Žmoniškumo svarbą nuolat primindavęs Vydūno balsas tiek einant į nepriklausomybę, tiek per jos pirmąjį dvidešimtmetį buvo girdimas, tačiau įsiklausyta į jį ne itin atidžiai. Negirdomis nuleistas ir mąstytojo perspėjimas, kad tautai būtina siekti vidinės, dvasinės laisvės, be kurios gali būti netekta ir „gyvenimo paviršiaus dalykų laisvės“, t. y. politinės nepriklausomybės. Žvelgiant į šiandienos gyvenimą, į tai kas dedasi mus supančioje išorinėje bei mūsų pačių vidinėje politinėje aplinkoje, o taip pat į tai, kiek dvasios tvirtybės, vidinės laisvės ir dorumo bei tauraus žmoniškumo teturime (o juk jie yra tikrieji tautos ir valstybės saugumo ir nenugalimumo garantai), ypač norisi, kad šį kartą tikrai būtų išgirstas vydūniškosios išminties balsas, kuris mūsų nuolat klaustų, kam laisvi esame ir ar prasmingai ta laisve naudojamės, ar užuot kilę aukštyn, nesiritame žemyn, ar nejaučiame, kad pernelyg trapi tėra išorinė laisvė, kurios gaubiama gana silpnai tevegetuoja mūsų dvasios galia. Suėjus antrosios nepriklausomybės dvidešimtmečiui, Vydūno draugija pasistengė tą vydūniškos išminties balsą ir jame skambančius perspėjimus priminti, įeikdama J. E. Prezidentei, Seimo ir Vyriausybės nariams kai kuriems Kovo 11- osios akto signatarams savo pačios pastangomis ir kaštais pakartotinai išleistą minėtąjį šimtmečio senumo traktatą. Šita Draugijos akcija pati savaime kalba, kam toji draugija yra atsiradusi ir kokia jos veiklos prasmė.
Apie tą prasmę primena ir kita minėtoji sukaktis – Vydūno palaikų perlaidojimo dvidešimtmetis. Trečiuosius savo gyvavimo metus tada ėjusi Vydūno draugija buvo šios akcijos iniciatorė bei aktyvi dalyvė. Tąja akcija irgi labiausiai buvo siekta ką tik laisvę atgavusiai tautai priminti sugrįžimo prie vydūniškosios išminties svarbą. O ji, toji svarba, nesumažėjusi, gal net padidėjusi ir šiandien. Tą 1991 m. spalio vidurio įvykį ir jo intenciją prisimindamas negaliu sugalvoti nieko naujo prie to, ką pasakiau tada. Tad kai ką iš to pasakymo drįstu pakartoti dabar: „Vydūnas vėl atsiranda tarp mūsų, tarsi tai būtų ne tik prieš trisdešimt aštuonerius metus laikinam poilsiui jį guldžiusiųjų valia, ne tik karštas mūsų noras, bet ir paties Aukščiausiojo valia. Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose, ar jis, tas svarbiausias dalykas, nesklandė tilžiškių giedotojų dainose ir giesmėse, ar jis nebuvo įkūnytas šito nediduko lieso žmogaus gyvensenoje ir elgsenoje? Ir ar ne dėl to svarbiausio dalyko ir reikia atsiversti tuos traktatus, dramas bei rašinius ir netgi bent kiek panašiai pabandyti pagyventi, kaip tasai nedidelio ūgio ilgaplaukis išminčius gyveno? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti? Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo.
Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas. Negalvokime, kad, to kompaso vedini, nuklysime į bevaisių svajonių plynias, o realybėje, kasdieniniame gyvenime tapsime skurdžiais. Toks kompasas iš tikro būtų nereikalingas. Gerai įsijautę į vydūniškąją išmintį, aiškiai suvoksime, kad ji žmogų veda į viešpatystę tokių galių, kurių veikiamas jis taps ir pakankamai dvasingas, ir pakankamai pasiturintis. Tik ši išmintis pabrėžia, kad pagrindinis žmogaus, tautos ir visos žmonijos tikslas – dvasinis laisvėjimas, o visa kita – priemonės šiam tikslui vykdyti.
Šiandien mes vykdome šventųjų relikvijų sugrąžinimo į joms skirtą vietą aktą. Tačiau prieš akis dar ilgas Vydūno sugrįžimo į mūsų protus, širdis, sielas kelias, daug ilgesnis negu kelias nuo Detmoldo iki Rambyno. Tai kiekvieno iš mūsų ir visos mūsų tautos kelias į tikrąją laisvę, į tikrąją laimę, į didžiąją santarvę su savimi ir pasauliu, į gyvenimo pilnatvę ir harmoniją. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje.“
Vydūno draugija dar prie šią akciją tam ir įsikūrė, kad tasai kelias, kuris, atrodė, tada atsivėrė, nebūtų pamestas, kad Vydūnui parodyta pagarba neliktų tik gražiu į istorijos archyvą padėtinu faktu, o nuolat primintų apie „Mūsų uždavinyje“ minėtą Dievnamį, šventovę, kurion tuo keliu reikia eiti ir ragintų eiti nesustojant.
Vykdydama šį sau išsikeltą uždavinį draugija jau 23-ji metai pagal savo pajėgumus daro tai, kad būtų kuo prieinamesnis Vydūno išminties lobynas, kad toji išmintis būtų kuo aiškiau suprantama, kad kuo žinomesni būtų jos radimosi kontekstas ir intencijos, kad kuo labiau išryškėtų jos sąsajos su mūsų aktualijomis. Draugijos pastangomis išleistas į keturis tomus tilpęs vydūno filosofinis palikimas, tiesiog legendine tapusi istoriosofinė knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, rinktinė rusų kalba, į dvitomį sudėta jo publicistika ir eseistika, leidžiami grožiniai kūriniai, jaunimui skirti jo tekstų rinkiniai, išleistos trys fotografuotinos knygos – minėtasis „Mūsų uždavinys“, pagrindinis filosofinis traktatas „Sąmonė“, jaunimui skirta apysakėlė „Kaimo didvyris“, netrukus tokiu pat būdu bus išleista „Tautos gyvata“. Pastarieji leidiniai įgalina pažinti autentiškąjį Vydūną su originalia betarpiškai jo dvasią atspindinčia rašyba. Turime net 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B. Aleknavičius, V. Bagdonavičius, D. Kaunas, A. Martišiūtė, R. Palijanskaitė, R. Tamošaitis, kolektyvinį straipsnių rinkinį. Vydūno kūrybinį palikimą bei plačiašakę kultūrinę veiklą aptariančių straipsnių skaičius bus peršokęs kokius 200. Išleisti 2 Vydūno muzikiniam palikmui skirti CD. Yptingai džiugus faktas – labai išsamus Vydūno, kaip lietuvių literatūros klasiko, pristatymas akademinėje XX a. lietuvių literatūros istorijoje. Ankstesnėse literatūros istorijose jis būdavo pristatomas kaip marginalinis kokios trečios eilės dramaturgas. Pažymėtinas ir kitas didžiulės svarbos faktas – Vydūnas grąžintas į į mokykų programas, iš kurių prieš keletą metų buvo išbrauktas. Dabar jis pristatomas kaip viena iš ryškiausiųjų XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Aktyviausi vydūniečiai perskaitė daugybę pranešimų tarptautinėse ir Lietuvije vykusiose konferencijose, kai kurias patys organizavo ar rengė kartu su kitomis įstaigomis bei organizacijomis – Klaipėdos universitetu, Lietuvos Rericho draugija. Be draugijos neapsiena kartu su Rericho draugija rengiami Etikos forumai, kurių bent 2 vyko LR Seime. Seime buvo pristatytas ir „Mūsų uždavinys“. Perskaityta daugybė švietėjiško pobūdžio paskaitų visuomenei, švietimo ir kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Draugija pati rengia ar groja pirmu smuiku rengiant didesniųjų Vydūno sukakčių minėjimus, iš kurių ypač pažymėtini gimimo 125-mečio ir 140-mečio, mirties 50-mečio minėjimai.
Graži bendradarbiavimo gija Vydūno draugiją sieja su Čikagoje šeštą dešimtmetį veikiančiu Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondu, kuris ne kartą yra parėmęs draugijos vykdomus projektus. Didysis to bendradarbiavimo rezultatas yra tas, kad šis Fondas Vilniaus universiteto rankraštynui perdavė didžiulę savo sukaupto Vydūno palikimo dalį, kurioje ne tik knygos, išeivijoje publikuota medžiaga, bet ir svarbūs rankraščiai – dienoraščiai, laiškai, straipsniai.
Draugijos veikimo dėka Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir tautos akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo tauriu gyvenimu – viena iš pačių ryškiausių jos istorinių asmenybių, savo idėjomis ir šiandien tebeveikiančių mūsų protus, širdis ir sielas. Suvokus jo reikšmingumą mūsų tautos dvasios raidoje ir aktualumą šiandienai prasmingas tampa ir jo atminimo įamžinimas, kuriam Draugija irgi skiria ypatingą dėmesį. Ryškiausi to dėmesio ženklai – minėtoji perlaidojimo akcija, Bitėnų kapinių sutvarkymas, memorialinės ekspozicijos atidarymas Lipės apskrities kraštotyros muziejuje Detmolde (Vokietija) (deja, po kelerių metų ji buvo uždaryta), prisidėjimas prie ekspozicios Kintų Vydūno kultūros centre praturtinimo. Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Deja, mūsų Kultūros ministerija neparėmė draugijos iniciatyvos atnaujinti Vydūnui skirtą ekspozicją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde bei atidengti memorialines lentas prie mąstytojo gyvento namo Detmolde ir prie Berlyno universiteto, kur jis studijavo. Norisi tikėti, kad dvi artėjančios sukaktys – mąstytojo mirties 60-mečio (2013) ir gimimo 150-mečio (2018) bus geras stimulas šalia kitų šioms sukaktims skirtų dalykų prisiminti ir galimybę įgyvendinti ir šiuos siūlymus.
Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis. Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės, kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pateikti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.
2011 m. rugsėjo mėn. 8 d. sakyta kalba Vilnius įgulos karininkų ramovėje Vydūno draugijos renginyje