Vienas pirmųjų tautinio atgimimo židinių Klaipėdoje buvo 1988 metų vasario 27 dieną įsikūręs Vydūno klubas. Sovietmečiu mąstytojas Vydūnas buvo žinomas tik saujelei inteligentų, o jo prieš karą išleistos knygos saugomos spec. fonduose. Ir tik Gorbačiovo „perestroikos“ laikais imta plačiau prisiminti tautos išminčių. Daugumą klubo steigiamojo susirinkimo dalyvių traukė Vydūno dvasingumas. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 18 žmonių. (Šie ir kiti duomenys užfiksuoti klubo metraštyje). Tai buvo pirmasis Vydūno klubas Lietuvoje.
Klubo nariai buvo susirūpinę apleistais Mažosios Lietuvos kultūros paminklais, ekologija. Rengtos išvykos į Klaipėdos ir Šilutės rajonus susipažinti su senųjų kapinių ir bažnyčių būkle. Kapinių ir bažnyčių saugojimo klausimais kalbėta su apylinkių, ūkių vadovais, mokyklų direktoriais. Vydūniečiai ne kartą dalyvavo talkose, tvarkydami apleistas Klaipėdos krašto kapines. Taip pat buvo siunčiami raštai Kaliningrado srities Kultūros fondui bei Kultūros valdybai dėl reikšmingų lietuvių kultūrai istorinių paminklų išsaugojimo. Daug pastangų čia įdėjo klubo narys Jurgis Mališauskas. Jo veiklos dėka buvo sustabdytas piliakalnių Semboje griovimas. Klubo nariai parengė ir išklausė nemažai pranešimų istorijos, etnografijos, mitologijos, ekologijos, Vydūno kūrybos temomis.
Vydūno klubas buvo pirmoji organizacija Klaipėdoje, parėmusi vėliau įsikūrusį Sąjūdį (1988-06-22). Tarp pirmųjų klubo narių buvo žinomi Klaipėdos žmonės, politikai. Iki Nepriklausomybės paskelbimo Vydūno klubas buvo populiarus kaip organizacija, jungusi įvairius dvasinės rezistencijos sluoksnius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, klubo jungiamoji funkcija prarado aktualumą. Kultūros paminklų ir gamtos apsaugą perėmė valstybės institucijos. Dauguma narių paliko klubą, pasirinkdami kitas veiklos formas. Klubo visuomeninė veikla sustojo.
Klube liko žmonės, giliau besidomintys filosofija, religijotyra, Mažosios Lietuvos baltiškuoju palikimu. Buvo susirūpinta, kaip toliau vystyti Vydūno klubo veiklą. Po ilgų apmąstymų gimė „Vydūno klubo manifestas“. Vydūno klubas – subtilesnės dvasinės praktikos siekiančių žmonių bendrija. Kiekvienas klubo narys, nežiūrint jo konfesijos, išpažįsta Aukščiausios Dievybės buvimą ir ieško sau autentiškiausio ėjimo į minėtą tikslą… Tikrieji klubo nariai dalijosi savo dvasinių ieškojimų patirtimi, tarpusavyje siekdami abipusės naudos – religinio sąmoningumo augimo…
Viena iš esminių klubo tyrimo sričių – sujungti jos narių būtį su jų gyvenama vieta, t. y. Mažąja Lietuva.
Klubas atnaujino visuomeninę veiklą 1992 metais viešomis paskaitomis. Klubo nariai aktyviai dalyvavo Vydūno 125-ųjų gimimo metinių jubiliejaus renginiuose, skaitė pranešimus vydūniškąja tematika. Buvo rengiami susitikimai su rytietiškos pakraipos religinių bendruomenių atstovais ir žmonėmis, buvusiais Indijoje.
1993 metų kovo mėn., minint Vydūno 125-ąsias gimimo metines, Klaipėdos universitete surengta Lietuvos kultūros fondo išvažiuojamoji sesija, vadovaujama Kultūros fondo direktoriaus Jurgio Dvariono. Svarstyta, kaip įkurti Klaipėdoje Vydūno centrą. Deja, nieko konkretaus nutarta nebuvo. Galutinė išvada nuskambėjo maždaug taip: „Jeigu bus žmonių, besidominčių Vydūnu, bus ir Vydūno centras“.
Šiandien galima konstatuoti, kad iki šiol šis centras, nors ir neturintis savo patalpų, yra Vydūno klubas. Buvo surengta itin daug paskaitų, vakaronių, susitikimų. Visa tai užfiksuota klubo metraštyje. Svarbiausia tai, kad Vydūno idėjos rado savo sekėjų.
Daugiau nei penkmetį prigesusi klubo veikla atsinaujino 2012 m., susibūrus dainingosioms vydūniečių bičiulėms, jau ne vienerius metus dalyvavusioms Draugijos stovykloje Bitėnuose. Draugijos skyriui Klaipėdoje ėmėsi vadovauti Sigutė Augutienė. Šis Vydūno draugijos židinys uostamiestyje dar tik ieško savo veiklos formų, bet jų veikla plečiasi, puoselėjant Vydūno idėjas ir jo atminimą.
Antano Stanevičiaus nuotr.