Vydūnas ir mistika

Posted on by rima

Rima Palijanskaitė

 

 

Gilus dvasingumas, puoselėtas Storostų namuose, taip pat krikščioniškasis religingumas, išugdytas bažnyčios bei surinkimininkų judėjimų, skatino Vydūną krikščioniškosios mistikos ir budistinės filosofijos pagrindu susidomėti teosofija, iš kurios jis pasiėmė didžiulę mokslinę bei etinę jėgą, kurią jis panaudojo lietuvių tautos labui, ugdydamas tautiškumo jausmą bei puoselėdamas tikras lietuviškas tradicijas,“1 – tvirtina Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storosta. Religingumas ir patriotiškumas į mąstytojo sąmonę įaugo jau vaikystėje. Vėliau jis susipažino su daugelio pasaulio religijų – induizmu, budizmu, islamu, egiptiečių, persų, graikų, romėnų ir kt., gilinosi į senovės lietuvių tikybą ir savo kūryboje stengėsi perteikti universaliuosius religinės pasaulėžiūros pagrindus.

XX a. pr. Vakarų Europoje religijos (krikščionybės) įtaka vis labiau menko. Visuomenėje sparčiai plintant sekuliarizacijai ir religinei veidmainystei, šiems reiškiniams neabejingi intelektualai, pasak V. Pruskaus, ėmė puoselėti naujas religines idėjas ir ragino Katalikų Bažnyčią keistis: jie kritikavo primityvų religijos skleidimą, aklą dogmatizmą, Romos centralizmą, demokratijos stoką Bažnyčioje ir glaudžius jos tarnų ryšius su turtingaisiais bei valdančiaisiais visuomenės sluoksniais. Katalikiškąjį modernizmą 1907 m. popiežius pasmerkė kaip „žalingą religijai ir dorovei“, bet jo atgarsiai pasiekė ir Lietuvos inteligentiją bei modernistams simpatizavusius dvasininkus. 3 dešimtmetyje Vakarų Europoje kilo Gyvosios dvasios sąjūdis, kuris išreiškė kritišką požiūrį į tuometinę Katalikų Bažnyčią ir ragino pačius tikinčiuosius gyventi Evangelijos dvasia, asmeniniu pavyzdžiu „puoselėti bendruomeninį dvasingumą“2.

Vydūnas negalėjo neįsijungti į Europoje ir Lietuvoje vykusį religinį diskursą. Tai paskatino ir mąstytojo pažintis su teosofais Lepcige bei teosofų draugijos skyriaus 1902 m. įkūrimas Tilžėje. Lietuvos inteligentija, pasak V. Pruskaus, įvairiais religiniais klausimais, kurie anksčiau buvo laikyti neliečiamais, pasisakė jiems tribūną suteikusioje protestantiškoje spaudoje, o Vydūnas – Tilžės spaudoje ir savo paties leidžiamuose žurnaluose bei knygose3. „Paneigdamas išimtinę Bažnyčios teisę aiškinti religijos tiesas, Vydūnas teigė, kad kiekvienas žmogus turi teisę visiškai stovėti savo kojomis tikybos dalykuose4.

Religinis visuomenės sąmoningumas Vydūnui buvo neatsiejamas nuo žmoniškumo, tad krikščionybės krizę jis traktavo ir kaip žmoniškumo krizę. Vakarų Europos intelektualai krikščioniško renesanso siekį suvokė kaip „natūralų kiekvieno krikščionio praktinį uždavinį ir apskritai kaip religinę dorovinę šiuolaikinio žmogaus pareigą.“5Katalikiškojo modernizmo ir Gyvosios dvasios sąjūdis, Prancūzų personalizmo ir Vydūno filosofija iš esmės siekė to paties – religinės patirties autentiškumo, gyvojo tikėjimo, kuris, pasak Vydūno, keičia žmogų „iš vidaus“, o tuo – ir visą jo bei visuomenės gyvenimą. Šis gyvasis tikėjimas – iš žmogaus esmės kylantis, todėl slėpiningas – mistinis.

Mistikos sąvoka ir prieš šimtmetį, ir dabar suvokiama nevienareikšmiškai, dažnai pabrėžiant ypatingumo, išskirtinumo žymę. Vydūnas apie šį tikėjimą kalba kaip apie natūralią ir visiems prieinamą gilią vidinę patirtį, jį priešpastatydamas negyvam tikėjimui, besiremiančiam tik idėjomis, automatišku tikėjimo dogmų atkartojimu ir netgi fanatišku jų brukimu kitiems. Vydūnas nebuvo linkęs sureikšminti pačių mistinių potyrių (regėjimų ir pan.), nes svarbiausia yra pats ryšys su Didžiuoju Slėpiniu ir jo dėka augantis žmoniškumas. Pasak mąstytojo, „visais laikais buvo tokių, kurie žmogaus vienumo ieškojo savo vidaus gelmėj, ieškojo jos pasaulio Priežastyj. Ir tokie žmonės, vadinami mistikais, lygiai tuomet sprendė savo uždavinį, kuomet žmonija linko lėkštuman. […] Tokių mistikų gyvenimas buvo nuolatinis tikybos gaivinimas.“6 Netikrąją mistiką Vydūnas įžvelgia ten, kur žmogus „nebesiskaito su tikrenybėmis šio gyvenimo“, kada vadinamoji mistika ne stiprina, o „silpnina ir tuština žmogų“7.

Mistinės patirties, mokslininkų tvirtinimu, tyrinėti neįmanoma, bet atskirti tikrą ir tariamą mistinę patirtį galima, nes ji neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo. „Tikro mistinio potyrio metu žmogus išgyvena vienį ir harmoniją su savimi ir aplinka, nuolatinį nukreiptumą į Dievybę ir praktikuoja dorybes, t. y. potyrio veikimas per konkrečios religinės tradicijos teikiamas priemones pasireiškia kasdienybėje.“8

Vydūniškosios mistikos – gyvojo tikėjimo – samprata labai artima žinomo trapistų vienuolio T. Mertono (1915–1968) mistikos traktavimui. Kaip ir Vydūnui, jam „dvasingumo pamatas – vienumo su Dievu patyrimas per savęs pažinimą.“9, o tikrieji krikščionys yra būtent mistikai. Šiems mąstytojams Dievas yra neatsiejamas nuo žmogaus būties čia ir dabar, o mistika ir šventumas – nuo buvimo pačiu savimi. „Vienintelis tikras džiaugsmas žemėje – pasprukti iš savo apgaulingojo kalėjimo ir meile susivienyti su Gyvenimu, dvelkiančiu ir giedančiu kiekvieno kūrinio esmėje ir mūsų pačių sielų šerdyje. […] Visa, ką sutinkame, visa, ką matome, girdime, liečiame, gyvendami pasaulyje, anaiptol ne suteršia mus, bet apvalo ir įdiegia į mus šiek tiek daugiau kontempliacijos ir dangaus.“10 Vydūnas tapačias pozityvias religines idėjas apie pasaulį ir laimingą žmogaus būtį – esant vienovėje su Dievu čia ir dabar – skleidė tada, kai Bažnyčia tikinčiųjų žvilgsnį nuo šio nuodėmingojo pasaulio, kančių bei ašarų pakalnės vis dar kreipė į laimę amžinybėje – nelyg į šviesų komunizmo rytojų…

Savo veikaluose Vydūnas mini „mistiką ir mokslininką, pažįstamą vardu Paracelsas“11, F. Hartmann, kuris „buvo žymus mistikas, augęs katalikų pripažinime“12, mistikus J. Ekhartą (Eckhardt), J. Bėmę (Böhme), Angelą Silezietį. Rašydamas apie lietuvio tikėjimą, tvirtino, kad jo „religingumas labai giminingas tiek viduramžių laikų, tiek mūsų laikų mistikai. Tiek Tomo Kempiečio, tiek ir Ignoto Loyjolos mintys Lietuvoje yra pripažįstamos. Labai paplitę tarp lietuvių protestantų vertimai iš mistinio pobūdžio evangelikų bažnyčios raštų.“13 Gvildendamas religinius klausimus, Vydūnas neretai mini ir iškilius pasaulio mąstytojus, menininkus – tai mistikais domėjęsis filosofas intuityvistas H. Bergsonas, protestantų religijos filosofas ir teologas R. Otto, poetas J. Getė, dailininkas L. da Vinči ir kt.

Pasak V. Mykolaičio – Putino, „Vydūno kūryba yra, pirmiausia, jo dvasios ir intelekto vaisius, išaugęs iš jo tikėjimo į Dievybę ir Žmogų.“14 Mistika persunkta beveik visa jo grožinė kūryba. Rašytojo kūrinius, jo įvardintus regėjimais ir patyrimais (Ieškojimas Dievo, Akiniai, Dievo įstatymai ir kt.), galima pavadinti mistinėmis apysakomis – juose prisiliečiama ir prie Slėpinio, kurį vadiname Dievu, ir prie Jo ieškančio ar Jį patiriančio bei suvokiančio žmogaus dvasios gelmės. Viename iš paskutiniųjų savo filosofijos veikalų Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose pavadinimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose, Vydūnas apmąstė bendrąją skirtingų religijų prasmę, tačiau 1941 m. Tilžėje išleista knyga liko po spaustuvės griuvėsiais. Trumpesniuoju dingusio veikalo variantu laikytinas 1945 m. vokiškai parašytas darbas Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius, kurio vertimas išspausdintas Vydūno Raštų 4 tome.

Vydūno misticizmas, anot rašytojo L. Giros, labai skiriasi nuo to, kas Lietuvos kūrėjų tuo vardu mėgstama pavadinti, dirbtinai vaikantis madų bei naujovių. „Vydūnas gi iš savo simbolių mistiškosios aukštybės gaivina mumyse patį reališkiausiąjį daiktą – gyvybę. O ir jojo teosofija ne vienoje grynoje teosofijoje turi tik buvimo prasmę, bet taip pat ir labiausia, tosios gyvybės skelbime.“15 Vydūno mistiką kaip itin lietuvio sielai artimą vertino tautinės lietuvių kultūros ateitimi susirūpinęs kun. J. Lindė Dobilas.

Nors religines Vydūno pažiūras tarpukario Lietuvoje kunigai kritikavo, jį laikė talentingu rašytoju ir moraliniu autoritetu. Ne kartą katalikų dvasininkai bei kultūros veikėjai mąstytoją yra palyginę su Kristumi ir neabejojo jo moraliniu tyrumu: „jei Vydūnas būtų katalikas, jam netoli iki šventumo.“16 Su rašytoju Ateities žurnale tikėjimo klausimais polemizavęs B. Česnys, deja, iškreipė, suprimityvino vydūniškąją „asmeninės patirties tikėjime“ svarbą iki elementariausių jausmų, nė nemėgindamas suprasti Vydūno gyvojo tikėjimo sampratos kaip žmogaus esmės (jo „ašainės sąmonės“) santykio su dieviškuoju sąmoningumu.

Dėl savo, kun. J. Lindės- Dobilo žodžiais tariant, labai lietuviškos mistikos, Vydūnas buvo ir tebėra labiausiai kritikuojamas – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų kultūros bei politikos veikėjų. Keliuose straipsniuose mąstytojas įvardintas netgi Lietuvos kenkėju – esą jis „savo gausiais, Nirvana dvelkiančiais raštais ir viešomis kalbomis daugiausiai pakenkė Mažosios Lietuvos tautiškai sąmonei išvystyti“.17 Kairuoliškų pažiūrų veikėjai, nors pripažino jį esant iškilia asmenybe (kai kurie jaunuoliai jį netgi laikė „pranašu, dievišku žmogum“), kritikavo ir dėl asketiškų nuostatų bei patarimų dorai „gyventi lyg kokiam vienuoliui“, ir dėl polinkių „regėti tai, ką nenormalūs senovės ir viduramžių dvasiškiai regėdavo.“18 P. Viliūno kovinga revoliucine dvasia Naujojoje gadynėje angažuotam straipsniui Vydūno kūryba, A. Regratis netgi atitarė satyriniu eilėraščiu Mistikos svirpliams19.

Vydūnas, panašiai kaip ir Meisteris Ekhartas, laikosi teosofinės nuostatos, jog Dievo karalystė yra mumyse.“20 Apie Dievo karalystės buvimą žmoguje kalbėjo ne tik šis vokiečių mistikas – cituojant Evangeliją, šią mintį dažnai galima išgirsti ir iš autoritetingų teologų šiandien. Tame pačiame straipsnyje cituojamas Šv. Augustinas teigia, jog jis netikėtų Evangelija (!), jeigu to jam neįkvėptų Katalikų bažnyčios autoritetas. Taigi mistikos, teosofijos, teologijos ir netgi pačios Evangelijos vertinimas priklauso nuo pasirinkto tam tikro atskaitos taško, autoriteto. Jeigu Bhagavadgytą (į lietuvių kalbą pirmasis ją išvertė Vydūnas) ir „vedas galima laikyti teosofijos ištakomis“ (V. Kaškelis), tai ir indų filosofiją, ir Evangeliją, galima traktuoti ir skaityti kaip mistinį mokymą. Populiariai perteikti mistinę patirtį ir dargi mokyti, kaip šios patirties siekti – nėra paprasta. Modernesni katalikų bažnyčios teologai XX a. antroje pusėje prakalbo apie mistinės teologijos būtinybę, bet jos vis nėra. V. Kaškelis siūlo Vydūną įvardinti „jei ne teosofu, tai bent egzoteriku – žmogumi, dėstančiu išminties sistemą populiaria, visiems suprantama kalba.“21 Pats Vydūnas teigė nesąs teosofas, be to, jis išskyrė dvi teosofijos sampratas (kryptis), kurių viena, turinti okultinių apraiškų, jam buvo nepriimtina, kaip ir magijos apraiškos krikščionybėje.

Tarpukario Lietuvoje reikštą Vydūno kūrybos kritiką toli pralenkė paskutiniaisiais dešimtmečiais jį menkinanti ir netgi racionaliu protu nepaaiškinama agresyvi retorika. A. Šliogeris, pagarsėjęs seksistiniu mąstymu, apgailestauja, kad Vydūnas, „tokios moteriškos sielos žmogus tampa Lietuvos šventuoju“ ir kad daliai visuomenės jis yra tiesiog dvasingumo simbolis, nors jam pačiam ir jo gerbiamiems žmonėms (!) jis esąs „absoliučiai tuščia vieta“. A. Šliogeris teigia negalįs pakęsti „sveiko proto ir realizmo stoka“ pasižyminčio kūrėjo Vydūno – jo nemeilė blogiui ir purvui tiesiog erzinanti: „juk tikrasis gėris atsiranda kaip tik iš blogio, grožis kuriamas iš purvo ir negražumo“22. P. Subačiui, apgailestaujančiam, kad mąstytojas atsirado ant 200 Lt banknoto, atrodo labai pavojingas, nes jo pasaulėžiūrinė „koncepcija prasilenkia su Bažnyčios mokymu“; Vydūno knygas patariama uždaryti į istorinį seifą (!), nes jos galinčios pažadinti „naują kultūrinio ir politinio nacionalizmo sužydėjimą“; destruktyvios vydūnizmo apraiškos įžvelgiamos netgi sveikuolių klubų veikloje… 23

Vydūno religinių pažiūrų vertinimas iš esmės priklauso nuo vertintojo pasaulėžiūros ir kriterijų. S. Kanišauskas straipsnyje išryškina daug Vydūno ir krikščioniškosios pasaulėžiūros panašumų ir teigia, jog Vydūno filosofija „konceptualiai yra darnesnė ir vieningesnė nei A. Maceinos krikščioniškoji filosofija“24, nes Vydūnas atsisako dvasios ir materijos supriešinimo. Esminiu Vydūno ir krikščionybės pasaulėžiūrų skirtumu įvardinamas vydūniškasis panenteizmas, kurį, kaip ir panteizmą – nedarant esminio skirtumo tarp Dievo ir gamtos – krikščionybė atmeta.

Vydūno vertinimo kraštutinumus gvildenęs G. Vaitkūnas mano, jog jie priklauso ir nuo Vydūno filosofijos ypatybių, ir jo vertintojų pozicijų. „Negatyvaus vertinimo pagrindinė priežastis yra Rytų ir Vakarų filosofavimo skirtumai. Vydūnas tampa nepriimtinas todėl, kad vertintojui apskritai nepriimtinas Rytų filosofavimo būdas“, kuris daugiau pagrįstas kontempliacija, o ne Vakarams būdingu racionaliu mąstymu. Pradinė racionali Vydūno mintis paprastai suka „į rytietišką įžvalgą, turinčią mistinio praregėjimo atspalvį“, nors tai nesvetima ir Vakarų filosofijai, pvz., Augustinui, kuris pažinimą suvokė kaip praregėjimo dovaną bei Vakarų „mistikų arba iracionalistų koncepcijoms“.25

Neneigiant Vydūnui būdingo rytietiškojo mąstymo būdo, negalima nematyti ir jo vakarietiškumo: beveik visuose, ypač vėlesniuose jo veikaluose bei publicistiniuose straipsniuose cituojami Vakarų mąstytojai ir Naujasis Testamentas, o ne Vedos ar Rytų išminčiai. Vydūnas „savo asmenybėje suderina abu pasaulius“ – ir Rytų, ir Vakarų.26 Cituodamas Vydūno frazę, jog tikrieji Rytai yra [žmogaus] esybės gelmė 27, S. Šalkauskis pabrėžė Vydūno įgyvendintąjį principą, jog „Rytų ir Vakarų darna turi būti visų pirma vidinė, dvasinė.“28

Ir sovietmečiu, ir šiandien (sovietiška ar klerikališkai karinga sąmone tebegyvenantiems veikėjams) mąstytojas nepriimtinas ir netgi pavojingas. „Ideologų akimis jis buvo mistikas ir nacionalistas – siaubingas sprogstamasis mišinys aiškių tiesų išauklėtai sąmonei.“29 Pasak V. Rubavičiaus, Vydūno pavyzdys – savo gyvenimu paliudijęstikėjimo, dorovės ir kūrybos vienovę – žmogui yra nepakeliamas,dėl to kyląs nesąmoningas noras šį šalia iškilusį idealą sumenkinti. Tik taip ir tegalima paaiškinti čia cituotų eilučių gimimą ir daugelį kitų apie Vydūną bei jo kūrybą sklandančių mitų. Daugeliui šiandien jau sunku suvokti, kad žmogus gali apsispręsti ir ne vaidinti, o išties būti aiškia žmoniškumo apraiška visur ir visada – ir kasdienybėje, ir šventėse, ir kūryboje…

Buvusiam Telšių gimnazijos (kurioje Vydūnas 1920–1923 pavasariais mokytojavo) moksleiviui 1925 metais jis rašo: „Svarbiausias dalykas yra gyventi skaisčiu, tauriu, kilniu, žmonišku gyvenimu ir mąstyti apie didžius, apie paskutinius gyvenimo klausimus. Bet visa tai reikia daryti kukliai ir tyliai. Ir vis pasišvęsti tam, kas aukšta ir pačiam didžiajam visos esaties Slėpiniui. Bet šiaip gyvenime būti tvirtu, teisiu, doru žmogumi. Ir nedaug mąstyti apie savo silpnumus, bet daugiau apie galybę To, kurs visa neša savo malonėje.30

Įvadinis straipsnis netrukus pasirodysiančiam autorės straipsnių rinkiniui apie Vydūną.

1 J. Storosta. Vydūno tėvas // Ramuva , 1990, p. 33.

2 V. Pruskus Gyvosios dvasios sąjūdis tarpukario Lietuvoje // Logos, 2009, nr. 59, p. 127.

3 Vydūno straipsniai, kai kurių jo paskaitų santraukos buvo spausdinamos Tilžės laikraščiuose Kaimynas, Nauja lietuviška ceitunga, o vėliau – ir Lietuvos spaudoje. Straipsniai religine tema publikuoti Vydūno Raštuose ir jo publicistikos rinktinėje Žvilgis į gyvenimo gelmes (I Gyvenimas – kelionė tobuluman. – 2006, Klaipėda; II Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. – 2008, Klaipėda).

4 V. Pruskus. XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo atgarsiai Lietuvoje // Logos, 2007, nr. 51, p. 113.

5 V. Radžvilas. Krikščionybės atnaujinimo problema prancūzų personalizmo filosofijoje // Logos, 2004, nr. 38, p.93.

6 Vydūnas. Raštai, 1 t. – 1990, Vilnius, p. 226.

7 Vydūnas. Raštai, 4 t. – 1994, Vilnius, p. 354.

8 A. Budriūnaitė. Mistinės patirties tyrinėjimo galimybės // Logos, 2009, nr. 58, p. 73.

9 T. Sodeika. Tylos sėja: Thomas Mertonas // Logos, 2009, nr. 59, p. 31.

10 T. Merton. Naujosios kontempliacijos sėklos. – 2008, Vilnius, p. 35–36.

11 Vydūnas. Raštai, 1 t.– 1990, Vilnius, p. 227.

12 Vydūnas. Raštai, 3 t. – 1992, Vilnius, p. 395.

13 Vydūnas. Raštai, 4 t. – 1994, Vilnius, p. 33.

14 V. Mykolaitis- Putinas. Raštai, 10 t. – 1969, Vilnius, p. 351.

15 L. Gira. Pašnekos apie mūsų raštiją // Viltis, 1911, nr. 16.

16 A. Šešplaukis. Pirmasis gyvenimo reformos skelbėjas Lietuvoje // Blaivioji Lietuva, 1939, nr. 7, p. 7.

17 V. Bartuška. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais. – 1937, Klaipėda, p. 271–272.

18 N. Indrašius. Vydūnizmas // Jaunimas, 1930, nr. 20, p. 274.

19 A. Regratis ir jo Raštai. – 1927, Brooklyn, p. 70.

20 V. Kaškelis. Vydūnas ir metafizinė Vakarų kultūra: vidinio aristokratizmo link // Gimtasis žodis, 1999, nr. 8, 12.

21 V. Kaškelis. Vydūno pasaulėžiūra – reveransas egzoterinei teosofijai // Gimtasis žodis, 1999, nr. 1, p. 14.

22 A. Šliogeris. Ar linkėsime Vydūnui Šachrazados likimo? [užrašė J. Ivanauskaitė] // Respublika, 1993, nr. 56, p. 12

23 Vydūnas čia ir dabar // Baltija, 2003, p. 148–153.

24 S. Kanišauskas. Kai kurie Vydūno dvasios filosofijos aspektai ir krikščionybė // Filosofija, sociologija, 1993, nr. 2, p. 63.

25 G. Vaitkūnas. Dėl Vydūno vertinimo // Literatūra ir menas, 1993, nr. 27, p. 3.

26 S. Šalkauskis. Raštai, 4 t. – 1995, Vilnius, p. 173.

27 Vydūnas. Mūsų uždavinys. – 1921, Tilžė, p. 187.

28 S. Šalkauskis. Raštai, 4 t. – 1995, Vilnius, p. 177.

29 V. Rubavičius. Siaubingasis Vydūnas // Neįvardijamos laisvės ženklas. – 1997, Vilnius, p. 67.

30Vydūnas. Trys Vydūno laiškai [P. Geniui] // Telšiai. Straipsniai ir istorijos dokumentai. – 1994, Vilnius, p. 314–315.

 

Žymos: .