Vydūnas čia ir dabar

Posted on by rima

2012 m. kovo 28 d. LR Seime įvyko Kultūros dienai skirta diskusija „Kultūros prioritetas visuomenės gyvenime“, kurioje buvo perskaityti pranešimai: prof. dr. Jono Glemžos „Kultūra ir mes (praeities, dabarties ir ateities aspektai)“, doc. dr. Vacio Bagdonavičiaus „Vydūnas čia ir dabar“, Ramunės Barauskienės „Kultūra ir santaikos ženklai“, prof. habil. dr. Liberto Klimkos „Apie nacionalinės kultūros orumą“. Diskusijos dalyvius sveikino ir pasisakė LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, LR Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, LR Seimo narys Julius Dautartas.

Pateikiame dr. Vacio Bagdonavičiaus pranešimą.

 

 

 

Vacys Bagdonavičius


Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“. Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“[1]. Sugebėjusi reikšti tikrąjį žmoniškumą per visas priespaudas ir vargus, tauta nusipelniusi Amžinos Apvaizdos patikėtos kilnios misijos – tuoju žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, o tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė. „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai, – rašys Vydūnas po kelerių metų savo leistame žurnale „Darbymetyje“. – Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!“[2] Pasidžiaugęs tautai aukštųjų galių suteikta laisve, mąstytojas primins, jog tasai džiaugsmas neturįs virsti svaigia euforija, nes pirmiausia „kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“.[3]

„Mes laisvi, jeib ką reikštume. Ir mes laisvėsime, kiek mes reikšime. Jeigu to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebebus sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti“,[4] – jau įspėdamas apie galimas tautos laisvei grėsmes kalba mąstytojas tame pat „Darbymetyje“. Čia pat jis su dideliu susirūpinimu konstatuoja, kad tauta penktaisiais nepriklausomybės metais nei savo laisvės prasmės, nei jai tekusios misijos reikšmingumo dar nėra suvokusi ir ragina kuo greičiau tą suvokimą išsiugdyti. „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“[5] Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbs jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“.

Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Mąstytojas konstatavo, jog būtent to stiprėjimo akivaizdoje tautoje tada nebūta net „aiškaus nujautimo, kad gyvenama krizio laiku“, o paprastajam  „žvilgiui rodėsi, kad viskas yra tvarkoje“[6]. Tad ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Tenlink, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan. Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Juk beveik lygiai taip pat kalbame mes apie savo šiandieną. Kodėl tad nepasitelkus tiems savo kalbėjimams argumentuoti vydūniškuosius perspėjimus dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika , kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Juk būtent šitie dalykai sudaro tam statistiniam lietuviui savaime suprantamą gyvenimo prasmę. Labai dažnas net iš pamaldų grįžtąs  mūsų tautietis ir pilietis užklaustas apie gyvenimo prasmę tiesiog nesupras, apie ką klausiama. Gal tik paklaustas, ką veikė bažnyčioje, tą pramę ir susipras susieti su Dievu, bet ir tai kažin ar tiek, kad kelias Dievop atrodytų toks, už kurį gyvenime nėra jokio svarbesnio tikslo. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais. Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis teisingumas. Jei taip būtų, kažin ar mūsų šiandieniniame žodyne dažnas būtų žodis krizė, o tai ką  dabar juo vadiname, vadintume mūsų ūkinį gyvenimą ištikusiais sunkumais, kurie verčia kiek saikingiau žiūrėti į vartojimą, bet dėlkurių be duonos kasdieninės neliks nė vienas savo prakaitu ją užsidirbąs , nes jos mūsų Tėvynėje tikrai pakanka ir visada jos užsiauginti galime.

Vydūnas įstabus ne tiek dėl to, ką ne itin gero matė anuometinės nepriklausomos valstybės gyvenime, o dėl to, kad paaiškino ir tų negerumų priežastis bei visais savo plunksnos darbais ir gyvu žodžiu aiškino, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad juo būtų realizuojama žmogaus ir tautos gyvenimo prasmė – „siekti tobulesnio žmoniškumo“ ir taip kilti Dievop. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime bent šiais laikais išleistus keturis Vydūno raštų tomus (tai toli gražu ne visa šio kūrėjo palikimas) ir į juos pasinersim, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl joje pernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendažmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Bet esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi. Pvz..: „viešas kapstymasis po Vydūno pasaulėžiūros pamatais yra labai pavojingas“,  „tai akivaizdžiai dvasiškai pavojinga“, „šiuo metu gilinti „kultūros uostą“ ties Vydūnu – nesveika ir neprasminga“, „stiprės agresyvi tautiškumo gynyba grindžiama „Vydūno dvasia“[7] ir pan. (pabraukta mano – V.B.). Panašaus pobūdžio perspėjimų  ir dantų griežimo dėl to, kad Vydūno portretas pateko ant 200 litų banknoto, būta ir daugiau, tačiau, ačiū Dievui ir sveikai Lietuvos žmonių nuovokai, jie nieko rimčiau neišgąsdino. Vydūno gerbėjus tie perspėjimai ir pagrūmojimai turėtų ne tik negąsdinti, bet ir tam tikra prasme džiuginti, nes jie rodo, kad tilžiškio išminčiaus palikimo dvasinė energija tebėra pakankamai stipri ir sukrečia tuos, kurie nesugeba ar nenori atsikratyti dogmatinio mąstymo, nesvarbu, iš kokio tikėjimo ar kokios ideologijos jis būtų kilęs. Tačiau džiaugsmas dėl to neima, nes tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu. Taip, kaip darė pats Vydūnas ar prieš metus mus palikęs Justinas Marcinkevičius, kurį drįsčiau pavadinti vydūniškosios misijos tęsėju tuo laiku, kuriuo lemta gyventi mums.

Nuolat prisimenu Vydūno misteriją „Probočių šešėliai“. Joje pavaizduota situacija XX a. pradžioje. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, partijos, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Reikėjo tai laisvei paminklo, kaip prasmingo gyvenimo orientyro. Vydūno misterijos herojus Tautvyda nugriauna griozdiškąjį spėkos ir medegos paminklą ir pastato paminklą dvasiai ir šviesybei. Atrodo, kad mes kol kas statome paminklą spėkai ir medegai. Ar pajėgsime jį nuversti? Pajėgsim, jei būsim atkaklūs, jei pasitelksim vydūniškąją išmintį, ir gyvenimo pavyzdį, jei labai aiškiai suvoksime, kad dvasinė kultūra yra pats didžiausias prioritetas prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Tam turim nuolat šviesinti savo sąmonę.



[1] Cit. iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno, V., 2001, p.422 – 423

[2] Vydūnas. Raštai, t. 3, V., 1992, p. 259

[3] Ten pat, p. 260

[4] Ten pat, p. 261

[5] Ten pat, p. 257

[6] Ten pat, p. 311

[7]  Vydūnas čia ir dabar//Baltija, 2003, p.149,150,152,153.

Žymos: .