Žalgirio mūšio sukaktis Vydūno akiratyje

Posted on by rima

Vacys  Bagdonavičius

 

 

Tuo tarpu tą dieną Tilžės Jokūbynės parke po atviru dangumi įvyko renginys, kuris nesivadino Žalgirio mūšio minėjimu, bet kuris būtent tai sukakčiai buvo skirtas. Įvyko Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiama kasmetinė „vasarinė“ šventė su vaidinimais ir dainomis. Labai norėta, kad į tą šventę sueitų kuo daugiau žmonių. Laikraščiuose keletą kartų spausdintuose skelbimuose buvo raginama kuo gausiau lankyti Giedotojų rengiamą šventę, kuri šį kartą būsianti ypatinga. „Tūlos priežastys verčia šiemet lietuvių šventę ( 24. Liepos-Juliji Tilžėje, Jokūbynėj ) kiek įmanant įtekmingą ir gražią padaryti[…]. Tik labai skaitlingas lankymas gali duoti tokiai šventei reikalingąjį ir įžymųjį svarbumą“ii, – rašoma viename iš skelbimų ( pabraukta mano – V.B. ). Kitame skelbime pranešama, kad ypač svarbus toje šventėje būsiąs spektaklis, kuriam „veikalas imtas iš gražiausių senųjų lietuvių padavimų, kurie stojosi iš žinių apie didįjį mūšį, kuris nusidavė pirm 500 metų“iii. Valdžiai taip anotuojamas Žalgirio sukakties minėjimas neužkliuvo, matyt, ir dėl to, kad vėlesniame tos pačios „Naujos lietuviškos ceitungos“ numeryje buvo perpasakota vaidinsima drama, kurioje iš esmės nekalbama apie patį mūšį, o perteikiama legenda apie tame mūšyje kritusio kario ir jo laukusios mergelės meilę ir jos galią, karį naujam gyvenimui prikėlusią.iv Lauktoji šventė, kaip ir visos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiamos šventės, visais atžvilgiais pasisekė, tik žiūrovų nebuvo tiek daug, kiek laukta – mažiau netgi negu kitose šventėse: susirinko tik apie tūkstantį. Į kitas vasaros šventes sueidavo dvigubai ir daugiau žmonių. Kalti dėl mažesnio žiūrovų skaičiaus tuokart buvo lietingi orai, „tūlus privertę namiej pasilikti“v.

Taigi, svarbiausioji šventės dalis buvo spektaklis – Vydūno parašyta ir režisuota (kaip ir visose Lietuvių giedotojų šventėse) trijų dalių misterija „Laimėjimas“. 1913 m. ji buvo išleista pavadinimu „Mūsų laimėjimas“. Misterija parašyta iš dalies pasiremiant Liudviko Rėzos romantinės baladės „Sigalas ir Ina“vi siužetu. Šią baladę Tilžės lietuvių giedotojų choras bene vienintelį kartą buvo padainavęs 1901 m. vasario 10 d. Tilžėje per žiemos šventę, kurioje buvo suvaidinta visa didžioji trijų dalių Vydūno misterija „Probočių šešėliai“. L. Rėzos baladėje kalbama apie Žalgirio mūšin išjojusio karžygio Sigalo ir jo mergelės Inos meilę, ištikimybę bei tragišką abiejų žūtį.. Kūrinys kupinas patriotinės dvasios, jame panaudoti prūsiškosios ir lietuviškosios mitologijos elementai( deivė Laima, aukuro akmuo ). Panašūs meilės, ištikimybės ir patriotiškumo motyvai yra ir Vydūno misterijoje. Joje, kaip ir L. Rėzos baladėje, irgi pasinaudota mitologiniais ir tautosakiniais motyvais, tik čia jie labiau išplėtoti ir ryškiau konceptualizuoti. Jeigu L. Rėzai labiausiai rūpėjo gerokai susentimentalinta pati meilės ir ištikimybės tema bei jos susiejimas su patriotiškumu, tai Vydūnui ši tema ir toji sąsaja pasitarnavo kaip prielaida labiau filosofinei negu literatūrinei tautos išlikimo, atgimimo ir tolesnio aktyvaus dvasinio veiklumo koncepcijai plėtoti. Misterija „Mūsų laimėjimas“, kaip įžanginėje pastaboje pažymi pats autorius, stengiamasi parodyti, „kaip istorijos atsitikimas iš lengvo virsta dvasios sričių veiksniu.“vii Tas „istorijos atsitikimas“ – Žalgirio mūšis. Atsiminimas apie jį tautoje ilgainiui įgauna idealizuotą padavimo ar pasakos pavidalą, kol galiausiai tampa neregimų dvasios galių reiškimosi simboliu. Misterijos veiksme nėra su pačiu mūšiu tiesiogiai susijusių epizodų ar vaizdų. To veiksmo vieta – senovės šventovė su deivės Laimos aukuru girios aikštelėje. Į čia ateina tik žinia apie pergalingą mūšio baigtį, čia vyksta su ta baigtimi susijusi į ateitį nukreipta dvasinė misterija. Prie grįžtančio iš mūšio narsaus kario Rimvydo ( 1910 07 24 spektaklyje jis dar vadinosi, kaip ir L. Rėzos baladėje, Sigalu ) laukia jo mergelė Gilma ( spektaklyje Ina ). Tačiau bernelis negrįžta, o kitas karys atneša žinią apie jo žūtį pergalingame mūšyje. Gilma, kad ir nepradusi tikėjimo, jog jos bernelis negali mirti, seselės įkalbėta, kupina skausmo grįžta pas tėvus. Tačiau Rimvydas, kad ir sunkiai sužeistas, grįžta ir prie aukuro neradęs laukti pažadėjusios Gilmos, griūva lyg ir mirdamas. Atėjęs piemenukas apgaili iš laimėto mūšio grįžusio kario mirtį ir, palikęs mainais savo lazdelę ir švilpuką, paima Rimvydo iešmą ir šalmą , pasiryžęs dabar jis būti Tėvynės gynėju. Atėjusios trys laumės parkritusį karį apkloja Laimos drobe, kuri turi simbolizuoti, jog realus istorinis vyksmas ir jo herojus apklojami amžių užmarštimi, ir jų būtis nuo dabar bus tautos dvasinės atminties kloduose, apipinta pasakomis ir šlovinančiomis legendomis. Jie bus gyvi tautos sąmonėje kaip idealybės vaizdiniai ir toji gyvybė priklausys tik nuo pačios tautos dvasinio gyvumo, nuo jos sugebėjimo suvokti tų idealiųjų vaizdinių prasmę naujomis sąlygomis. Tautą, veikiau jos liaudiškąją dalį, misterijoje personifikuoja piemenukas, atstovaująs karžygių vieton stosiančias naujas paprastų žmonių kartas, išsiugdysiančias savas Tėvynės saugojimo, stiprinimo ir gynimo galias. Ar tos kartos išsiaugins Tėvynės laisvę mūšyje apgynusių karžygių galybei prilygtančias galias? – tarsi klausia autorius, remarkoje pažymėdamas, kad nuo piemenuko galvos smunka gerokai jam per didelis iš kario paimtas šalmas. Čia lyg ir daroma užuomina, kad išsiaugintosios naujų kartų galios turės būti kitokios negu laisvę apgynusiųjų karžygių.

Prie užgesusio aukuro grįžta nuo kančių nepalūžusi, meilę išsaugojusi, ja tebetikinti Gilma. Ji melsdama prašo Laimos vėl užkurti aukurą, kuris vėl šviesdamas teiktų dvasinę gyvybę kraštui ir patvirtintų, jog jos pačios tikėta tuo, kas tikra ir nemirštama, jog meilės galia neįveikiama, jog ji – tikrosios gyvybės versmė. Laima maldą išklauso ir pasiunčia savo pagalbininkę Ašarėlę vėl uždegti aukurą. Tai padariusi Ašarėlė trimitu kviečia žmones rinktis prie aukuro į Saulės šventę. Trimito garsas prikelia ir Rimvydą, kuriam sušvilpus piemenuko paliktu švilpuku, kaip atgarsis dainų balsais ataidi žmonių širdžių skambesys. Prie aukuro renkasi žmonės. Pirmoji atbėga Gilma, kuri, išvydusi vėl degantį aukurą ir prisikėlusį Rimvydą, patiria didžiulę palaimą ir dėkingumą Laimai už tai, kad ši neleido jos širdyje užgesti tikėjimui ir meilės liepsnai, kuri nugali bet kokį apmirimą ir prikelia naujam gyvenimui.

Prie aukuro susirinkę žmonės nori vainikuoti iš pergalingojo karo grįžusį sveikąjį karį, kaipo pergalę iškovojusios ir nepalūžusios galios atstovą. Šis paaiškina, kad vainikavimo vertas ne jis, o Rimvydas, kuris įveikėne tik priešą, bet ir mirties galią ir sugebėjo grįžti į gyvenimo žygį. Bet ir Rimvydas atsisako būti vainikuojamas, paaiškindamas, kad gyvybę išsaugojo neįveikiama Gilmos meilės galia. Gilma savo ruožtu paaiškina, kad tą meilės galią jai iš Aukštybės perdavusi deivė Laima. Vainiku apjuosiamas Laimos aukuras, o nuo jo liepsnos savo deglus užsidega žmonės, kurie giedodami apie šviesos ir gyvybės laimėjimą traukia su šventa ugnimi namo.

Misterija baigiama akcentuojant prasmę to laimėjimo, kuris iškovotas ne mūšio lauke įveikus priešą, o nugalėjus savąjį nusilpimą, dvasiškai susitelkus, stiprybės semiantis iš pačios visa lemiančios Aukštybės, kuri visados padės tam, kas tarnauja tiesai ir gėriui. Tos Aukštybės šviesa turinti nužymėti visos tautos ir kiekvieno jos vaiko gyvenimo kelią. Per šimtmečius po didžiojo mūšio lietuvių tauta neprarado tos šviesos orientyro, taigi, ir savo pačios gyvybės gijos, todėl ji išliko, todėl galima švęsti tikrąjį laimėjimą, atveriantį kelią jos prasmingai egzistencijai ir tolesnei kūrybai, kilimui aukštyn. Misterijos motto sakoma: „Tautų atsigavimo ir išlikimo galios nėra tos, kuriomis nuveikiamas priešas, bet kurios augina visa tai, kas yra ir pavienio žmogaus prakilnybės žymiai.“viii

Spektaklis tų pačių 1910 m. rugsėjo 18 d. buvo pakartotas Klaipėdoje. Pasisekimas irgi buvo didelis.

Pačiose Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse , 1914 m. liepos 8 d. , vienas „Mūsų laimėjimo“ veiksmas buvo pastatytas ant Rambyno. Greičiausiai ne atsitiktinai. Netrukus prasidėsiantys karo veiksmai – dar vienas, gal būt lemiamas, išbandymas tautai. Gal norėta spektakliu šventoje lietuviams vietoje , kaip sakraliu veiksmu, prišaukti palaiminimo iš Aukštybės tam išbandymui atlaikyti?

Misterija „Mūsų laimėjimas“ – ne vienintelė Vydūno duoklė Žalgirio mūšio sukakčiai. „Laimėjimo“ spektaklio bei raginimo jį gausiai lankyti prasmė galėjo būti daug aiškiau suprasta tiems „Naujos lietuviškos ceitungos“ skaitytojams, kurie perskaitė 10 dienų iki spektaklio šiame laikraštyje paskelbtą Vydūno straipsnį „Didysis mūšis“ix. Pats mūšis čia apibūdinamas gana lakoniškai. Jis vertinamas kaip karo meno požiūriu gerai parengtas, iškeliami tiek Vytauto, tiek Jogailos nuopelnai jį laimint. Didžiausia mūšio reikšmė, anot straipsnio autoriaus, esanti ta, kad po jo baigėsi kryžiuočių viešpatavimas Prūsuose, o ypač džiaugsminga buvę tai, kad baigėsi žiaurus ir alinantis beveik du šimtmečius trukęs kryžiuočių ir lietuvių karas. Šiame kare kryžiuočių žiaurumai silpnino jų dorą, ardė žmoniškumą, dėl to smuko jų galybė. Tai buvusi viena iš esmingiausių Ordino pralaimėjimo priežasčių.

Įvertinęs kryžiuočioų sutriuškinimo svarbą, Vydūnas gana kritiškai pažvelgė į tai, kas lietuvių tautoje dėjosi po lemtingojo mūšio. Straipsnio autoriui atrodė, kad po šio mūšio nebeaugusi tautos dvasinė galia, jog nykęs tautos savitumas, kurį silpnino vis labiau įsigalinti lenkiška dvasia. „Didysis mūšis buvo pradžia antrojo lietuvių naikinimo. Ir tasai truko Didžiojoj Lietuvoj beveik 500 metų“, – rašoma straipsnyje. Naikinimo esmė – tautos valdovams labiau rūpėjusi materialinė, o ne dvasinė kultūra. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje pasiduota slaviškumo įtakai. Prūsų Lietuvoje įsigalėjusi vokiška dvasia. Didžiojoje Lietuvoje priespauda buvusi nuožmesnė, patirta didesnė materialinė skriauda. Mažoji Lietuva socialiniu požiūriu gyveno laisviau, geresnė buvo materialinė lietuvių padėtis, geriau tenkinami kultūriniai jų poreikiai. Tačiau dvasinė gyvybė stipresnė vis dėlto likusi Didžiojoje , o ne Mažojoje Lietuvoje, kur aukštesnė pavergėjų kultūra patraukdavusi lietuvininkus ir silpnindavusi jų tautinę savimonę.

StraipsnyjeVydūnas labiausiai akcentavo Žalgirio mūšio prasmės aktualumą dabarčiai, siejo ją su tautos atgimimu. Būtent apie tai yra ir „Mūsų laimėjimas‘.Autorius teigia, jog tikrasis tautos laimėjimas, prilygstąs pergalei Žalgirio mūšyje , būsiąs tada, kai tauta stiprės iš vidaus, kai pati nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis savo dvasinės kultūros ugdymu. Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu šių demaskavimas ir niekinimas. Ypač tai esą įsidėmėtina Prūsų lietuviams. „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės. O tą auginkime, – rašoma straipsnyje. – Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didž-iųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių neapveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko.[…] . Visai žymiai dora tauta pastoti tai turi būti pirmasis ir vyriasias lietuvių tikslas“. Davęs keletą patarimų, kaip reikėtų ugdyti savo dorovinę kultūrą, kaip plėsti savo intelektą, kaip stiprinti tautinį solidarumą, meilę Tėvynei, Vydūnas kartu pasidžiaugia, kad lietuviai yra atsigavę ir tiki, kad jų dvasinis veiklumas ir veržlumas atves juos į galutinį laimėjimą. Straipsnis baigiamas taip: „Aiškiai ištarkime tai: lietuviai atsigauna, lietuvių gyvybė tvirtinas. Po tokio ilgo jos gyvybės slūgimo aiškiai vėl rodosi potvynis. Lietuvių tautos gyvybė kyla. O kas sakyta apie tai, kaip ta gyvybė gali geriausiu būdu šelpiama ir tvirtinama, tai nėra tiktai patarimas, kurį nieks nepildys, nes tai iš dalies jau pildomas. Ir apie tai kalbėkime su džiaugsmu. 500 metinės sukaktuvės didžiojo mūšio yra taip, ir vien taip mums džiaugsmo priežastis. Gaivinimo srovės liejasi per visą Lietuvą. Gerkime iš jos. Taip patvirtėsim. Taip gyvėsim. Taip pastos tobulas mūsų laimėjimas.“

Tokiu laimėjimu, o greičiausiai ir ateisiančia laisva tautos būtimi tikėdamas, Vydūnas jautė pareigą tautai pasakyti ir apie jos misiją būnant laisvai. Toji misija- „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“.x.Taip tą misiją jis suformuluos sveikindamas jau nepriklausoma tapusią Lietuvą 1918 m. balandžio 10 d. laiške tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. O kaip ją vykdyti , Vydūnas jau bus išsamiai išdėstęs prieš septynerius metus , t.y. 1911 metais, išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys“, kuris buvo dedikuotas ‚“Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo Mūšio“. Po dešimties metų ,1921 –siais, pasirodė antrasis šio traktato leidimas, vėl dedikuotats tai pačiai lietuvių tautai, bet jau „tvirtinančiai savo nepriklausomybę.“ Atrodo, tikrojo tautos laimėjimo Vydūnas tebelaukė ir tada. Tebelaukė , juo tikėjo bei visomis išgalėmis stengėsi , kad jis būtų pasiektas.

Mes pasitinkame Žalgirio mūšio 600 metų ir nepriklausomybės atstatymo 20 metų sukaktis. Ar galime pasakyti, kad Vydūno lauktasis laimėjimas jau pasiektas ar bent gerokai prie jo priartėta ? Atrodo, kad mūšis tebevyksta. Mūsų pačių viduje.

Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį vydūno keliu. Tarptautinėsw mokslinės – praktinės konferencijos medžiaga. – Klaipėda: Klaipėdos uviversiteto leidykla, 2010, p. 40 – 42.

i Vydūnas.Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai.// Aukuras. – Klaipėda, 1937, p. 80.

iiNauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 2 (Nr. 78 ).

iii Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 7 (Nr. 80 ).

iv Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 14 (Nr. 83 ).

vVds.[ Vydūnas]. Lietuvių šventė// Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 28 (Nr. 89).

vi Baladė išspausdinta L. Rėzos vokiškosios poezijos rinkinio Prutena pirmojoje dalyje (išl. 1809 m. Karaliaučiuje ).

viiVydūnas.Mūsų Laimėjimas. – Tilžė: Rūta, 1913, p. 5.

viiiTen pat, p. 4..

ixVds.[Vydūnas].Didysis mūšis.//Nauja lietuviška ceitunga,1910, liepos 14 (Nr. 83 ).

xCit iš: Bagdonavičius V Sugrįžti prie Vydūno – V.: Kultūra, 2001, p. 422..

 

Žymos: .