Vydūno muzikinė veikla

Posted on by rima

Daiva Kšanienė

 

 

Vydūno muzikinė veikla apima chorinio sąjūdžio M.Lietuvoje organizavimą ir palaikymą, vadovavimą Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, chorinio repertuaro giedotojų d joms formavimą. XIX a. pab., kylant dalies liet. visuomenės nutautėjimo pavojui, V. pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vok. įtakai, matė ir liet. kultūrinės-meninės krypties d jų kūrimesi. Visuotinis liet. chorų sąjūdis M.Lietuvoje XX a. pr. – neatskiriama V. veiklos dalis. Skelbdamas šviesaus, džiugaus, gyvo tautos žmogaus idėją V. ją siekė įgyvendinti per liet. dainą, giesmę, muziką, matydamas jose kultūros, kaip žmogiškumo prado, ugdymo galimybę, pabrėždamas, kad muzika padeda nugalėti savyje daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo. Savo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus V. įkūnijo konkrečia menine-muzikine veikla – 1895 įk. Tilžės liet. giedotojų d ją, V. dėka 1896–97 ( Birutės vyrų choro šventėse) pirmą kartą Rytprūsiuose skambėjo liet. dainos. Nuo 1898 tautiškas dainas į savo repertuarą įtraukė Tilžės liet. giedotojųd ja. Nuo pirmųjų savarankiškos veiklos metų, ji dirbo labai intensyviai, nuosekliai ir kryptingai. 1900 surengė 7, 1901 – 11 švenčių ir vakarų. D ja nebuvo paprastas choras, o bendraminčių, dvasiškai artimų, V. idėjas pripažįstančių ir jų vienijamų žmonių bendrija, ji tapo liet. kultūrinio judėjimo M.Lietuvoje širdimi, chorinio sąjūdžio pradininkė ir tradicijų kūrėja. Tilžės Jokūbynės parke ir salėje ji rengė savitas, V. sukurtos struktūros vasaros ir žiemos šventes. Paprastai šventės būdavo dviejų dalių – muzikinės ir teatrinės. Svarb. programos dalį sudarydavo choro dainos. Jose nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių iš Tilžės, Ragainės, Rukų, Katyčių ir kt. vietovių. Savita švenčių dalis – laigymai – buvo mergaičių rateliai su dainomis. V. aiškino, kad kūno lavinimas, sportas t.p. turi tarnauti dvasiniam tobulėjimui, kad šokant, sportuojant reikia pasistengti () apreikšti daugiau vidaus, dvasios – sielos gyvumo, (…) ne tiek šokti, kiek laigyti įvairiais judesiais apreiškiant pilnesnįjį vidaus gyvenimą. Šventės pabaigoje, po vaidinimo (dažn. V. veikalo), įvykdavo draugiškas pasilinksminojimas. D. šventėse būdavo sakomos kalbos, skaitomos paskaitos. Vydūno chorą jau nuo 1901 į savo šventes ėmė kviestis vokiečiai. V. pradėjo ir įtvirtino koncertines išvykas į kt. vietoves. Tilžės giedotojai su liet. daina ir vaidinimais lankėsi Kaukėnuose (1901 VIII 4, pirmoji išvyka), Gumbinėje, Ragainėje, Šilutėje, Klaipėdoje, Smalininkuose, Lauksargiuose, Rukuose, Piktupėnuose, Žibuose, Rusnėje, Pagėgiuose, Panemunėje, Rambyne, Palangoje, Kaune ir kitur. XX a. pr. V. skatino kurti naujas giedotojų d jas, rėmė jų veiklą. Tilžės giedotojų pavyzdžiu iki 1912 vid. M.Lietuvos įv. vietose įk. 18 jaunimo d jų, jos susibūrė į V. vadovaujamą Santarą.Suprasdamas liet. d jų darbo svarbą susitikimuose, paskaitose, leid. Jaunimas, Darbymetis ir kt. V. aiškino, kokiais būdais reikėtų artinti žmones prie aukšt. dvasinės kultūros, repetuodavo su d jų vaidintojais, dainininkais,diriguodavo jų chorams, bendradarbiavo su Klaipėdos Aukuro d ja, padėjo prie jos veikusiam Vaidilutės chorui. Važinėdamas po kraštą rodė pavyzdį, ugdė ir puoselėjo d jų bendrų švenčių rengimo tradiciją, išaugusią į Klaipėdos kraštodainų šventes (V. buvo vienas pagr. krašto liet. dainų švenčių įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų). Iki 1933 V. buvo tradicinių Joninių švenčių ant Rambyno kalno jungtinio visų dalyvių choro pagr. dirigentas. Rūpinosi giedotojų d jų, patvarumu, jų reguliariu darbu, profesiniu, meniniu lygiu. Aiškino chorvedžiams, kad jie turį rūpintis giedotojų tarsena, gražiu vokalo skambesiu, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimo choro tembro. Šia prasme V. buvo muzikas pedagogas praktikas, dainavimo, giedojimo mokyme įžvelgęs ne tik estetinio dvasinio jaunimo ugdymo galimybę, bet ir teisingos gimtosios liet. kalbos, gražios tarties atramą. Svarbi V. sritis – chorinio repertuaro giedotojų d joms formavimas. Stingant liet. dainų V. ragino Tilžės muzikus jas kurti. Daug mišriam chorui skirtų dainų sukūrė Albertas Storostas (Lietuvabrangišalelė, Sauleleileidan, Vai kilau, Gilanda, Taiženkimeartyn ir kt.), Karlas Janzas (originalios ir harmonizuotos dainos bei giesmės Amžius po amžių, O, tie žmonės, Anoj pusėj ažaero ir kt.), Tilžės vok. choro vadovas Wilhelmas Wolffas (Oi eisiu, eisiu, Tai išdainavau visas daineles, Saulužėužteka, Tetuži mano, Tėvynės balsas ir kt.). Daug šioje srityje dirbo pats Vydūnas. Jis rinko liet. liaudies dainas ir giesmes, jas harmonizavo, kūrė originalias, perkomponuodavo kt. autorių giesmes. V. gerai pažino liet. muz. folklorą, studijavo liaudies dainų rinkinius, išspausdintus Prūsijoje nuo Martyno Mažvydo laikų. Ypač domėjosi ir naudojosi Antano Juškos ir Christiano Bartscho rinkiniais. Pats parašė straipsnių apie liet. liaudies dainas (Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas, Lietuvių daina irdainavimas Prūsų Lietuvoje ir kt.), šią temą gvildeno kn. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Daugumą savo dainų V. sukūrė remdamasis liet. liaudies melodijoms, joms būdingomis intonacijomis. Harmonizuojamoms liet. dainoms norėjo suteikti daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai sukultūrinti – jų harmoniją ir struktūrą artino prie akademinės muz. tradicijas teigdamas, kad dainos …turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą. V. nebuvo pakankamai giliai įvaldęs kompozicijos paslapčių. Kuriant dainas jam daug padėjo muzikai A.Storostas, K.Janzas, W.Wolffas, V.Voska, o V. parašė jų ir savo dainų tekstus. Todėl beveik visos jų dainos – savotiški bendraautoriniai darbai. Jos nepasižymi originalumu, bet yra subalsuotos skoningai, santūriai, laikantis klasikinio stiliaus normų – tradicinio, taisyklingo balsų vedimo, mažoro-minoro rėmų, tipiškos harmoninės kalbos, kadencijų; gražios, nuoširdžios, prasmingos. Daugumos liaudies dainų ir giesmių žodžius poetas laisvai transformavo, arba sukūrė visai naujus. 1904 Tilžėje išl. pirmasis V. dainų rinkinys Lietuvos Aidos, 1909 – Lietuvos varpeliai, 1932 Tilžėje – V. sudarytas rink. Giesmės mišriam chorui; pastarajame visas giesmes sudarytojas savaip perdirbo, pritaikydamas krašto chorų pajėgumui ir galimybėms. Tarpukariu V. ir jo Tilžės giedotojai buvo vienintelė lietuviškumo salelė vok. krašte. Išblaškyti, trukdomi ir žeminami (buvo sunku gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti Vokietijos himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą) bandė dainomis, giesmėmis, vaidinimais priešintis naujai germanizacijai. Tai truko iki 1935 II 24, kai vok. valdžia Prūsų Lietuvoje uždraudė liet. org jų veiklą.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4, V., 2009, p. 726-728.

 

 

 

Žymos: .