Sveiko gyvenimo ir skaidrios būties apologija

Posted on by rima

Vacys Bagdonavičius

 

To veikumo galia slypėjo ne tik Vydūno rašytame žodyje, bet ir jo paties pavyzdyje. Vienas iš uoliausių Vydūno pasekėjų įžymus fizinės kultūros puoselėtojas Lietuvoje Karolis Dineika dar 1932 m. rašė: „Aš pats Vydūną vaizduojuos kaip žmogų, kurs sudaro kelią į amžiną dvasios ir kūno jaunystę. Ir, manding, tik šitas Vydūno ypatumas traukia į jį jaunimą, kuris pabuvęs su mūsų išminčium, persiima jo mintimis ir papročiais. Kada atsilankiau į Telšius skleisti kūno kultūros idėjas žemaičiuose 1924 ar 25 metais, tai ten radau Vydūno padarytą įtaigą jaunimui tokią galingą, jog visi buvo persiėmę ir sveiko gyvenimo dvasia“3.

 

Vienu iš įžymiausių ir paveikiausių sveikatos saugojimo ir stiprinimo, sveiko gyvenimo būdo propaguotojų Lietuvoje Vydūnas tapo visai ne iš profesinio pašaukimo. Pirmiausia jis nebuvo nei gydytojas, nei fizinės kultūros specialistas, t.y. nebuvo tas, iš kurios profesinė pareiga reikalautų minėtais dalykais rūpintis. Rašytojo ir filosofo darbas nei anais laikais neorientavo, nei dabar ypatingai neorientuoja kreipti didesnį dėmesį sveikatos dalykams. Šių profesijų žmonės tiems dalykams paprastai būna abejingi ir dažnai savo fizines galias, o su jomis ir psichiką alinte nualina, todėl, palyginti, anksti paliegsta, netenka tiek gyvenimo, tiek kūrybos džiaugsmo. Tiesa, kai kurie kūrybinių profesijų žmonės savo negalią bei vidinę disharmoniją eksploatuoja kaip įkvėpimo šaltinį, kartais netgi pasiekia tam tikrų laimėjimų. Apie tokius žmones sakoma, kad jie sudega kūrybos ugnyje, kad vardan tos kūrybos paaukojo savo asmeninius gyvenimus. Vydūną nuo prigimimo irgi lydėjo sunki dalia. Iš tėvo paveldėjo pražūtingąją džiovą ir nuo pat mažumės buvo kandidatas į mirtininkus. Toji negalia buvo viena iš reikšmingųjų aplinkybių, suformavusių Vydūną kaip savitą mąstytoją ir rašytoją. Tačiau Vydūnas netapo tos negalios kankiniu ir ne joje ieškojo įkvėpimo. Su juo atsitiko priešingai – būtent įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jis tapo dvasios milžinu, sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju.

 

zm_gyvatos02Būtent sveika gyvensena, dvasios giedra, neblėstantis optimizmas Vydūnui tapo būtinomis sąlygomis kūrybiškai dirbti, tarnauti tautai, siekti jos laisvėjimo. Šitaisai tarnavimas tautai, kova užjos išlikimą ir kūrybinių galių aktyvinimą jam taip pat neteikė nei turtų, nei palaimingos ramybės, o atvirkščiai darė asmeninį gyvenimą komplikuotą, kupiną visokiausių išbandymų, nepelnytų nuoskaudų, kančių,. Išsiugdyta vidinė pusiausvyra ir savitvarda, didelis optimizmas tose komplikacijose ypač daug padėjo. Be šių savybių buvo galima netekti pagrindo po kojom, kristi nevilties bedugnėn, prakeikti likimą. Gyvenimo pabaigoje Vydūnas palygino save su Senojo Testamento Jobu, už savo begalinį atsidavimą Dievui patyrusiu ne džiaugsmą, o daugybę kankinančių išbandymų. Po vieno tragiškai vos nepasibaigusio nutikimo (buvo tai 1945 m. vasario 9 d. – rašytojas per spūstį Pilavos (Pillau) uoste įkrito ledinėn jūron ir vos nenuskendo) Vydūnas savo prabėgusį gyvenimą taip regėjo: „Užgimdamas patekau į būvą, kurioj visi pasireiškimai sukilo, kurie mane viliojo, į kuriuos buvau verčiamas, tarsi pats veržčiaus į kažką. Ir supratau, ką tai reiškė. Buvau įvestas, gal tiesiog įstumtas, į Daimonų Valdžiuvą ir, kaip rodės, jiems paliktas“4. Kaip tų Daimonų pinklių padarinį galima suprasti beveik visą Vydūno gyvenimą. Kuo ne tokios pinklės buvo paveldėta liga? Kuo joms neprilygsta Prūsų lietuvių niekinimas? Kuo ne demonų užmačios, kai už pasiaukojamą darbą lietuvybei piktu, šmeižtais, greičiausiai iš pavydo, apmoka patys veikėjai – lietuviai? O artimųjų netektys, karų audros. Ar ne demonų tarnai buvo hitlerjugendo pienburniai bei kitokie visokio plauko nacistai, kurie ir fizinį smurtą prieš rašytoją pavartojo ir dvasiškai gniuždyti bandė? Kuo ne blogio demonai buvo tie, kurie septyniasdešimtmetį filosofą ir rašytoją pasodino už grotų ir įstatymų paragrafais jam mirties bausme grasino? Ir ar ne pikti demonai paskutiniajam karui baigiantis stebėtinai sunkų ir dramatišką priverstinį bėgimą iš gimtos į svetimą žemę surengė? To dvejus metus trukusio bėgimo metu Vydūnas, kaip minėjome, ir lediniame vandenyje skendo, ir kelis kartus žiauriai sumuštas buvo, ir paskutinės menkutės mantelės neteko, ir visokių baisybių prisižiūrėjo, ne sykį žvelgė mirčiai į akis. Ir aštuoniasdešimtmetis senukas visa ta išlaikė nepalūžęs. Tačiau kaip biblinis Jobas, mūsų mąstytojas neprakeikė nei Dievo, nei likimo, pastarojo smūgius sau išsiaiškino kaip Dievo siųstus dvasinio atsparumo išbandymus. Didvyriškai tuos išbandymus pakėlęs, jis turėjo moralinę teisę pasakyti, kad žmonėms skelbti jo principai yra ne tuščios deklaracijos, o gyvenimo praktikoje pačiomis sunkiausiomis sąlygomis patikrintos tiesos, realūs, kiekvienam prieinami ir įgyvendinami dalykai. Pats Vydūno gyvenimas buvo tarsi tų principų išbandymo ekstremaliausiomis sąlygomis poligonas. Būtent tose sąlygose, anot mąstytojo, kiekvienas galįs geriausiai suvokti, „kad žmogui užduota pačiam stengtis savo gyvenimo prasmę ryškinti. Ir kad kaip tik tie Damonai jį tam akstina. Pasilikdamas patvarus prieš jų paveikimą, jis išauga iš jų valdomos būvos ir vis aiškiau atsibunda Didžiajame Slėpinyje viso esamo, būtent, Dievuje, kurs yra tikriausioji Meilė ir Malonė“5. Panašius vidinę tvirtybę teigiančius motyvus galima išgirsti ir Sibiro tremties baisumus praėjusių žmonių pasakojimuose.

 

virs_35_sveikataVydūno sveikatos filosofija yra viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių, nors ne vardan jos jis daugiausiai triūsė. Ji gimė kaip apibendrinimas to patyrimo, kurį, kaip jau minėjome, Vydūnas įgijo pirmiausia rūpindamasis savo sveikatos pataisymu. „Parodau šiuo veikalu maždaug tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti“, – rašoma įvadinėse „Sveikatos, jaunumos, grožės“ pastabose. Tačiau ir iš grynai asmeninės praktinės patirties gimdama, toji sveikatos filosofija Vydūno kūrybos kontekste įgavo ypatingą svarbą. Pačią sveikatą mąstytojas traktavo ne kaip privatų buitinį reikalą, o kaip reikšmingą kultūros dalį, kaip vieną iš esminių žmogaus būties vertybių. Sveikatos problema Vydūnui tapo ne tik praktine, bet ir svarbia teorine – filosofine problema, gražiai įsikomponavusia į visos jo filosofijos sistemą. Tos filosofijos centre yra žmogaus esmė ir jos raiška pasaulyje, tą esmę ir raišką paaiškinti mąstytoją vertė ne tik sveikata, bet ir su kitomis praktinėmis aktualijomis susiję dalykai, pirmiausia tėvynainių kova už savo, kaip tautos dalies, išlikimą ir tolesnį kultūrinį vystymąsi. Filosofiškai pagrįsdamas tos kovos principus, Vydūnas į primą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą. Jei tautoje dvasiškai silpsta, doroviškai smunka žmogus, jos išlikimo šansai menki. Ir atvirkščiai: žmogaus dvasinė tvirtybė, dorovinis tvirtumas patikimiausiai gali apsaugoti tautą nuo bet kokio pavergimo, nuo bet kokio svetimos valios diktato. Doroviškai stipri, dvasinga tauta pajėgi ne tik išlikti nepalankiausiomis sąlygomis, bet ir nusimesti išorinės vergovės pančius. Būtent šiuos postulatus Vydūnas ir stengėsi argumentuotai pagrįsti savo filosofijoje. Jais, tais postulatais, ir jų pagrindimo būdu mūsų mąstytojas buvo labai artimas didžiajam indų tautos sūnui Mahatmai Gandžiui, kuris šiuos postulatus ne tik teoriškai pagrindė, bet ir kuo sėkmingiausiai įdiegė į praktiką, pademonstravo, koks galingas užtaisas juose slypi. Toji pati galia potencialiai slypėjo ir dabar, aišku, tebeslypi ir Vydūno filosofijos dvasiniame užtaise. Tačiau tuo užtaisu taip ryžtingai nepasinaudojo mūsų tauta, kaip tai padarė indai su savo dvasios vado sukurta neprievartinio priešinimosi taktika. Didžiąja dalimi Vydūno galia taip ir liko nepanaudotų potencijų arsenale. Gal būt, toji potenciali galia tebelaukia palankiausio ir būtiniausio momento jai pasireikšti. Tasai momentas, reikia manyti, gana greitai visu ryškumu atsiskleis tolesniame mūsų tautos laisvėjimo kelyje. Tačiau dalis tų potencijų vis dėlto buvo aktualizuota, įkūnyta paties Vydūno praktinėje veikloje ir gyvenimo principuose.

 

Prie tų aktualizuotų idėjų kaip tik ir priklauso vydūniškąją sveikatos sampratą sudarančios idėjos, labiausiai išplėtotos skaitytojui pateikiamuose veikaluose „Sveikata, jaunumas, grožė“ ir „Gimdymo slėpiniai“. Praktinius tų idėjų aspektus komentuoti, manytume, nėra didesnės prasmės. Paprasčiausiai reikia turėti valios ir ryžto didžiąją dalį Vydūno praktinių patarimų ir nurodymų pritaikyti, įdiegti į savo gyvenseną, paversti elgsenos principais ir įpročiais. Tiktai taip tegalės paaiškėti jų praktinė nauda. Kad toji nauda neabejotina, savo gyvenimu paliudijo pats mąstytojas ir ne vienas tikras jo pasekėjas. Tokių pasekėjų yra ir dabar. Be to, vydūniškųjų sveiko gyvenimo principų teisingumą ir veiksmingumą patvirtina beveik visas šiuolaikinis sveikatingumo ir tikslingos gyvensenos problemas nagrinėjantis mokslas, daugelio natūralaus gydymosi metodikų autoriai.

 

Vydūno sveikatos filosofija žmogų labiausiai orientuoja kreiptis į patį autoritetingiausią gydytoją ir patikimiausią sveikatos saugotoją – dvasinį pradą pačiame savyje. Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pasiekti darnos psichikos reiškinių pasaulyje, sąlygoti produktyvų ir šviesų minčių darbą. Toji dvasia ir yra patsai žmogus, jo esmingasis , o visa kita – to esmingojo pasireiškimo priemonės. Dvasią, Vydūno aiškinimu, dar galima apibūdinti kaip šeimininką, o kūną, gyvybę, psichiką, mintis – kaip tarnus jo valiai vykdyti. Aišku, kad viskas priklauso nuo šeimininko galios bei valios, nuo jo pajėgumo tinkamai vadovauti tarnams, o taip pat nuo sugebėjimo jais rūpintis, su jais sugyventi. Sveikatos sampratos pagrindan Vydūnas deda visų žmoguje veikiančių galių hierarchiją ir harmoniją. Tos hierarchijos ir harmonijos pažeidimas, arba disharmonija, yra esmingiausioji nesveikatos, arba ligos, priežastis.

Vydūno filosofija, kurios šerdį sudaro žmogaus tobulėjimo, minėtosios harmonijos siekimo samprata, formavosi veikiant dviem filosofinėm tradicijom – vakarietiškajai ir rytietiškajai. Persvara šiame poveikyje tenka rytietiškajai tradicijai. Tos persvaros dėka ir iš Vakarų filosofijos domėn imami tie momentai, kurie labiausiai atitinka Rytų mąstymo būdą. Vydūnas savo, kaip mąstytojo, stichiją rado Rytams būdingame susitelkime į žmogaus vidinį pasaulį. Ir iš Vakarų filosofijos jį imponavo būtent toji jos dalis, kuri irgi buvo orientuota į tą vidinį pasaulį.

Iš Rytų išminties lobyno Vydūną labiausiai buvo patraukusi senoji indų filosofija, ypač vedantizmu vadinama jos kryptis, kurios pagrindinės ištakos yra šventose Vedų knygose, jos komentuojančiose Upanišadose bei į didįjį epą „Mahabharata“ įeinančioje filosofinėje poemoje „Bhagavadgyta“. Su šita kryptimi labai artimai siejasi kita indų filosofijos kryptis – joga. Išaugusi iš tų pačių šaltinių kaip ir vedantizmas, remiamasi jo būties samprata, joga pagrindinį dėmesį buvo sukoncentravusi į praktinius žmogaus vidinių galių įvaldymo metodus. Tie metodai Vydūnui irgi labai daug padėjo tiek tvarkant savo paties sveikatos reikalus, tiek kuriant savąją sveikatos filosofiją. Didžiąja dalimi remdamasis šiomis indų filosofijos kryptimis, Vydūnas žmogų traktuoja kaip mikrokosmosą, kaip dalelytę, kurioje telpa visa būtis, visi jos skyriai. Absoliuti būtis, anot mūsų mąstytojo, tai – pats Dievas. Tą būtį talpindamas savyje, Dievui prilygsta ir žmogus. Tačiau Dievas – visagalis, o žmogus palyginus su juo, – visais atžvilgiais silpna būtybė. Tad kur žmogaus ir Dievo tapatybė? Šią tapatybę Vydūnas kartu su indiškaisiais išminčiais regi tame, ką žmogus turi dvasiško, t.y. pačioje žmoniškumo esmėje. O silpnutį, palyginus su Dievu, jį daro tai, kad jo žmoniškumo esmė, dvasinis jo pradas yra pernelyg glaudžiai susijęs, pernelyg priklausomas nuo to, kas nedvasinga, materialu, pažmoniška, gamtiška. Dievas, arba absoliutas, nuo tos priklausomybės yra visiškai laisvas. Remdamasis „Bhagavadgyta“, Vydūnas aiškina, kad Dievo buvimas pasaulyje yra buvimas juo, savęs išreiškimas juo. Kitaip tariant, pasaulis yra absoliuto pasireiškimo forma. Tačiau pasauliu pasireiškęs yra ne visas absoliutas, o tik jo dalis. Kita dalis tebėra grynosios dvasios būsenoje. Pasireiškusi pasauliu absoliuto dalis turinti grįžti į tą gryną dvasinę būseną. Tapusi pasauliu dalis yra taip pat dvasia, tik praradusi sąmonę, degradavusi. Grįždama į savo pirmapradę būseną, t.y. eidama evoliucijos keliu, ji šviesėja, sąmoningėja, įveikia savo sustingimą, t.y. sumaterialėjimą, saviapgaulę, kurios dėka tasai sumaterialėjimas atrodė kaip tikroji realybė. Praeitosios evoliucijos pakopos sudarančios tam tikras visumos sferas, kurių, anot Vydūno, esančios keturios materialinės-gamtinės ir trys dvasinės. Visos tos sferos yra ir mikrokosmose – žmoguje. Tų septynerių sferų buvimas jame rodo, kad jis yra aukščiausioje pasaulio evoliucijos pakopoje, leidžiančioje – susilyginti su kosminiu analogu – pačiu absoliutu, arba Dievu.

 

Materialiosios sferos sudarančios gamtiškąją pasaulio ir žmogaus dalį, dvasinės – dieviškąją. Gamtiškajai priklauso: 1) negyvoji materija, mineralų pasaulis (žmoguje – kūno medžiaga), 2) gyvybės sfera, kurią gamtoje išreiškia augmenija, žmoguje – gyvybiniai organizmo procesai, 3) gyvūnijos esmę išreiškianti aktyvioji psichika, kuri žmoguje veikia įvairių žemųjų jausmų, geismų pavidalu, 4) mąstančioji gamta, kurios menki požymiai matomi gyvūnuose ir kuri kaip išsivysčiusi reiškiasi žmoguje. Dieviškoji būties dalis iš esmės yra nenusakoma ir neapibūdinama, bet žmogus gali ją suvokti kaip absoliuto ipostazes – Visagalybę, Išmintį ir Meilę. Visos žmogaus, kaip dvasinės esybės, kaip Dvasios – Sielos, arba Esmingojo , apraiškos yra tų ipostazių veikimo padarinys.

 

virs_15a_grozeVisos žmogaus problemos išsisprendžia, kai jame laisvai gali reikštis Dvasia – Siela, t.y. Esmingasis . Tačiau taip nebūna savaime. Laisvam dvasinės esmės reiškimuisi pasiekti reikia didelių pastangų. Tą laisvę varžo gamtiškosios žmoguje veikiančiosios sferos. Būtent jos, stengdamosi užgožti dvasinį pradą, stiprina žmoguje savo valdžią, reikalauja kuo didesnio savęs patenkinimo. Jeigu žmogus nesuranda jėgų tai gamtiškumo ekspansijai savyje pažaboti, jis skursta, silpsta kaip dvasinė esybė. Vis labiau jį užvaldo aktyviausios gamtos galios, kurios priklauso gyvuliškumui. Tų galių užvaldytas žmogus ima tarnauti geiduliams. Tą jis daro, siekdamas kuo daugiau malonumų ir kuo didesnio bei rafinuotesnio jų patenkinimo. Žmogus tampa hedonizmo vergu, tai vergovei jis nukreipia ir aukštesniąją už geidulius galią – protą, kuris užuot stiprinęs sąjungą su dvasios pasauliu ir taip šviesėjęs, vienijasi su gyvuliškumu ir tamsėja. Hedonizmas žmoguje marindamas žmogų, siaurindamas jame dvasios valdas, atimdamas iš jo kultūros subjekto ir kūrėjo galimybes, pirmiausia, aišku, menkaverte ir neprasminga daro jo egzistenciją, netgi dar daugiau – sąlygoja asmenybės nuosmukį, degradaciją. Kitaip pasakius, hedonizmui įsigalint, vystosi žmogaus dvasinis luošumas, netenkama dvasinės sveikatos – tikrojo gyvenimo prasmės pagrindo. Tačiau, kaip aiškina Vydūnas, hedonizmas toks pat priešas yra ir gamtiškajai žmogaus daliai, jo kūno sveikatai. Geidulių užgožtas, nuo dvasinio prado beveik izoliuotas, pastiprinimo iš jo negaunantis, užtamsintas ir nuskurdintas protas niekuo nebegali padėti nei kūnui, nei jame vykstantiems gyvybiniams procesams, negali pasirūpinti tinkama jų priežiūra ir globa. Pats geidulių patenkinimas irgi reikalingas priemonių, tarpininkų, kurių vaidmuo tenka kūnui ir jo gyvybinėms funkcijoms. Šitų funkcijų normaliam veikimui užtikrinti reikalingas tam tikras darbo ir poilsio režimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos ir pan. Kai viršijamas šito užtikrinimo saikas, sutrinka ir normalus tų funkcijų veikimas. O viršijamas tasai saikas, kai funkcija pradedama tenkinti jau nebe kaip funkcija, o kaip malonumas. Pavyzdžiui, valgoma nebe todėl, kad reikia kūnui maisto, o todėl, kad skanu, geriama ne iš troškulio, o todėl, kad gėrimas gardus, miegama nebe jėgoms atstatyti, o iš tingulio, dėl malonaus pojūčio ir pan. Jau vien šitų nekaltų malonumų, kaip sau tikslo, tenkinimas yra žalingas sveikatai todėl, kad organizmas tai apkraunamas nereikalingu darbu ar sukaupia jį sunkinančias atsargas (daug valgant, geriant), tai, beprasmiškai lepinamas, išglemba, tampa neatsparus ar pernelyg nualinamas, kai be saiko linksminamasi, lėbaujama ir pan. O kur dar organizmui kenksmingos kai kurių skanumynų, jų komponentų poveikis! Vydūno įsitikinimu, sveikatą ypač griauna tie hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik susidirginimui, svaiginimuisi, vien malonumams sukelti – rūkymas, alkoholio vartojimas, dažni, ne gimdymo tikslams skirti lytiniai santykiai ir pan. Geiduliai maitinami dar labiau išauga ir reikalauja vis aštresnio ir dažnesnio jų dirginimo. Didindamas jų patenkinimo mastą, žmogus ne tik vis labiau praranda savo dvasingumo nuovoką, bet ir alina organizmą, ardo jo sveikatą. Kitaip tariant, silpstant dvasiai, dažniausiai silpsta ir kūnas. Didžiausias kaltininkas čia būna, anot Vydūno, žmonėse negamtiškai išaugęs gyvuliškumas, kurį suvaldyti esąs vienas iš sunkesniųjų ir svarbesniųjų uždavinių.

 

Tam uždaviniui įgyvendinti mąstytojas siūlo tarsi dvejopą ėjimą vienu metu – vienas ėjimas iš viršaus į apačią, o kitas iš apačios į viršų. Pirmasis ėjimas reiškia dvasinio prado galios stiprinimą, dėmesio koncentravimą į jį, visų darbų ir poelgių pašventimą jam. Sustiprėjusi dvasia savo šviesa pasiekia ir žemesniąsias sferas, pati savaime taurina gamtiškąsias žmoguje veikiančias jėgas, harmonizuoja jų sąveiką. Tai yra didžiulė parama sveikatai, pagrindinė jos prielaida. Ėjimo iš apačios į viršų pirmąjį etapą sudaro tinkama kūno priežiūra ir aprūpinimas, sukūrimas kuo palankesnių sąlygų jo gyvybiniams procesams normaliai vykti. Tolesnis etapas – pačių psichikos galių (jausmų, geismų, instinktų) suvaldymas, aukštos kultūros jų veikloje pasiekimas. Jo sėkmė daug priklauso nuo to, kaip stengiamasi pirmajame etape, t.y. nuo to, kaip laikomasi kūno kultūros. Saikingai pagal poreikius, be nuodų ir bereikalingų dirgiklių aprūpinamas kūnas nesukels didesnio suerzinimo geismų sferoje, jų funkcionavimas bus tikslingesnis ir tauresnis. Nebūdami pernelyg suaktyvėję, ramiai atlikdami būtinąsias funkcijas, jausmai – geismai neapsunkina ir neaptamsina proto veiklos, netrauks jo savęsp žemyn, todėl jis galės krypti aukštyn, dvasios sferon ir būti apšviestas iš jos einančia išminties šviesa. Pats proto galios, minčių pasaulio įvaldymas yra, anot Vydūno, dar aukštesnė žmogaus prigimties kultūrinimo pakopa. Koncentruota, išminties tarnybai pajungta mintis yra viena iš svarbiausių sąlygų visai žmogaus elgsenos darnai, o ši – sveikos gyvensenos pagrindas, kūno ir geismų tikslingo reiškimosi garantas. Taip sutaurintos visos gamtiškosios žmoguje veikiančios galios ims sutartinai veikti viena kryptimi, stengsis būti kuo tobulesniu įrankiu esmingajam žmogaus reikštis. Žinoma, impulsas ta kryptimi joms veikti irgi tegali duoti tasai pats esmingasis, dvasinis . Išmintingai rūpindamasis gamtiškąja savo dalimi, sveikata, žmogus iš esmės rūpinasi savo dvasios laisvėjimu.

 

virs_44_sveikataVydūno sveikatos filosofijos devizas yra ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta. Liga mąstytojo yra traktuojama kaip paties žmogaus neteisingos gyvensenos padarinys, kaip anomalija, kurios priežastis – tikrųjų gyvenimo dėsnių, harmoningo ryšio tarp gamtiškųjų ir dvasios galių pažeidimas. Tų dėsnių nuoseklus laikymasis – pati geriausia ir patikimiausia profilaktika. Į ją didžiausiąja dalimi turi būti orientuota medicina, kiekvieno gydytojo veikla. Taip orientuotai medicinai savaime mažiau bereikės kovoti su ligomis, nes tada mažiau bebus jų aukų, žmonės bus atsparesni, mažiau sirgs. Pats Vydūnas, „Sveikatoje, jaunume, grožėje“ pirmiausia paaiškinęs gamtiškųjų ir dvasios galių harmoniją kaip sveikatos pagrindą, pateikia ir praktinius patarimus, kaip tą harmoniją išlaikyti, kaip nenukrypti nuo sveikos gyvensenos principų, kaip geriausiai galima kuo ilgiau išlikti sveikam, jaunam ir gražiam.

 

Kalbėdamas apie kūno priežiūrą, mąstytojas ypač akcentuoja kvėpavimo reikšmę, parodo, kokia kvėpavimo rūšis kokiais atvejais tinkamiausia. Kvėpavimą liečiančios rekomendacijos didžiąja dalimi grįstos jogos filosofija ir praktika. Kaip ir jogos filosofijoje, kvėpavimas Vydūno aiškinimuose traktuojamas kaip procesas, kurio metu organizmas pasikrauna kosmine gyvybine energija – prana. Mąstytojo žodžiais tariant, kvėpavimu „kūnas lyg semte semia iš gyvybės jūrų sau gyvybės ir tąja gaivina savo ir mažiausias daleles“6. Praktiškai išbandžius Vydūno siūlomas kvėpavimo rekomendacijas, tokio teiginio teisingumu nekyla abejonių.

 

Labai svarbi Vydūno praktiškųjų patarimų dalis, liečianti mitybą. Pabrėždamas joje saikingumo, mitybos režimo, atsižvelgimo į virškinimo procesą, apsivalymo ir pan. svarbą, mąstytojas daug dėmesio skiria įvairių produktų maistinėms ir gydomosioms savybėms. Šiuose aiškinimuose jis daugiausia remiasi ne tik ano meto literatūra, bet ir savo paties mitybos patirtimi. Ypatinga reikšmė skiriama vegetariniam maitinimosi būdui, nors fanatiškai nepuolami smerkti tie, kurie nepajėgia atsisakyti mėsos. Mėsa kaip ne visai tinkamas maistas esanti dėl organizmą ne visai gerai veikiančios jos cheminės sudėties, ypač jos struktūros. Mėsą valgant, neigiamai būna paveikiama žmogaus jausmų-geismų sfera, t.y. psichika, nes mėsoje ilgai išliekanti gyvūno gyvuliškoji esmė bei jį skerdžiant apėmęs siaubas. Žudydamas maistui gyvūną, valgydamas jo kūną, žmogus tuo pačiu ir žiaurėjąs, nepajėgiąs pasiekti jausmų darnos, negalįs visiškai pasišvęsti dvasiniam tobulėjimui. Vydūno aiškinimu, visos mėsoje esančios maistinės medžiagos yra randamos ir augmenyse, tik čia jos grynos, gyvos, neužnuodytos irimą sukeliančiais elementais, gyvūno psichikos liekanomis. Todėl tinkamai paruoštas (geriausiai apsieinant be virimo ir kepimo) augalinis maistas esąs, anot Vydūno, tikroji statybinė medžiaga kūnui, sąlygojanti jo gyvybinės veiklos sėkmę bei darną su dvasiniu pradu. Augalinis, ypač termiškai neapdorotas, maistas vertingas esąs todėl, kad jis yra gyvas ir todėl esmingai padidinąs žmogaus organizmo energijos resursus.

 

Įtaigiai Vydūnas aprašo kūno judesių, įvairių fizinių pratimų reikšmę ir svarbą, parodo jų ryšį su gyvybiniais organizmo procesais, su kvėpavimu. Daug dėmesio skiriama odos priežiūrai, higienai, aprangai, žmogų supančiai aplinkai, namų sutvarkymui, santykiams su gamta.

Ypatinga reikšmė Vydūno sveikatos filosofijoje skiriama erotinei kultūrai, kuri išsamiai nagrinėjama „Gimdymo slėpiniuose“. Šios problemos nušvietimas esmingai skiriasi nuo to, kaip ji pateikiama šiandieniuose seksologijai skiriamuose darbuose. Pastaruosiuose apie seksą kalbama kaip apie vieną iš didžiausių žmogaus patiriamų malonumų, todėl ypač didelis dėmesys skiriamas sekso technikai ir su ja susijusiems dalykams. Apie dvasinę šio reikalo pusę arba visai nekalbama, arba teužsimenama probėgomis. Tuo tarpu Vydūnas į pirmą planą iškelia būtent dvasinius gimties komplekso momentus, stengiasi formuoti į jį kuo atsakingiausią ir tauriausią požiūrį. Pirmiausia Vydūnas kuo griežčiausiai apriboja seksualinių santykių funkcijas. Pagrindinė ir iš esmės vienintelė jų funkcija tesanti naujo žmogaus iškvietimas į pasaulį. Intymus suartėjimas tesąs leistinas tik tuo tikslu. Intymūs santykiai vardan malonumo, anot mąstytojo, esantys tik žalingi. Jų metu sukylančios visos galingosios kuriančiosios galios, kurios labai veikiančios gyvybines, psichines, intelektualines ir net dvasines žmogaus pajėgas. Kilnus tikslas – gyvybės suteikimas naujam žmogui, ypač laukiamam, tų pajėgų veikimą daro harmoningą, suteikia tikrą palaimą vyrui ir moteriai. Tuo tarpu tuščias pasimėgavimas tą harmoniją ardo, tarnauja tik sotinti geismams, kurie dar labiau auginami. Seksualinį potraukį ir primityvų jo patenkinimą Vydūnas laiko viena iš aktyviausių, labiausiai žmogų pavergiančių, jo protą temdančių ir dvasingumą menkinančių geismų sferos apraiškų. Primityvus jo patenkinimas neduoda laukiamos palaimos. Būna atvirkščiai, nes tuščiai išeikvotos kūno, psichikos galios, susilpnina visas žmogaus gyvybines pajėgas, ypač intelekto darbingumą, todėl neretai sukelia tam tikrą nepasitenkinimo jausmą.

 

Svarbiausia vedybiniame gyvenime – naujo žmogaus iškvietimas, jo sutikimas ir auginimas. Sutuoktiniai šioje misijoje turi jausti ypatingą atsakingumą, tauriai, skaisčiai, sveikai gyvendami, jie ruošia tiek materialines, tiek dvasines sąlygas vaiko būčiai žemiškame gyvenime, jo dvasinės esmės atsiskleidimui. Tauriems tėvams gimsta sveiko kūno ir aktyvios dvasios vaikai. Mat, jie pasirenka tokius tėvus, kokie jų yra verti. Jie, vaikai, anot Vydūno, besiremiančio indiškąja sielų persikūnijimo teorija, jau patys dalyvauja jų kūnų pradėjime. Todėl tėvams tas pradėjimas turįs būti labai ypatingas, tiesiog šventas dalykas, apgaubtas didelio taurumo atmosfera, kurios neturėtų drumsti gašlumo tvaikas. Tokios atsakomybės jutimas gali sėkmingai padėti suvaldyti vien tik malonumo siekiančius geismus, gali sąlygoti taurius vyro ir moters tarpusavio santykius, dvasingumo vyravimą juose. Ne kas kita kaip gimdymo tikslas suveda vyrą ir moterį vieną su kitu, nes jie vienas kitame atranda tą, kurs padėtų jiems „vykinti gyvenimo prasmę“. Dar negimę vaikai tarsi suveda tėvą su motina, tarsi parenka vieną antram.

 

Vedybinis gyvenimas be šito turi ir kitą ne mažiau svarbų būtiškąjį tikslą. Jame sutuoktiniai pajaučia meilės spindulių švytėjimą, pradeda iškopti iš vienatvės. Jų tarpusavio meilė, vaikų ir tėvų meilė esanti atošvaita kosminės dieviškosios meilės, žingsnis vienybėn su pačia dvasine visuma. Tikroji meilė kartu yra ir fizinės bei dvasinės sveikatos šaltinis, nes ja į žmogų teka galia ir pagalba iš paties dvasinio būties pagrindo. Tačiau tai turinti būti skaistumu, taurumu grįsta meilė. „Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos (meilės – V.B.) gimimo ir jos galybės. Kiek žmogus kasdiena skaistesnis tampa, tiek meilė jame gyvena ir sveikina jį, jo vėlę ir visą prigimtį. Meilė yra tikriausias gyvybės eleksyras“7, – rašoma „Gimdymo slėpiniuose“. skaisti, tauri meilė, darydama sveiką, šviesų ir darbingą žmogaus kasdieninį gyvenimą, yra vienas iš pagrindinių kelių į jos svarbiausiąjį tikslą – dvasinį tobulumą ir išsivadavimą.

 

Vydūniškoji sveikatos bei vedybinio gyvenimo harmonijos filosofija, kaip matėme, yra beveik ištisai grįsta dvasios veiksmingumu, žmogaus tobulėjimu, kuris tąjį dvasios veiksmingumą stiprina. Vieną iš pačių esmingiausių pagrindų tam tobulėjimui pakloja dorovė, žmogaus gyvenimas pagal jos principus. O dorovės esmė, anot Vydūno, tame, kad tikrasis , žmogaus dvasinis pradas vyrauja virš to, kas žmoguje pažmoniška, gamtiška. Tam vyravimui stiprėjant, ne tik tvirtėja pati dvasinio prado galia, bet ir tikslingiau, tobuliau, harmoningiau ima veikti tai, kas tam pradui tarnauja – kūnas, geismai, protas. Pastarųjų veiklos – sąmoningas suderinimas su visumą valdančiais dėsniais, rūpinimasis jais savo ruožtu lengvina ir harmonizuojantį dvasinio prado darbą. O minėtoji harmonija yra sveikatos alfa ir omega. Ją pasiekęs, žmogus užmirštų daugelį jo kūną ir sielą kamuojančių bėdų, būtų laimingas.

 

Vydūno sveikatos idėjos, įeinančios į jojo žmogaus dvasinio tobulėjimo sampratą, yra nepaprastai patrauklios ir sugestyvios, nors ir ne taip lengvai realizuojamos, reikalaujančios nemažų pastangų ir valios, tačiau būtent jos, tos idėjos, turėtų užvaldyti mūsų sąmonę, turėtų esmingai atsiliepti mūsų elgsenai ir gyvensenai. Jeigu per stebuklą taip atsitiktų su kiekvienu iš mūsų ir visa mūsų tauta, pamažu pamirštume daugelį šiandien mus kamuojančių ir atrodančių neišvengiamų bėdų, nebereikėtų su siaubu galvoti apie laukiamas dar baisesnes nelaime, nuo kurių žmonija nėra dar radusi išsigelbėjimo. Turėdami slaptą viltį, kad taip ir atsitiks, siūlome skaitytojui nepaprastai šiandien svarbius ir reikalingus Vydūno veikalus,

 

 

Kn.: Vydūnas. Sveikata, jaunumas, grožė.

Gimdymo slėpiniai. – Kaunas, 1991. P.5-15.

 

 

1 Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis. 1928. Nr.1. P.4.

2 Vydūnas. Raštai. – V., 1991. T.2. P.288.

3 Dineika K. Kaip gyvena Vydūnas // Naujoji Romuva. 1932. Nr.21. P.484. 1920-1923 m. pavasariais Vydūnas atvažiuodavo dėstyti

literatūros į Telšių gimnaziją.

4 Vydūnas. Daimonams paliktas. // Mūsų Vytis (Čikaga). 1968. Nr.4. P.156.

5 Ten pat. P.157.

6 Vydūnas. Raštai. – V., 1991. T.2. P.344-345.

7 Vydūnas. Raštai. T.2. P.267.

Žymos: .