| Trys klausimai Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotojui Algimantui Švaniui |  |
2012 m. kovo 23 d. Klaipėdoje įvyko 14-oji Vydūno tarptautinė konferencija, kurios metu sveikinimo žodį tarė ir MLRT Klaipėdos krašto skyriaus atstovai. Konferencijoje buvo pristatytas pasiūlymas Vydūno skulptūrine kompozicija papuošti ir Klaipėdos Atgimimo aikštę. 2012 m. gegužės 25 d. Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo komisija pritarė šiai įdėjai. 2012 birželio 29 d. įvykusiame (pakartotino leidimo) 5-ių Vydūno knygų pristatyme vyko karštos visuomenės diskusijos būsimo Vydūno skulptūrinio akcento Klaipėdoje klausimu. Norėdami išsamesnių komentarų kalbiname MLRT Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotoją Algimantą Švanį.
Klaipėdos senamiesčio vienai iš reprezentacinių aikščių suteikiant Atgimimo vardą, dar prieš 20 metų buvo numatytas Lietuvos atgimimo ir Mažosios Lietuvos garsiausiųjų atstovų atminimo įamžinimas. Buvo skelbiami konkursai paminkliniams akcentams. Kaip atsitiko, kad Klaipėdos Atgimimo aikštė taip ir liko neišbaigta, o idėja neįgyvendinta?
Šiandieninės Klaipėdos Atgimimo aikštės išvaizda ir visa tą lėmusi situacija prasidėjo Sąjūdžio laikotarpiu, kai teko mesti iššūkį Lenino paminklui ir jį saugojusioms tanketėms. Tada pasitelkęs pagalbon a. a. patriotą ir knygnešį Adolfą Bušauską ir žydų tautybės garbingą Lietuvos pilietį Levą Šklovskį išsakiau savo pageidavimą ir matymą, kaip pagerbti Vytautą Vičiulį. Per Lietuvą ir už jos teritorijos ribų tada nuvilnijo klaipėdiečio, paaukojusio savo gyvybę protestuojant prieš totalitarinę sistemą, pavardė. Daugelis tada kalbėjo, kad Vytautas Vičiulis susidegino protestuodamas prieš tuomet svarstomą naująją respublikos konstituciją. Radikalesnių organizacijų atstovams, minint susideginimo mėnesio sukaktį, buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Miestas skendėjo neaiškumų ir baimės atmosferoje. Tokiame įvykių fone atminimo ženklas Vytautui Vičiuliui išėjo gana kuklus, neiššaukiantis, bet jis tarsi žiedas puikiai tiko ir praeiviui, norėjusiam padėti tikrą gėlės žiedą. Tai tarsi įprasmino tos teritorijos situaciją, kaitą. Buvau patenkintas savo ir bendraminčių darbu, nes tikėjau, kad anksčiau ar vėliau Klaipėdos Atgimimo aikštė “atgims”. Šiuo klausimu man pritarė ir a. a. fotometraštininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Albinas Stubra. Deja aikštė neskubėjo “atgimti”. Tam trukdė ir finansinės ir ideologinės kliūtys. Klaipėda pati paskutinė iš Lietuvos miestų atsisakė “Lenino” paminklo. Aikštės išbaigtumui turėjo subręsti visuomenė. Skelbti anksčiau konkursai, skirti Atgimimo aikštės sutvarkymui, liko “tik popieriuje”. Konkurse prieš 15 metų, kaip pagrindinis skulptūrinis akcentas buvo siūlomas Vydūnas, Tilžės akto signatarai, kiti Mažajai ir Didžiajai Lietuvai nusipelnę veikėjai, tam teikė siūlymus garbūs skulptoriai ir architektai, bet įgyvendinimo planai užtruko. Ar esame šiandieną subrendę sutvarkyti iki galo pačią skaitlingiausią, gyvybiškiausią ir judriausią Klaipėdos reprezentacinę aikštę, parodys netolima ateitis. Aikštės neišbaigtumas šiandien bado akis, didėja ir išlaidos susijusios su kasmetiniu aikštės atšokusių poliruotų granito akmenų taisymu, klijavimu. Manau jeigu šiandieną nerasime bendro sprendimo, aikštė bus paprasčiausiai užstatyta. Ir prarasime ne tik teritorinę erdvę miesto šventėms, prarasime istorinę galimybę prisiminti sudėtingus 20 metų senumo įvykius.
Kaip atrodys būsima paminklinė kompozicija Vydūnui, Jūsų, kaip atminimo ženklo Vytautui Vičiuliui autoriaus ir vieno iš statytojų, akimis?
Ne man vienam, bet ir čia gimusiems ir gyvenantiems klaipėdiečiams kyla teisėtas klausimas. Ar mes esame šio krašto šeimininkai, ar tik ateiviai, “kolonizatoriai”, kurie “neteisėtai” susigrąžino šio krašto teritoriją. Nuolat matome, kaip Klaipėdoje plečiasi vokiškų paminklų, pastatų ir pavadinimų arsenalas. Liūdniausia, kad tam pritaria ir pataikauja kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai. Matyt, jie nesusimąsto dėl galimų pasekmių. Mes suprantame, kad pagal tarptautinės teisės normas joks okupantas, nepriklausomai nuo laikotarpio, kiek tos teritorijos bus valdomos, neįgyja į jas nuosavybės teisių. Likimas lėmė, kad šioje teritorijoje daug šimtmečių greta gyveno dvi tautos – lietuvių ir vokiečių. Sekant Vydūno pacifistinėmis nuotaikomis, tiesiog būtina ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Juk būtent Vydūnas parašė “Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių”. Mūsų tautų likimai šiandienos erdvėje jau istorija ir nevalia pamiršti prasmingų įvykių ir garbingų asmenybių. Šiandienos atgimstančios Klaipėdos erdvėje, gotiškos pilies, evangelikų – liuteronų Jono bažnyčios ir kitų milžiniškų objektų statybos fone, labai pasigendame Lietuviškų akcentų. Atgimimo aikštės būsimoje paminklo Vydūnui kompozicijoje esu linkęs matyti jo legendinės arfos fragmentą, iš jos išnyrantį Vydūno siluetą, žemesnėse pakopose akmenyje galėtų būti iškalti garbingų asmenybių šiam kraštui bareljefai, o apatinė dalis galėtų būti vainikuota etnografiniais Mažosios Lietuvos vietovių herbais, ornamentais, vietovių simbolika, o visas kompleksas turėtų būti apšviestas iš apačios šviesos – saulės baterijomis. Tokią matau išbaigtą ir visiems patrauklią Klaipėdos ateities Atgimimo aikštę.
Jūs teigiate, kad parenkant vietą dėl Vydūno paminklo statymo, kai kurių Klaipėdos universiteto istorikų pozicija, siūlant perkelti būsimą paminklą į mažiau lankomas miesto ar priemiesčio nuošalesnes vietas, yra netinkama. Prašome pakomentuoti tai plačiau.
Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius (Vilnius) savo rašte klaipėdiečiams tarsi įspėdamas nurodė kliūtis ir būsimus sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidursime. Vydūno skulptūrinis akcentas jau buvo anksčiau planuotas statyti Šilutėje, kam Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė jau buvo skyrusi ir lėšų. Bet prieštaraujančios Lietuviškiems atminimo akcentams jėgos pasirodė esančios stipresnės. Vienokiais ar kitokiais motyvais paminklas buvo neleidžiamas, nerekomenduotinas, nukeltas į ateities užmarštį. Štai per Vydūno net penkių naujai išleistų knygų pristatymą Klaipėdoje (2012 06 29) buvo išsakytas konkretus reikalavimas Vydūno būsimą atminimo skulptūrinę kompoziciją būtinai perkelti į Klaipėdos universiteto kiemelį. Mat Klaipėdos Atgimimo aikštės vieta esanti “nebešventa” ir “užteršta”, nes joje stovėjo skulptūra Leninui. Keista klausytis tokių argumentų, kai kita “šventa erdvė” Vydūnui pasiūloma buvusi vokiečių, vėliau rusų kareivinių teritorija. Pažymėtina, kad paminklas Vincui Kudirkai Vilniuje, aikštėje šalia vyriausybės rūmų, taip pat pastatytas vietoje generolo Černiachovskio skulptūros, irgi “nebešventoje ir užterštoje” vietoje, tačiau tai nesumenkina didingos skulptūros V. Kudirkai meninės vertės.
Man malonu prisiminti, kad nuo 1988 metų buvau daugelio Klaipėdos Sąjūdžio Tarybos įvykių sūkuryje. Buvau ne tik Nepriklausomybės atkūrimo liudininku, bet ir dalyviu. Tačiau šiandieną matydamas dešimtmečiais “reprezentuojančius” Klaipėdą namus – vaiduoklius, apleistas kai kurias gatves ir aikštes, noriu paklausti, ar ne per daug sau leidžiame “užkonservuodami” tokiame pavidale istorinį paveldą, kurio paralyžius jau nebedžiugina nei klaipėdiečių, nei miesto svečių. Mūsų skirtingų nuomonių ir paveldo objektų liguisto saugojimo pasekmė – pasibaisėtinas miesto veidas. Susiskaldžiusios visuomenės pasaulėjauta subrandino liberalizmo grūdus, palaipsniui skaidėsi valstybės ir vienybės pojūtis, visuomenė ėmė murkdytis “demokratijos” ir individo išlikimo liūne, užmiršdama savo savastį.
Akcentuodamas šiandienos negeroves nemanau atliekąs kažką ypatingo, manau daugelis man pritars. Kaip ir pritars, kad būtina pagerbti Vydūną ir kitus tautos šviesuolius, kurie tarsi Kuršių vėtrungės atspindi mūsų praeitį, žymėdamos ir ateities teisingą kryptį. Tik tiek…
Kalbėjosi Arūnas Trukanas
2012 m. liepos 25 d.