Atsiminimai apie pradžią
Šilutėje 1987 rudenį susibūrė keletas žmonių, žinančių ir norinčių daugiau sužinoti apie Vydūną. Tie žmonės pasivadino Šilutės Vydūno klubu. Iš jų veikliausi buvo Virgilijus Skirkevičius, Egidijus Vidrinskas, Šarūnas Laužikas, Violeta Motiejaitienė, Valė Jaunienė, Valius Mickevičius, Zita Rudžianskienė ir kiti. Šilutės Vydūno klubo veikloje dalyvavo tada Priekulėje gyvenantis Kazys Budginas. Aš pradiniame Vydūno klubo veiklos etape nedalyvavau. Tuo metu dirbau Kintų vidurinėje mokykloje mokytoju ir artėjant mąstytojo jubiliejui sukau galvą, kaip paminėti Vydūno 120 gimimo metines. Mokykloje tokių žmonių, su kuriais galėčiau pasitarti, nebuvo. Buvo tik J. Čiulados žuvininkystės ūkyje dailininku dirbantis ir vadinamajame „Vydūno name“ gyvenantis dailininkas Valdas Galadauskas, keletas kitų.
Viduryje Kintų stovintis pastatas tuo metu atrodė labai prastai. Prieš tai buvęs mokytoju bendrabučiu tapo tuščias, kai Kintų mokytojams pastatė namą ir čia gyvenę mokytojai išsikėlė. Kai į Kintus atvyko gyventi ir dirbti dailininkas V. Galadauskas, jam leido laikinai apsigyventi tame vadiname „Vydūno name“. Viename iš kambarių jis ir apsigyveno (dabar muziejaus kambariai). Dabartinėje vaikų dailės mokyklos dalyje buvo vidurinės mokyklos sandėlis. Pastato būklė tuo metu buvo labai prasta: apgriuvusios molinės sienos, daugelyje vietų įlūžęs stogas, išpuvusios durys ir langai, vietomis nebuvo ir jokių grindų, į palėpę buvo baisu ir įžengti. Jau buvo kilusi mintis tą buvusią mokyklą atstatyti, nors daugeliui kintiškių tai atrodė nereikalinga.
Besidalinant rūpesčiu, kaip paminėti Vydūno 120 gimimo ir 100 nuo darbo Kintuose pradžios su T.Kaknevičium, V. Galadausku bei R. Vaitkumi, pastarasis patarė kreiptis į Ventėje gyvenantį Š. Laužiką – jis buvo girdėjęs, kad Š. Laužikas priklauso kažkokiems vydūniečiams. Su Š. Laužiku buvau pažįstamas iš anksčiau.
Nuvykęs pas jį į namus sužinojau, kad yra Šilutėje Vydūno klubas. Netrukus įsitraukiau į jo veiklą. Pagrindinis tuo metu darbas buvo organizuoti 120 Vydūno gimimo metinių minėjimą Šilutėje. Tai nebuvo taip lengva. Kultūros skyriaus vedėjas A. Mažeika visais klausimais konsultuodavosi su II Šilutės Komunistų partijos sekretoriumi bei Vykdomojo komiteto pirmininku. Pasitarę kube, prieš renginius Šilutėje, nutarėme organizuoti minėjimą Kintuose. Čia jį surengti buvo paprasčiau, todėl tai buvo lyg jėgų išbandymas. Kintuose buvo taip vadinama parodų – koncertų salė, įrengta restauruotoje Evangelikų bažnyčioje. Ji formaliai priklausė Kintų kultūros namams, nors, ko gero, pagrindinis šeimininkas buvo J. Čiulados žuvininkystės ūkio direktorius Alfonsas Pekarskas. Ar jam leido leisti, ar pats nusprendė, bet minėjimas įvyko bažnyčioje.
Buvo išrašyti skelbimai, pakviesti žmonės. Dalyvavo nemažas būrys kintiškių, Šilutės vyduniečiai, dalyvavo ir Klaipėdos vydūniečiai su Dionizu Varkaliu priešaky. Atvyko buvęs kintiškis Jurgis Plonaitis. Jis prisiminė, kaip jo mamą mokė būsimasis Vydūnas dirbdamas čia mokytoju. Daugiausia kalbėjo Vydūno klubo nariai: V. Skirkevičius, K. Budginas ir kiti. Čia gimė ir pati revoliucingiausia mintis: pavasarį reikia į Kintus sukviesti visus respublikos Vydūno klubus (turėjome žinių, kad tokių esama) ir organizuoti visus vienijančią respublikinę Vydūno draugiją. Visi dalyvavę minėjime tam pritarė. Juo lab, kad tie metai taip pat jubiliejiniai: sukako 100 metų, kaip būsimasis Vydūnas pradėjo dirbti mokytoju. O pradėjo jis Kintuose. Tad vieta logiškai pateisinama ir pasirinkta su tam tikra motyvacija.
Vėliau sekė pagrindinis minėjimas Šilutėje. Prieš tai viskas kruopščiai buvo suderinta su visomis institucijomis. Buvo numatyti ir atminimo suvenyrai. Juo buvo pasirinktas Telšių medalininkų stovykloje 1987 metų vasarą sukurtas A. V. Burbos sukurtas medalis, skirtas 120 Vydūno gimimo metinėm. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad toje stovykloje daugelis medalininkų kūrė Vydūno tema. Medalis buvo sukurtas, bereikėjo jį tik nulieti. Paprašytas to buvo D. Varkalis.
Š. Laužikas ir Izidorius Žilinskas (Dzidas) Šilutės Teatre organizavo parodą „Domėkitės Vydūno raštais ir veikalais“. Tai buvo perfotografuoti Vydūno knygų viršeliai, kurie meniškai apipavidalinti atrodė kaip dideli plakatai. Į parodą kvietė originalus, šilkografijos būdu pagamintas kvietimas. Ši paroda buvo lyg atsvara valdžios organizuojamam minėjimui.
Oficialus minėjimas vyko pilnutėlėje Šilutės kultūros namų salėje. Viskas buvo gerai, tik su atminimo medaliais kiek problemų buvo: paskutinę minutę į delegaciją iš Vilniaus papildomas narys įtrauktas buvo, o medalių buvo numatytas tam tikras kiekis. Teko skubiai galvoti, kam to medalio neduoti, nes vilniečiui duoti buvo privalu. Suprantama, vienas iš klubo narių to medalio negavo.
Kadangi jau pleveno mintis suburti Vydūno klubus po „vienu stogu“ (Vydūno draugijos), reikėjo tam pagrindinių vydūnistų (V. Bagdonavičiaus, I. Labutytės, D. Kauno ) pritarimo. Per oficialų minėjimą pasitarti nebuvo kaip, tai vakarienės dingstimi buvo organizuotas susitikimas. Dalyvavo nemaža žmonių: pusbalsiu buvo kviečiami visi, išskyrus, aišku, kurių nereikėjo. Dabar gera prisiminti, kokios smagios tada buvo šnekos: visi šnekėjo apie vienybę, apie galimybę burtis, šviesti žmones Vydūno dvasia. Nors pasitarimas ir užsitęsė iki kone antros valandos nakties, visi skirstėsi žvalūs ir užsidegę noru veikti. Maloniausia, kad buvo pritarta minčiai gegužės 8 dieną Kintuose organizuoti respublikinį Vydūno klubų susiėjimą bandant suburti respublikinę Draugiją. Data buvo pasirinkta istorinė: 1938 gegužės 8 dieną tarptautinės opinijos spaudžiami hitlerininkai iš kalėjimo po trijų mėnesių paleido Vydūną, kur, radę formalią dingstį buvo jį uždarę.
Iki įvykstant respublikinei vydūniečių sueigai nutiko dalykas, kuris sukrėtė ir pažadino naujiems darbams. Priekuliškis Kazys Budginas Vydūnu domėjosi labai seniai. Jis pats važinėjo į Sovetską ir ieškojo lietuvių, o ir Vydūno pėdsakų. Jau tada buvo aišku, kur gyveno Vydūnas, kai 1944 metais traukėsi iš Tilžės. Buvo aišku, kad traukdamasis į Vokietijos gilumą Vydūnas daug daiktų pasiimti negalėjo. Todėl juos kažkas rasti turėjo. Per adresų biurus jis rado tuos žmonės, kurie po karo apsigyveno tame name. Vienas iš jų – Aleksandras Blinikovas – buvo atsidūręs Taline. Jis kaip tik ir gyveno toje namo dalyje, iš kurios ir traukėsi Vydūnas. Balandžio mėnesį K. Budginas gavo laišką, kur A. Blinikovas atsakinėjo į pateiktus klausimus, kaip atrodė Vydūno butas jam atsikrausčius ten gyventi 1945 metais. Ir visai to nenorėdamas pabrėžti jis parašė „… o arfa yra pas mane“. Reikia pagalvoti, kokios mintys apėmė sužinojus apie tai. Buvo aišku, kad reikia nedelsiant važiuoti parsivežti Vydūno arfos.
Atvykome į Taliną ir suradę A. Blinikovą ėmėme jį klausinėti: kur stovėjo tas daiktas, kaip atrodė tai ir t.t. O mes klausinėdami vis žvalgėmės, o kurgi arfa. Pagaliau pasakėme savo atvykimo tikslą ir paklausėme, kur ji yra. Blinikovas nesitikėjo tokio posūkio, jis nė nemanė atiduoti savo nuosavybe laikomos arfos. Mes karštai ėmėme įrodinėti, koks svarbus šis instrumentas Lietuvai. Galiausiai neatlaikęs „spaudimo“ Blinikovas nutarė atiduoti mums arfą. Nusileidome į daugiaaukščio namo rūsį, kur visą tą laiką ir laukė mūsų Vydūno arfa. Nežiūrint netvarkos aplinkui reginys buvo iškilmingas. Supratome, kad prieš mus pati didžiausia Vydūno relikvija, kuri kvies tęsti jo pradėtus darbus. Mes nieko nelaukdami supakavome instrumentą ir padėkoję už jį tuo pat nuvažiavome: negalėjome patikėti tokia sėkme ir bijojome, kad A. Blinikovas nepersigalvotų. Kol nesuradome vietos, kur ją laikyti nusprendėme, kad saugiausia vieta bus pas Šarūną Laužiką Ventėje. Tuojau pat paskambinome V. Bagdonavičiui ir kitiems vydūniečiamas. Parašiau laišką į savaitraštį „Literatūrą ir meną“. Jie nepatikėjo ir mano laišką su aprašymu persiuntė V. Bagdonavičiui. Atvyko tik tuo korespondentas iš to meto „Komjaunimo Tiesos“ Markevičius. Nufotografavo mus visus tris ir patalpino į laikraštį. Nuo to laiko Š. Laužikas daug ramybės neturėjo: į Ventę ėmė važiuoti ekskursijos žiūrėti Vydūno arfos. Pirmieji atskubėjo (didelis ir pilnas autobusas) Klaipėdos vydūniečiai su D. Varkaliu priešakyje.
Kilo mintis steigti Vydūno muziejų. Geriausia vieta steigti Vydūno muziejų tuo metu atrodė restauruotos Kintų bažnyčios (parodų – koncertų salė) antras aukštas. Ūkio direktorius A. Pekarskas davė medžiagų, ir V. Galadauskas ėmė gaminti stendus. Tai progai atminti buvo sugalvota pastatyti nedidelį paminkliuką. Tais laikais reikėjo nemaža paplušėti, nes tokiam reikalui visokių leidimų gauti reikėjo. O ypač daug laiko užėmė užrašo derinimas. Galiausiai buvo suderintas toks užrašas „1888 – 1892 Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas“. K. Budginas tuo metu dirbo Priekulės paminklų gamyboje. Iš „sutaupytų medžiagų“ pagamino paminkliuką, kuriam projektą pats ir padarė. D. Varkalis nuliejo iš bronzos lentelę su tekstu. Kompozicijai pagyvinti panaudojo telšiškio medalininko P. Gintalo sukurtą medalį. Tada niekam nekilo mintis, kad atėjus „metalų karštligei“ tą bronzinę lentelę nuo paminklo pavogs.
Paminklo vieta buvo parinkta Kintų centre, tarp dviejų bažnyčių, kur toks žymuo geriausiai tiko. Galutinę vietą nustatė vydūnistas architektas E. Vidrinskas. Keista, bet šiaip jau lyg ir palankiai į visą tai žiūrėjęs A. Pekarskas pagalbininkų jo statybai nedavė: teko pačiam išsikasti duobę, išpilti pamatą.Vėliau vis tik davė mašiną parsivežti paminklinio akmens iš Priekulės.
Atėjo gegužės 8 diena. Vidurdienio link, kada buvo numatytos iškilmės, ėmė rinktis pažįstami ir nepažįstami žmonės. Atvyko pagrindiniai vydūnistai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir dar beveik iš visos Lietuvos. Valdžios atstovai neatvyko, nors buvo oficialiai kviesti. Pradžioje buvo numatytas paminkliuko atidengimas. Jį po gražios prakalbos atidengė pagrindinis respublikos vydūnistas V. Bagdonavičius. Tai progai atminti buvo sodinamas ir ąžuoliukas. Po to sekė Vydūno ekspozicijos atidarymas bažnyčioje. Daugelis susirinkusių pirmą kart pamatė Vydūno arfą, kuri tuo metu užėmė centrinę vietą. Galiausiai susėdę ėmėme tartis tuo klausimu, kurio ir buvome susirinkę. Visi kalbėjo labai pakiliai ir su užsidegimu: reikia supažindinti tautą su Vydūno keltomis Tėvynės meilės mintimis, šviesti žmones, auklėti Vydūno dvasia, dirbti ir gyventi taip, kaip mokė Vydūnas. Visos kalbėjusių mintys buvo skaidrios ir nuoširdžios. Visi kalbėjusieji pritarė minčiai, kad reikia kurti respublikinę Vydūno draugiją. Tam reikalui organizuoti ir sutvarkyti buvo išrinkta iniciatyvinė grupė, kuri turėjo atlikti visus formalumus, būtinus tokiais atvejais. Reikia priminti, kad tada tai buvo leidžiama steigtis tik prie respublikinio Kultūros fondo. Buvo pasiūlyta dalyvavusiems pasirašyti atminimo knygoje. Malonu šiandien matyti toje knygoje daugelį autografų, nes pasirašyti tuo metu reikėjo drąsos.
1994 metų kovo 19 dieną „Vydūno namas“ buvo restauruotas ir tapo Vydūno muziejumi, į kurio atidarymą suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos.
Taip ėmė pildytis 1988 metais pradėti sumanymai ir darbai.
Šiandien Vydūno klubo Šilutėje nebėra – tie aktyvūs žmonės, kurie sudarė jo branduolį, dabar dirba įvairius darbus.
Kintuose šiandien veikia Viešoji įstaiga Kintų Vydūno kultūros centras, kurio pagrindą ir sudaro Vydūno arfa, jo knygos, fotografijos.
Sauliaus Sodonis
1998 07 08, Kintai