Vydūno dvasios pasisemti

Posted on by rima

Vasarai įsibėgėjus, palikę didmiesčio šurmulį ir nesibaigiančius rūpesčius, grupė Vydūno draugijos narių jau 13-tą kartą įsikūrė Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Medumi kvepiančiose liepose dūzgė darbštuolių bičių „fabrikas“, galveles iš lizdo kaišiojo smalsūs gandrų jaunikliai, tarp ąžuolo šakų blykčiojo saulė, kuri iki tol ilgai slėpėsi lietaus debesyse.

Jau pirmąjį vakarą aplankėme Vydūno kapą ir mistiška aura apgaubtą Rambyno kalną. Jaunimas suskaičiavo, kad ramų Nemuno slėnį su dieviško kalno viršūne jungia 190 zigzaguojančių laiptelių, kurie saugo statų šlaitą nuo irsmo.

Pakėlus stovyklos vėliavą, atmintin įsirėžė Birutės žodžiai: „Laukiame jūsų kasmet, kaip laukiame sugrįžtančių gandrų“.

Bitėnų kapinaitės mums – šventa vieta. Kasmet vydūniečiai išlieja daug prakaito betonuodami, montuodami tvorą, kirsdami brūzgynus.

Malonu stebėti turistus, ypač vokiečių, gausiai lankančius kapinaites. Gaila, kad Vydūno kapo krikštas ir užrašas – neatnaujinti. Architektas Julius Balčiauskas svarsto: „Gal tai ženklas, jog Vydūno šviesa Lietuvoje blėsta?“

Šiais metais prie kapinaičių tvarkymo entuziastingai prisijungė Šiaulių Rericho klubo nariai Diana ir Gintautas Stunguriai, teosofas Antanas Stungurys, panevėžiečiai Vlada ir Zenonas Jurgelaičiai, žurnalistė Linda Lemchena iš Rygos, vydūniečių vaikai ir vaikaičiai: Laima, Ugnė ir Laurynas.

Pramogų stovyklautojai nestokojo. Onutė išradingai demonstravo vegetariškus patiekalus. Oninių dieną ją papuošėme liepžiedžių vainiku. Bitėnų seniūnė pavaišino šviežiu šiltu pienu, medumi ir agurkais. Kartą popietę, išvykome į Vilkyškių girią pasigrožėti įspūdinga Didžiąja (Raganų) egle, kuri minima LR gamtos paminklų registre. Eglei – apie 140 metų, jos aukštis siekia 32 m. Metro aukštyje ji šakojasi į 18 didesnių ar mažesnių kamienų. Pakeliui aplankėme Vilkyškių kapinaites su išlikusiais pasvirusiais lietais kryžiais.

Vieną vakarą susitikome su sudėtingo likimo sovietmečiu 83-jų metų Pagėgių mokytoja, poete ir rašytoja Brone Savickiene. Ši linksma, gyvybinga, kūrybinga miesto šviesuolė – Pagėgių himno žodžių autorė, sukūrusi virš 500 eilėraščių. 2002 m. išleido poezijos knygą „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, 2003 m. – novelių knygą „Ką iškukuoja gegutė“. Joje šių dienų aktualijos persipynusios su karo ir pokario prisiminimais. Autorei svarbiausia – žmogus: mažas ir didelis, jaunas ir senas, laimingas ir bedalis. Anūkės Dainos perskaitytas apsakymas „Pašvilpk“ sukėlė diskusijų audrą. Būdama garbaus amžiaus, ji baigė kompiuterių kursus, pati surinko ir šiais metais išleis romaną „Dėmės saulėje“. Eirimas Velička apibendrino: „Po jos mes visi atjaunėjome“.

Prie spragsinčio laužo įdomiai vakarą praleidome su dailininkais Aloyzu Stasiulevičiumi ir Danu Andriulioniu, atvykusiais į kasmetinį plenerą. Jų sukurti nauji darbai papildys Jankaus muziejaus teritorijoje po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.

Šilutės miesto centriniame knygyne buvo pristatytos naujos knygos: Vacio Bagdonavičiaus biografinė knyga „Vydūnas“ ir Rimos Palijanskaitės parengta knygelė „Į skaidrią būtį Vydūno keliu“. Joje moksleiviai perteikia Vydūno šviesą per savo meninį supratimą, žodį, poeziją. Renginyje skambėjo Vydūno draugijos himnas, Vydūno balsas, moksleivio eilėraštis ir nepublikuoti Vydūno tekstai, kanklėmis grojo ir dainavo Eirimas Velička.

Vakare stovykloje klausėmės Vydūno minčių, kurias skaitė aktorius P.Venslovas (iš įrašo).

Į paskutinę stovyklautojų vakaronę, pasiklausyti Vydūnui skirtų įrašų atvyko svečiai: Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, M.Jankaus muziejaus direktorė ir jos vyras žurnalistas Skipičiai, korespondentas Saulius Sadonis su žmona, svetingieji šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

Naktį amalo (tolimo žaibo atšvaitai) ir tūkstančio žvaigždžių šviesoje atsisveikinome su Rambynu.

Prasmingai padirbėję, manau, pasisėmėme naudos ir sau: tapome pakantesni, tvirtesni, o ir gal kilnesni, dvasingesni.

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio Žemė. 2005 m.

Žymos: , .