Vydūnas ir teatras

Posted on by rima

 

Aušra Martišiūtė

 

 Vydūnas – vienintelis liet. teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Pirmoji drama – Pasiilgimas veldėtojo – pastatyta 1899 su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojais. Iki I pasaul. karo d ja kasmet surengdavo po 2 d. šventes ir 4 vakarus su V. kūrinio vaidinimais; teatrinė d jos veikla tęsėsi iki jos uždraudimo 1935. Vaidinimai vykdavo Tilžės Jokūbynės scenoje, ant Rambyno kalno ir kt. vietose. Vydūnas buvo arčiau Europos teatro naujovių nei daugelis Lietuvos teatro menininkų. Jam buvo reikšmingesnis V.Europos teatro meno kontekstas, galėjo turėti įtakos režisūrinio teatro idėjos (Adolphe’as Appia, Edwardas Gordonas Craigas), vok. ekspresionistinis teatras (Maxas Reinhardtas), naujos teatro kalbos ieškojimai, nerealistinio scenovaizdžio, apšvietimo, aktoriaus-viršmarionetės koncepcijos (jos išdėstytos teoriniuose darbuose, įgyvendintos spektakliuose). Vydūno teatro samprata artima XX a. pr. pranc. aktoriaus, režisieriaus ir teoretiko Antonino Artaud’o siekiui spektaklyje pažadinti žiūrovų snaudžiančią sąmonę ir priversti ją nuklysti į slapčiausius baimių, haliucinacijų, sapnų ir nerealizuotų troškimų brūzgynus, kuriuos perėjusi ji patirtų metamorfozę, apsivalytų ir įgautų naują kokybę. Liet. dramaturgijos istorijoje V. kūryba apibendrinama filosofinės dramos sąvoka (Jonas Lankutis). Dominuojanti V. filos. Ir draminės kūrybos tema – žmogaus sąmoningėjimas, suvokiamas kaip žmogaus sau, tautai, žmonijai idėjų įprasminimas. V. detaliai aprašė scenovaizdį, dramos veiksmus suskirstė ne į paveikslus ar scenas, o į reginius, vartojo sąvokas vaidykla, regykla, reiškiančias ir sceną (vietą, kurioje vaidinama), ir scenovaizdį (detaliai aprašė tai, ką ir kaip matome scenoje). Teatrą V. laikė reginio menu, galinčiu išreikšti dvejopą – buities ir būties – regėjimo perspektyvą; jo teatro kalbos ieškojimai sutelkiami ties vizualine dvasinės patirties išraiška. Iki I pasaul. karo sukurtuose draminiuose kūriniuose siekiama išreikšti tautinės savimonės gimimą ir brendimą (Pasiilgimas, Lietuvos pasakėlė, Sigutė, Ragana ir kt.), ist. įvykių reikšmę (Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas, Amžina ugnis ir kt.). Šio l pio kūriniuose veiksmas vyksta gamtos fone – ritualinių apeigų metu dramos herojus patiria dvasinį virsmą, praregi ir suvokia savo gyvenimo misiją (Amžina ugnis). Gamtos pasaulis scenoje atskleidžiamas kaip kitas, sakralus pasaulis, egzistuojantis greta kasdieniškojo, – jame slypi kultūrinė, ist. atmintis, žmogaus egzistencijos šaknys. Daugelyje Vydūno kūrinių dominuoja muzika (kaip muz. dramos, operos libretai kuriamos dramos Pasiilgimas, Karalaitė ir kt.). Brandžiausiose dramose (Probočių šešėliai, Amžina ugnis, Jūrų varpai, Pasaulio gaisras) žmogaus sau, tautai problematika praplečiama iki žmoniškumo išlikimo klausimų. Atsisakoma ankstesnėse dramose dominavusios situacijų, komponuojamų pagal gamtos ciklą, logikos (nakties virsmas diena, žiemos – pavasariu), susilpninama optimistinė įvykių atomazga. Jūros varpuose, Pasaulio gaisre sukuriamas naujas – civilizacijos įsigalėjimo ir žlugimo ciklas, finale suteikiantis viltį, jog galbūt po šių kataklizmų gims naujas žmogus, atgims žmonija. V. sukūrė daugiau kaip 40 dramos kūrinių. Daugelyje jų pastebima pirminė intencija – liet. vakarų repertuarą sutelkti į teatralizuotą reginį, kuriame draminis siužetas, kaip scenarijus, leistų susieti vaidintojų kalbėjimą, deklamavimą su muz. solo, duetų, choro partijomis, o draminius dialogus ar monologus deklamuojančių vaidintojų statišką buvimą scenoje pagyvintų šokio, kovos ir kt. epizodai. V. teatrinė veikla plėtojosi M.Lietuvoje, nors jo kūryba kreipiama ir į D.Lietuvos auditoriją. Tarpukariu Lietuvoje buvo pastatytos V. dramos: trilogijos Amžina ugnis dalis Vaidilutė (Tautos teatras, 1924, Valstybės teatras, 1928), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Tautos teatras, 1923), misterija Mūsų laimėjimas (Skrajojantis J.Vaičkaus teatras, 1919), misterijos Probočių šešėliai dalis Vėtra (Klaipėdos Šiaurės Lietuvos teatras, 1938). Sovietmečiu 3 kartus pastatyta tragedija Pasaulio gaisras (VU kiemo teatras, rež. V.Limantas, 1968, Kauno statybininkų rūmų teatras, rež., M.Karklelis, 1983, Klaipėdos dramos teatras, 1978), komedija Pasveikimas (teatras Lėlė, rež. R.Driežis, 1986), misterija Probočių šešėliai (VU kiemo teatras, rež. L.Ciunis, 1973). Po 1990 LR pastatyti Vydūno kūriniai: draminė pasaka Sigutė (Vilniaus akademinis dramos teatras, rež. S.Nosevičiūtė, 1990), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Kauno dramos teatras, rež. R.Abukevičius, 1997), komedija Piktoji gudrybė (Klaipėdos un to teatras, rež. P.Bielskis), Pasveikimas (teatras Lėlė, rež. R.Driežis), Pasiilgimas (Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatras Bendraamžiai), Probočių šešėliai (Vilniaus senamiesčio teatras, rež. L.Ciunis, 1993). Leonas Ciunis 130 mečio jubiliejui parengė Probočių šešėlių dramatizuotą skaitymą.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4, V., 2009, p. 725-726.

 

Žymos: .