po Šilutės krašto apylinkes, aplankant su Vydūnu ir jo protėviais susijusias atmintinas vietas. Prieš kelionę stovyklautojai išklausė dr. Vacio Bagdonavičiaus paskaitą apie Vydūno giminės genealogiją. Automobilių kolona patraukė link Šilutės, stabtelėdami Pagryniuose (Vydūno tėvo gimtinėje), Vileikiuose (čia gyveno Vydūno senelė) ir prie miesto bažnyčios, apie kurios varpus (tada – Verdainės) savo atsiminimuose rašė Vydūnas, jog sekmadienio vidurdienį jiems gaudžiant atėjęs į šį pasaulį. Aplankytos ir Mažių kapinaitės, kuriose palaidoti čia gyvenę Vydūno protėviai Storostos. Į kapinaites maloniai mus palydėjo Šilutės Rotary klubo pirmininkas Aleksas Kvederis ir Antanas Balvočius. Tai minėto klubo pastangomis sutvarkytos šios kapinaitės – pašalinti bevirstantys medžiai ir pakelti nuvirtę kryžiai. Pagal išlikusios autentiškos tvoros fragmentą ketinama atstatyti ir kapinaičių aptvorą, kad neužklystų iš čia pat stūksančio miško žvėrys.

Viena svarbiausių stovyklautojų kelionės stotelė Jonaičiai – Vydūno gimtinė. Čia, ant Šyšos upės kranto, ieškota išlikusių Vydūno gimtojo namo pamatų. Tenka apgailestauti, kad iki šiol tam nedėta rimtų pastangų. 1968 m. Jonaičiuose tik atidengta atminimo lenta ant sienos namo, kuriame anksčiau būta mokyklos, bet tikroji Vydūno gimtinės vieta liko nežinoma. Dr. V. Bagdonavičiaus rankose – detalaus 1914 metų Jonaičių ir jos apylinkių vokiečių žemėlapio kopija. Kaip rodo žemėlapis, Jonaičiuose ant Šyšos kranto XX a. pradžioje stovėjo tik dvi sodybos. Vienoje jų ir gimė Vydūnas. Tai buvusi jo tėvo giminaičio ūkininko Palkio sodyba, kurioje tėvai nuomojo namelį, tariant Vydūno žodžiais, „sode ant Šyšos kranto“. Vienos sodybos pastate pastebėję jo senumą liudijančius fragmentus ne vienas turbūt pamanė, jog gal šioje vietoje ir buvę Vydūno giminaičiams priklausę statiniai? Tačiau ši sodyba yra šiek tiek atokiau nuo Šyšos. Išklausę jos šeimininkės Onos Petrikauskienės pasakojimo, žemėlapio vedami nuėjome prie upės. Greitai paaiškėjo, jog čia, ant Šyšos kranto, yra išlikę ne tik seno namo pamatai, o ir šulinys. Kitos prie Šyšos buvusios sodybos vietoje dabar yra dirbami laukai. Stovyklautojai pasijuto stovį prie realaus atradimo slenksčio. Didelė tikimybė, jog savo kojomis ėjome Vydūno gimtinės žeme, kurioje jis žengė pirmuosius žingsnius. Iš čia mažajam Viliui įpusėjus antruosius, tėvai išsikėlė į Pilkalnį. Su sodybos šeimininkais Ona ir Aloyzu Petrikais atsisveikinome, vildamiesi čia dar sugrįžti.

Paskutinė stovyklautojų kelionės stotelė – Šilutės F. Bajoraičio biblioteka, kurioje buvo pristatytos paskutiniosios Draugijos išleistos Vydūno knygos. Tai faksimiliniai Vydūno knygų leidimai: filosofiniai ir sociologiniai traktatai Sąmonė ir Tautos gyvata, dramos Vergai ir dykiai, Laimės atošvaita, Piktoji gudrybė… Šį gausų paskutiniųjų metų knygų kraitį pristatė jos iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių, jos vicepirmininkas Tomas Stanikas. Renginio dalyviams įspūdį paliko ne tik Vydūno knygos, jų išmintis, o ir Audriaus Daukšos dainuojamos liaudies dainos bei giesmę-meditaciją primenantis šiuolaikiškas kūrinys.

DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS IR ATSISVEIKINIMAS SU BITĖNAIS

Šeštadienį vyko septintasis Draugijos suvažiavimas, kuriame buvo paminėtas stovyklos 20-etis, apžvelgti padaryti darbai ir įveikti nenumatyti sunkumai. Be to, atnaujinti Draugijos įstatai pagal Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymą. Tai atliko Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas Algimantas Jucevičius.

Sekmadienį prieš išvykstant, sodybos šeimininkai Žemguliai tarsi savo šeimos narius mus pakvietė prie vaišių stalo, kartu padėkodami už talką. Šiems vyriškiems darbams, kaip jau ne kartą vadovavo konkrečius darbus daryti linkęs vilniškis Stasys Urbonas. Atsigręžus į labai greit prabėgusią savaitę, įvertinti ne tik šios stovyklos pasiekimai, o ir trūkumai. Įsiklausyta į Birutės Žemgulienės pastebėjimus dėl pernelyg menko stovyklautojų dėmesio nuostabioms Bitėnų apylinkėms. O rimčiausia Birutės pastaba ir priekaištas buvo paskutiniaisiais metais pamiršti su Bitėnų kaimo gyventojais vykę susitikimai, kurių bitėniškiai labai pasigendą. Tai pripažinę vydūniečiai kitąmet pasižadėjo jau pirmosiomis stovyklavimo dienomis pasikviesti bitėniškius ir kartu praleisti galbūt ne vieną vakarą. Tad su šiomis būsimo susitikimo viltimis stovyklautojai paliko savąją vasaros šventvietę Bitėnuose…

Donelaičio žemė, 2012, nr. 3-4

Žymos: .