Vydūno istoriosofija

Posted on by rima

Vacys Bagdonavičius

 

VYDŪNAS ISTORIKAS

 

(ištrauka iš straipsnio „Dramatiškasis septynių šimtmečių akordas“)

 

port_003aTurtingas kūrybinis Vydūno palikimas šiandien ypač stebina tuo, kad visos jame keltos ir spręstos problemos tebėra mums labai artimos ir aktualios. Ryškiausias to atspindys – nepaprasto likimo Vydūno vokiškai parašyta knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Tai ne vienintelė istorijai skirta mąstytojo knyga. Istoriosofiniams darbams jo palikime tenka reikšminga vieta. Šiai sričiai priklauso net 4 knygos bei keliolika straipsnių. Istorinėmis reminiscencijomis grįstas ir ne vienas grožinis Vydūno kūrinys – dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Mūsų laimėjimas“ ir kt.

 

Istorija Vydūnui rūpėjo ne tiek kaip mokslo sritis. Joje jis nesistengė pateikti naujų atradimų. Į istoriją, dažniausiai Lietuvos, rašytojas ir mąstytojas kreipėsi kaip į tautiečių kultūrinės savimonės ugdymo priemonę, taip pat kaip į vieną iš argumentų savo filosofinei koncepcijai pagrįsti. Dar viena paskata imtis istorinės tematikos buvo savo krašto, pačios lietuvių tautos istorinės situacijos momentai, jų aktualijos. Istoriosofinės Vydūno knygos iš esmės ir yra atsiliepimai į tas aktualijas. Kitaip tariant, kiekviena tų knygų turi gana apibrėžtą intenciją.

Pirmoji istorijai skirta Vydūno knyga yra pirmoji jo knyga apskritai – tai 1904 m. „Prūsų lietuvių susivienijimo“ Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista (autoriaus pavardė nenurodyta, autorystę atskleidė pats Vydūnas viename iš 1937 m. „Aukuro“ almanache paskelbtų straipsnių)1 trumpa Lietuvos istorija „Senutė“. Ja autorius siekė duoti bent šiokį tokį atkirtį daugiausia per mokyklas varomai germanizatorių propagandai, visiems be išimties Mažosios Lietuvos vaikams diegusiai mintį, jog „unsere Vorfahren – die alten Deutschen“ („mūsų protėviai – senieji vokiečiai“). „Apie lietuvius, apie mūsų sentėvius nei kalbos, – rašoma knygelės įžangoje. – O kad dar ir pusėtinai sumanus kūdikis iš lietuvių namų tą aiškiai mato, kad jį ir jo tėvus niekin, jam pastatydami „alten Deutschen“ už sentėvius, tai to paniekinimo nusikratyt labai sunku, ypač nieko nežinant apie savo sentėvius. <…> Lengviau tai tokiam pasiseka, kurs gal atsekti šaknis savo gyvenimo šiame amžiuje per šimtmečius“2.

 

Istorinė tautos atmintis tuo laiku rūpėjo ne tik jaunajam Vydūnui, tačiau ir beveik visiems lietuviškumo sąjūdžio Rytų Prūsijoje veikėjams. Bene pirmoji į tą atmintį apeliavo 1885 m. įsikūrusi „Birutės“ draugija, kurios viešuose susirinkimuose daugiausia būdavo kalbama istorine tematika. Viename iš 1896 m. susirinkimų buvo nutarta išleisti P. Skirmuntaitės Lietuvos istoriją, ją adaptavus ir pritaikius Prūsų lietuviams. Tačiau to sumanymo realizuoti nepavyko. Po aštuonerių metų, inspiruotas 1901 m. įkurto specialiai knygoms leisti „Prūsų lietuvių susivienijimo“, tą padarė Vydūnas. Beje, „Senutė“ buvo jau ne pirmasis istoriosofinis jo bandymas. 1902 m. išėjo pirmoji šio „Susivienijimo“ leista knygelė „Bendraitė“ – įvairių dalykėlių rinkinys, skirtas, kaip sakoma jo įžangoje, „atgaivint meilę į tėviškę, meilę į tėvų kalbą ir tėvų gražius būdus“3.. Daugiau kaip trečdalis knygelės priklauso būsimojo Vydūno plunksnai. Be trijų jo eilėraščių, čia įdėta geografinė abiejų Lietuvos dalių apžvalga ir straipsnis „Lietuviška tautiška dvasia“, kuriame mėginamas apmąstyti lietuvių tautos istorinis likimas. Beje, tais pačiais 1902-aisiais Vydūnas buvo parašęs, kaip pats nurodo 1916 m. knygos „Lietuva praeityje ir dabartyje“ pratarmėje4, Lietuvos istoriją vokiškai. 1911 m. kelis kartus apie ją užsimenama ir „Jaunimo“ žurnale.

 

virs_20_simtmeciaiAntras stambesnis istoriosofinio pobūdžio Vydūno darbas – 1911 m. išėjęs traktatas „Mūsų uždavinys“5. Jo tikslas – padėti tautai surasti savo kelią žmonijos kultūros raidoje. Į istoriją čia žiūrima kaip į pamoką, padedančią nutiesti gaires ateitin. Šis veikalas yra istoriosofinis tikrąja šio žodžio prasme – Vydūnas jame pateikia savo istorijos vyksmo sampratos esmingesnius momentus, kurių pradmenis randame jau ir „Bendraitėje“ įdėtame straipsnyje bei „Senutėje“. Į juos vėliau Vydūnas fundamentaliau atsirems ir netgi išplėtos didžiausiame istorijos veikale „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Istorinės raidos vingiuose tauta silpnėdavusi ar stiprėdavusi priklausomai nuo to, kaip išlaikydavusi kraujo grynumą, – aiškinama „Mūsų uždavinyje“. Maišomas kraujas silpninąs tautos dvasią, ir tai tiesiogiai atsispindėdavę kalbos pokyčiuose: silpstant kraujui, silpdavusi ir kalba. Tokias išvadas Vydūnas daro remdamasis savo tautos istorija. Anot jo, lietuvių tauta nuo karų su kryžiuočiais laikų silpnėjusi, nes istorijos aplinkybės vertusios valdančiuosius sluoksnius labiau rūpintis nebe dvasinių tautos galių auginimu, kas buvę itin svarbu senovėje, o karo jėgos stiprinimu. Labai daug jau po šių karų pakenkę tai, kad aukštesnieji tautos sluoksniai nebesaugoję kraujo grynumo. Iš to kilęs ir savos kalbos niekinimas, dėl to nebesiimta puoselėti tautos dvasinės kultūros. Tačiau ir nepalankiausiomis sąlygomis išlikdama, lietuvių tauta įrodžiusi savo prigimties stiprumą ir gyvastingumą, kuris geriausiai išsilaikęs liaudies gyvenime ir kultūroje, nes ji nebuvusi paveikta svetimo kraujo, o kultūra – svetimų įtakų. Dabar naujomis formomis reikią ugdyti kultūrą, plėtoti ir gilinti žmoniškumo apraiškas, žadinti kitas tautas ir taip atlikti savo misiją žmonijai.

 

Iš savitų istoriosofinių pozicijų Vydūnas žvelgė į reikšmingiausius Lietuvos istorijos įvykius. Vienu tokių mąstytojas laikė Žalgirio mūšį. 500-ųjų šio svarbaus istorinio įvykio metinių proga „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ mąstytojas paskelbė jubiliejinį straipsnį „Didysis mūšis“6. Po dešimties dienų (1910 m. liepos 24 d.) Tilžėje, Jokūbynės parke, jo vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija suvaidino šiai progai parašytą triveiksmę misteriją „Mūsų laimėjimas“. Vaidinimas pakartotas tų pačių metų rugsėjo 18 d. Klaipėdoje. 1913 m. drama buvo gražiai išleista Tilžėje.

 

Patį mūšį straipsnyje Vydūnas apibūdina gana lakoniškai, vertina kaip gerai karo meno požiūriu parengtą, iškelia tiek Vytauto, tiek Jogailos nuopelnus jį laimint. Didžiausią mūšio reikšmę mąstytojas mato tame, kad po jo baigėsi kryžiuočių viešpatavimas Prūsuose, o ypač tame, jog baigėsi žiaurus ir alinantis beveik du šimtmečius trukęs kryžiuočių ir lietuvių karas. Šiame kare kryžiuočių žiaurumai silpnino jų dorą, ardė žmoniškumą, dėl to smuko jų galybė. Tai buvusi viena iš esmingiausių ordino pralaimėjimo priežasčių.

 

Įvertinęs kryžiuočių sutriuškinimo svarbą, Vydūnas gana kritiškai žiūri į tai, kas lietuvių tautoje dėjosi po lemtingojo mūšio. Mąstytojas įsitikinęs, kad po šio mūšio nebeaugusi tautos dvasinė galia, jog nykęs tautos savitumas, kurį silpnino vis labiau įsigalinti lenkiška dvasia. „Didysis mūšis buvo pradžia antrojo lietuvių naikinimo. Ir tasai truko Didžiojoj Lietuvoj beveik 500 metų“, – rašoma straipsnyje „Didysis mūšis“. Tautos valdovams labiau rūpėjusi materialinė, o ne dvasinė kultūra. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje pasiduota slaviškumo įtakai. Prūsų Lietuvoje įsigalėjusi vokiška dvasia. Didžiojoje Lietuvoje priespauda buvusi nuožmesnė, patirta didesnė materialinė skriauda. Mažoji Lietuva socialiniu požiūriu gyveno laisviau, geresnė buvo materialinė lietuvių padėtis, geriau tenkinami kultūriniai jų poreikiai. Tačiau dvasinė gyvybė stipresnė vis dėlto likusi Didžiojoje, o ne Mažojoje Lietuvoje, kur aukštesnė materialinė pavergėjų kultūra patraukdavusi lietuvininkus ir silpninusi jų tautinę savimonę.

 

Žalgirio mūšio jubiliejus Vydūnui asocijavosi su dabartimi, su tautos atgimimu. Tikrasis laimėjimas, prilygstąs pergalei Žalgirio mūšyje, būsiąs tada, kai tauta stiprės iš vidaus, kai pati nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis savo dvasinės kultūros ugdymu. Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu šių demaskavimas ir niekinimas. Ypač tai įsidėmėtina Prūsų lietuviams. „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės. O tą auginkime, – teigė Vydūnas. – Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko. <…> Visai žymiai dora tauta pastoti tai turi būti pirmasis ir vyriausias lietuvių tikslas“. Tokia moralinio tautos stiprinimo pozicija Vydūną labiausiai ir suartino su jo amžininku – Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėju Mahatma Gandžiu.

 

Misterijoje „Mūsų laimėjimas“ dominuoja tautos dvasinio atsigavimo, kaip tikrojo jos laimėjimo, idėja. Žalgirio mūšis kariniu atžvilgiu buvo laimėtas, bet po jo šimtmečius truko tautos dvasinis letargas. Pačią jos gyvybę išsaugojo žmonėse rusenusi meilė. Ji ir pabudinusi Lietuvą naujam dvasinio gyvenimo rytui. Toji neįveikta meilė – tikrasis laimėjimas, pasiektas po penkių šimtmečių nuo Didžiojo mūšio.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vydūnas daug mąstė, kaip susiklostys tolesnis lietuvių tautos likimas, manė, kad Lietuvai jis bus palankus, nes jos liaudis yra išlaikiusi tautinį gyvybingumą, turi stiprų kūrybinį kultūrinį potencialą ir, jį atskleisdama, galės esmingai praturtinti visos žmonijos kultūrą, prisidėti prie jos dvasinės pažangos. Norėjo, kad Lietuva taptų politiškai laisva ir tikėjo tokia ją tapsiant. Savo plunksna stengėsi ir pats prie to prisidėti. „Stengiuosi kelti mūsų tautos esimą ir į tautų sąmonę“7, – rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų. Tų pastangų vaisius – 1916 m. pasirodęs istorinio pobūdžio traktatas vokiečių kalba „Lietuva praeityje ir dabar“ (Litauen in Vergangenheit und Gegenwart), kuris dar tais pačiais metais pasirodė prancūziškai Ženevoje, 1919 m. ir 1921 m. – Vilniuje (lenkiškai ir rusiškai).

Lietuvos istorija čia išdėstyta konspektyviai. Daugiau vietos skiriama pačiai lietuvių tautai, jos charakteriui, savybėms apibūdinti bei dabarčiai aprašyti: supažindinama su geografine Lietuvos padėtimi, su tautos etniniais ypatumais, su liaudies kultūra, su visuomeniniu ir kultūriniu paskutiniųjų dešimtmečių tautos gyvenimu, besiformuojančia profesionaliąja kultūra ir iškiliausiais jos atstovais. Knyga stengiamasi kuo įtikinamiau ir akivaizdžiau parodyti, jog tauta yra jau keli dešimtmečiai pabudusi iš letargo, į kurį ją buvo įstūmusi ilgaamžė tautinė priespauda, kad ji su kaupu įrodė savo kūrybinį gyvybingumą, o drauge – teisę į laisvą apsisprendimą, į politinį savarankiškumą. Kiekviena knygos eilute tarsi kreipiamasi į tuos, kurie po karo lems politinį tautų likimą, tarsi apeliuojama į jų išmintį. Kartu manoma, kad teisingą sprendimą lietuvių tautai parašys pačios likimo jėgos, kurios sutapatinamos su varančiosiomis istorijos jėgomis, su pasaulio evoliucijos veiksniais. Knygos pratarmėje autorius rašė: „Valdžią turintieji veiks pagal savo nuožiūrą ir siekimus. Tegul. Tautos būtis iš tikro priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo vidinių pačios tautos gyvybinių galių, nuo jų vertingumo. Ir man rodos, kad pasaulinės istorijos genijus tarsi juokiasi, bežiūrėdamas į kai kuriuos kunkuliuojančios dabarties lūkesčius ir pastangas“8. Vidinių lietuvių tautos galių gyvybingumas Vydūnui nekėlė abejonių. O šį jis laikė palankaus tautos likimo garantu. Tikėjimas tuo palankiu likimu sudaro knygos patosą. Juo pasižymi ir karo metais „Dešimtosios armijos laikraštyje“ (Die Zeitung der 10. Armee) skelbti straipsniai apie lietuvio charakterį9, apie liaudies šventes10 ir dainas11..

 

* * *

 

virs_21_simtmeciaiDar kartą prie istorijos Vydūnas grįžo trečiojo dešimtmečio pabaigoje gana dramatiškomis sau pačiam ir tėvynainiams – Rytų Prūsijos lietuviams – aplinkybėmis (…)12. Būtent šios aplinkybės inspiravo Vydūno veikalo apie vokiečių ir lietuvių santykius radimąsi.

Tilžėje 1930 m. vasarą Heimatfestu (tėviškės švente) buvo pompastiškai pažymėtas kryžiuočių ekspansijos į prūsų ir lietuvių žemes 700 metų jubiliejus. Kaip „dovaną“ tam jubiliejui, tiesa, kiek pavėlavęs, Vydūnas parengė veikalą „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“ (Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“). Tai buvo 1932 m. pasirodžiusi knyga ypatinga ne tik turiniu, bet ir rašymo istorija, taip pat likimu bei pasekmėmis pačiam autoriui.

 

Rašyti veikalą, kaip minėta, teko ypač sunkiomis aplinkybėmis. Visose valdiškose įstaigose ir vokiškose visuomeninėse organizacijose ar draugijose Vydūnas jau buvo nepageidaujamas. Besiruošiančiam rašyti savo krašto istorijos darbą rašytojui ypač skaudus smūgis buvo užtrenktos bibliotekų durys. Verkiant reikėjo senųjų kronikų bei kitos istorinės literatūros. Laimė, Vydūnas jau buvo išsiugdęs ištikimą mokinį ir sielos bičiulį, vėliau gražiai savo darbais papildžiusį vokiečių šviesuomenės nuopelnus lietuvių kultūrai – 1917 m. Tilžėje apsigyvenusio mokytojo Pauliaus Falkenhahno sūnų Viktorą. Jų pažintis prasidėjo 1919 m. Šešiolikmetis Viktoras iš paties Vydūno pasiskolinto „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ tada mokėsi lietuviškai kalbėti. Nunešęs grąžinti autoriui knygą, susipažino ir tapo mokiniu ne tik kalbos srityje. Iš Vydūno jis perėmė humanistinį požiūrį į pasaulį, į žmones, į skirtingų nacionalinių kultūrų, tarp jų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Toks požiūris nulėmė, kad V. Falkenhahnas pasuko slavisto ir baltisto keliu, kad, juo eidamas, labai daug nusipelnė lenkų ir lietuvių kalbotyrai, jų kultūroms apskritai. Neatsitiktinai viename iš paskutiniųjų susitikimų su šių eilučių autoriumi Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Berlyno Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhahnas (1903–1987) Vydūną pavadino vienu iš savo tėvų.

Kaip rašo V. Falkenhahnas, maždaug nuo 1923 m. Vydūnas įprato jam „davinėti peržiūrėti savo raštų korektūras, nes mane jį turint ypatingą sugebėjimą pastebėti korektūros klaidas (…). Prie korektūrų skaitymo 1927 m. prisidėjo kitas darbas. Vydūnas buvo nusprendęs vokiečių kalba parašyti veikalą „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Vokiečių grožinėje ir mokslinėje literatūroje, taip pat senose vokiškose ir lotyniškose kronikose mokytojas ieškojo medžiagos vokiečiams ir lietuviams, taip pat apskritai Pabaltijo gyventojams ir prūsų-lietuvių tėvynės ypatumams aprašyti. Taip jis tarėsi geriau suvoksiąs gilesnes, dažniausiai niūrių, tragiškai skausmingų santykių per praėjusius septynis šimtus metų priežastis. Šiose įdomiose, pamokomose paieškose autoriui [V. Falkenhahnui – V. B.] buvo leista talkininkauti. (…) Autorius dabar prisiėmė uždavinį bibliotekoje neva sau užsakinėti Vydūnui reikalingas, bibliotekoje trūkstamas kronikas ir kitus veikalus, juos studijuoti (retų veikalų nebuvo leidžiama išsinešti), daryti Vydūnui reikalingus nuorašus, rinkti jam reikalingą informaciją. Bibliotekoje teko studijuoti ir senesnę grožinę bei mokslinę literatūrą“13.

Turėdamas savo paties ir V. Falkenhahno surinktą medžiagą, veikalą rašyti Vydūnas pradėjo, kaip galima spręsti iš įrašo jo užrašų sąsiuvinyje, 1929 m. sausio 11 d. ir su pertraukomis rašė iki pat atidavimo spaustuvėn 1932 m. Knygą išspausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“.

 

Veikalas užima reikšmingą vietą tiek kūrybiniame Vydūno palikime, tiek lietuvių istoriografijoje.

Beveik visos iki „Septynių šimtų metų“ pasirodžiusios Vydūno kūrybos centre buvo lietuvininkas, jo tautinės sąmonės apsiniaukimas ir giedrėjimas, jo klystkeliai ir taurūs darbai. Kritikos smaigalys paprastai būdavo nukreiptas į lietuvininko tautinį silpnumą, pernelyg lengvą pasidavimą tautinei asimiliacijai, abejingumą savos kultūros vertybėms. Rašytojas nuolat pabrėždavo, kad, individui nutraukus ryšius su tauta, menkėja ir nyksta jo žmoniškumas, pažeidžiama natūrali asmenybės dvasinė branda. „Matau, kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais–protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios–sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėčiau, kad to nedarytų“14, – rašė Vydūnas vienoje autobiografijoje. Šiais žodžiais nusakyta rašytojo ir mąstytojo kultūrinio bei literatūrinio darbo prasmė. Toji prasmė tebėra ryški ir „Septyniuose šimtuose metų vokiečių ir lietuvių santykių“, tačiau čionai kritikos smaigalys nukreiptas į kitą personažą – į tą, kuris jėga verčia lietuvininką savo tautiškumo atsižadėti ir taip stumia jį į dvasinę degradaciją. Tiesa, toks kaltinimas Vydūno čia iškeliamas jau nebe pirmą kartą. Pakankamai ryškios jo gaidos yra girdimos „Probočių šešėliuose“, „Amžinoje ugnyje“, kai kuriuose publicistiniuose ikikariniuose straipsniuose. Apie ilgaamžę prievartą jos nešėjams į akis visu balsu rašytojas prabilo 1928 m. pasirodžiusioje tragedijoje „Pasaulio gaisras“. Priešmirtiniais tragedijos herojės Magės Tautvilaitės žodžiais Vydūnas išpranašavo: „O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius, nuo kryžeivių laikų, jūsų tauta nusižengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą“15. Šioje tragedijoje rašytojas jau nebe tautiečiams, o jų pavergėjams įrodinėjo, kad „tauta susikuria kultūrą pati“, jog ji turi teisę reikšti savo tautinį savitumą, būti laisva, nuvainikavo tariamą vokiškųjų kultūrtrėgerių „humaniškumą“, kuriuo vadovaudamiesi jie siekė „aukštesnėje“ savo kultūroje ištirpdyti „žemesnę“ lietuvių kultūrą ir taip padaryti šią mažą tautą „laimingą“.

„Septyniuose šimtuose metų“ jau istorijos faktais (o faktai, kad oponentai neapkaltintų autoriaus lietuvišku tendencingumu, imami iš vokiškų šaltinių) pratęsiamas „Pasaulio gaisre“ pradėtas disputas, konkrečiai parodoma, kokia kaupėsi pavergėjų kaltė, koks jos dydis ir padariniai.

 

virs_31_litvaSu istorikui būdingu įžvalgumu Vydūnas atskleidžia kryžiuočių ordino nusikaltimų baltams (visus baltus, arba aisčius, jis laikė viena tauta, nespėjusia susivienyti į stiprią valstybę) grandinę, parodo, jog kardas buvo visai netinkama ir neleistina priemonė siekiant skelbiamo neva kilnaus tikslo – nešti pagonims naują tobulesnę religiją, o su ja ir aukštesnę kultūrą. Daugeliu faktų remdamasis, Vydūnas tvirtina, kad ordinui išties rūpėjęs ne pagonių išganymas, o jų žemių užkariavimas ir žmonių pavergimas. Knygos autorius teigia, jog į Baltijos kraštus jokios kultūros nešti nereikėjo – čia ji jau buvusi pakankamai aukšta, bent jau ne žemesnė už brukamąją. Vienas ryškiausių tos kultūros vertės požymių – jos senumas, natūralus išaugimas, grynumas. Atneštinė kultūra tautai esanti kaip svetimkūnis. Dvasios kultūros pagrindu, būtina jos sąlyga Vydūnas laiko religiją. O baltuose ji buvusi toli gražu ne primityvi, nes labai aiškiai išreiškusi žmogaus santykį su panteistiškai suvokiama dievybe – dvasiniu absoliutu. Kadangi baltams buvęs būdingas tikras dvasingumas, subtilus ryšio su amžinąja būtimi suvokimas, jie mažiau dėmesio kreipę į materialinę kultūrą, į civilizacijos pažangą. Tai labai atsiliepę kovose su užplūdusia karine jėga, nes iš pradžių baltai nebuvo pasiekę ginklo galybės. Nors ordino broliai sugriovė senąsias šventyklas, išnaikino krivius ir žynius, išplėšė senąjį baltų tikėjimą, prievarta įbruko naująjį, pavergė juos fiziškai ir dvasiškai, visos tūkstantmečiais natūraliai augusios kultūros sunaikinti nepajėgė. Ji liko tautos psichikoje, kalboje, papročiuose, liaudies kūryboje, į naująją krikščionių religiją įsipynusiuose senojo tikėjimo reliktuose.

 

Visą vėlesnę vokiečių ir lietuvių santykių istoriją Vydūnas aiškina kaip tolesnį laipsnišką dar gyvos lietuviškos kultūros naikinimą, kuris apogėjų pasiekė, susikūrus Vokietijos imperijai. Paskutiniųjų XIX a. – pirmųjų XX a. dešimtmečių lietuviškumo persekiojimą Vydūnas laiko ypač nusikalstamu, nes pavergtoji tauta po ilgo snaudulio pradėjo dvasiškai atbusti, ėmė puoselėti gležnus savos kultūros daigus, parodė gyvybingumą. Autorius leidžia aiškiai suprasti, kad paskutiniųjų dešimtmečių germanizacijos priemonės iš esmės mažai kuo skiriasi nuo tų, kuriomis apsišarvavę prieš septynis šimtmečius atėjo į baltų žemes kryžiuočiai. Abiem atvejais prievartos kardas nukreiptas prieš savitą, natūraliai susiformavusią, o svarbiausia – gyvastingą kultūrą.

Vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje Vydūnas, kaip minėta, argumentuotai kritikuoja nepagrįstą su politika glaudžiai susietą, jai tiesiogiai pajungtą vokiečių istorikų sukurtą koncepciją, kad Prūsų lietuviai dabar gyvenamose savo žemėse niekada nebuvo autochtonai, o tik XV–XVI a. jas kolonizavusių perbėgėlių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys. Išsamūs šios koncepcijos kritikai skirti P. Pakarklio16 ir V. Vileišio17 darbai tepasirodys tik po 3 metų nuo Vydūno knygos išėjimo.

 

Paneigdamas tautinės asimiliacijos vykdytojų argumentus, jais remiantis padarytus darbus knygos autorius traktuoja ne tik kaip nusikaltimą lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, net kosmoso dėsniams, kurie visada atsisuka prieš jų pažeidėjus. Tuojau pat po Antrojo pasaulinio karo parašytuose traktatuose „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“18 bei ypač „Didysis dabarties žmonijos patirties klausimas kosminiu požiūriu“19 mąstytojas tarsi konstatuoja šios „Septyniuose šimtuose metų“ pateiktos savo pranašystės išsipildymą.

Aiškindamas istorijos procesą, jame susiklosčiusius vokiečių ir lietuvių santykius, kaip ir daugelyje kitų savo veikalų, „Septyniuose šimtuose metų“ Vydūnas atsiskleidžia kaip savo idėjiniams principams ištikimas filosofas. Istorijos faktai tarsi patvirtina jo filosofinę koncepciją. Pagal šią koncepciją įvairios tautos bei visa žmonija yra ne socialinės raidos produktai, o dvasinio absoliuto reiškimosi formos, metafiziškai nustatytos pakopos žmogui grįžtant iš materialaus pasaulio įvairovės į suvoktąjį vienumą su tuo absoliutu. Tautai tenka ypač svarbus vaidmuo – tik per ją atskiram žmogui įmanoma visavertiškai realizuoti savo kūrybos galias, neabejotinai turinčias įgimto tautiškumo žymę, užkoduotą individo genuose. Tik per ją galima pasiekti aukščiausią žmoniškumą, kuris kaip tik ir reiškiąs tikrąjį individo įaugimą žmonijon, o drauge – didžiausią priartėjimą prie absoliuto. Netekęs tautiškumo, žmogus netenka dvasinės harmonijos, nutrūksta jo natūralus dorovinis ir intelektualinis augimas, jis iškrypstą iš tiesiausio dvasinės raidos kelio. Štai kodėl nusikalstant tautai, nusikalstama žmoniškumui, o kartu ir kosminėms galioms. Šioje sampratoje aiškiai jaučiamas senovės indų filosofijos, kuriai ypač būdingas etinės prasmės suteikimas pasaulio evoliucijai, visiems kosminiams dėsniams, poveikis. Šis poveikis dar ryškesnis matomas, kai mąstytojas prabyla apie senąją baltų religiją, kurios vydūniškasis filosofinis pagrindimas turi daug esminių bendrų bruožų su teistinėmis indų filosofijos sistemomis, ypač susiformavusiomis Vedų pagrindu.

 

„Septynis šimtų metų“ galima laikyti patriotiniu veikalu ne tik dėl požiūrio į savo tautą. Tokia ši knyga yra ir atžvilgiu tautos, kurios politikai nuvedė ją į pasauliui didžiules kančias atnešusį nacizmą. Knygą subrandino du motyvai: gilus susirūpinimas tragiškai besibaigiančiu savo tėvynainių – Prūsijos lietuvių – likimu ir nuoširdi pagarba vokiečių kultūros vertybėms bei skaudus išgyvenimas dėl to, kad savo elgesiu jas brutaliai niekina tie, kuriems derėtų jas paveldėti ir toliau puoselėti. Itin svarbi knygos mintis, jog asimiliacinė tiek vilhelminės, tiek hitlerinės Vokietijos politika tautinių mažumų atžvilgiu pačiai vokiečių tautai ne tik neduosianti nieko gero, bet ir padarysianti jos kultūrai daug žalos. Taip atsitiksią ne vien dėl to, kad savo nežmoniškais veiksmais kitataučių atžvilgiu vokiečių šovinistai kultūringo pasaulio akyse diskredituosią savo tautą, užtemdysią didžiulius jos nuopelnus žmonijos kultūrai, bet ir dėl to, kad, prievartos keliu į savo tautą įliejusi didelį kitataučių skaičių, tik sumenkinsianti jos dvasinį ir kūrybinį potencialą, dėl ko nebegalėsianti visu pajėgumu atlikti to uždavinio, kuris jai skirtas kosminės visumos vyksme. Todėl knyga neatsitiktinai parašyta vokiškai: ja mąstytojas pirmiausia mėgino belstis į pačią vokiečių tautos sąžinę, stengėsi šiai tautai priminti, kad aukščiausias jos, kaip ir visų kitų tautų, tikslas – „pasistengt augint gyviausiąjį žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu, kad joms ką įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama“20.

 

„Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sanklausą (…), – aiškino Vydūnas, – bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svarbėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę“21. Būtent pro tą „kilnybės žadinimo“ prizmę Vydūnas ir žvelgė į vokiečių ir lietuvių santykius. Smerkdamas šovinistinę vokiečių imperializmo politiką kartu tikėjo ir šviesiomis šios tautos jėgomis, gerbė jos kultūrą, pats daug ko iš jos sėmėsi. Kaip vieną iš motyvų, sulaikiusį nuo persikėlimo Lietuvon, nurodė: „Pagaliau daug reiškė man ir vokiečių kultūros vertybės“22. Tą daug reiškimą ypač aiškiai parodo tiesioginis vokiečių filosofijos poveikis formuojantis Vydūno pasaulėžiūrai ir filosofinei sistemai. Vydūnas norėjo, kad ir lietuviškoji kultūra kitataučių, tarp jų ir vokiečių, akyse būtų branginama dėl jos taurinančio veikimo, dorovinio ir estetinio patrauklumo. Istorijos suartintos vokiečių ir lietuvių tautos turinčios ne konfrontuoti, o bendrauti kultūros sferoje, praturtinti viena kitą ir tokiu būdu prisidėti prie žmonijos pažangos. Tas mintis jis plėtojo ne tik „Septyniuose šimtuose metų“, bet ir filosofijos veikaluose, grožiniuose kūriniuose, publicistikoje. Jomis vadovavosi ir savo kultūrinėje veikloje, kuria, pats sakėsi, stengtasi „teisingai apreikšti ir garbėn kelti lietuviškumą“. Vydūno vadovautos Giedotojų draugijos tikslas, kaip skelbiama jos įstatuose, buvo „giesmėmis, dainomis ir visokiais, ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“. Iki Pirmojo pasaulinio karo tai kuo geriausiai sekėsi. Giedotojų šventes bei vakarus gausiai lankanti muzika ir teatru besidominti vokiečių šviesuomenė labai nuoširdžiai apie juos atsiliepdavo. Draugija netgi būdavo kviečiama koncertuoti specialiai vokiečiams. Savo renginiais ji gražiai įsiliedavo į koncertinį Tilžės bei kitų Mažosios Lietuvos miestų gyvenimą. „Vyriausio Tilžės burmistro pati mane lankė, prašydama, kad mes lietuviškas dainas padainuotume vokiečių suruoštiems dideliems susirinkimams, – rašo Vydūnas viename prisiminimų straipsnyje. – Ir dainavom, o ne vien Tilžėje, ale ir Ragainėje ir vėliau net 2 kartus Gumbinėje (…). Taip labai vokiečiams patiko lietuviškos dainos“23. Tilžės muzikai vokiečiai K. Janzas ir V. Wolffas netgi talkino draugijai – harmonizavo liaudies dainas ir kūrė muziką eiliuotiems Vydūno testams. Draugijos dainuotojų irgi buvo vokiečių ar suvokietėjusių lietuvių, kurie vėliau gerai išmokdavo lietuviškai. Gerus santykius giedotojai palaikė su vokiška „Lietuvių literatūros draugija“ (Litauische literarische Gesellschaft).

 

Sunkią lietuvininkų padėtį suprantantys, juos užjaučiantys bei padėti linkę vokiečių šviesuoliai Vydūnui buvo stipri dvasinė atrama, darė jam nemažą poveikį. Toks, pavyzdžiui, buvo Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius (1798–1880), kurio lituanistinės veiklos pėdsakai Vydūno jaunystės laikais tebebuvo neataušę. Jis ne tik rinko ir propagavo lietuvišką tautosaką bei etnografiją, bet ir gynė lietuvių kalbos teises. Į lietuvių kultūros reiškinius žiūrėjo kaip į labai savitas dvasines vertybes, galinčias užimti garbingą vietą pasaulinėje kultūroje. Tokiu tauraus vokiečio pedagogo ir kraštotyrininko požiūriu Vydūnas rėmėsi, kai pats įrodinėjo senosios lietuvių kultūros vertingumą.

 

Su kitu dideliu lietuvininkų bičiuliu poetu poliglotu (daug rašiusių ir lietuviškai) Georg Sauerwein (1831–1904) Vydūnas bendravo pats (Tilžėn atvykęs, G. Sauerweinas apsistodavo pas Vydūną), patyrė iš jo tiesioginių impulsų savo kultūriniam darbui, perėmė kai kurias su tautiniu Prūsų lietuvių sąjūdžiu susijusias idėjas, įgyvendino ne vieną jo sumanymą. Panašiai kaip G. Sauerweinas, Vydūnas įrodinėjo germanizavimo žalą ne tik lietuviams, bet ir valstybei bei vokiečių kultūrai. Tautinės asimiliacijos paveikti, lietuviai tampą menkos moralės, skurdžios dvasios žmonėmis, negalį daryti valstybei garbės, įsisavinti tikrųjų lietuviškosios ir vokiškosios kultūros vertybių. G. Sauerweino kūrybos dalis buvo skirta pačių lietuvių tautinei savigarbai žadinti. Ši intencija Vydūno kūryboje ir veikloje irgi buvo dominuojanti.

Nors E. Gisevius ir G. Sauerweinas veikė intensyvėti ėmusios germanizacijos sąlygomis, nors pastarąjį vokiškoje spaudoje smarkiai užsipuldavo šovinistiškai nusiteikę reicho patriotai, jų veikla dar nebuvo laikoma baisiu nusikaltimu. Stiprėjančią lietuvininkų priespaudą tada lydėjo vis aktyvėjantis jų tautinis sąjūdis, nors valdžios ir labai nepageidaujamas, tačiau, matyt, ir nelaikomas itin pavojingu ir perspektyviu, nes jo dalyvių smarkiau tada niekas nepersekiojo.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo, ypač po to, kai Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas, joks vokiečių šviesuolis nebegalėdavo rodyti palankumo lietuviams. Vydūnas prisimena, kaip tais sunkiais metais daugelis jo pažinotų vokiečių gatvėje su juo nebesisveikindavo, apsimesdavo tiesiog nepažįstą. Tačiau daugelis iš jų slapčiomis žavėjosi lietuvių mąstytojo moraliniu tvirtumu, taurumu, humanistinėmis pozicijomis, reiškusiomis neabejotiną opoziciją fašizmui, nors ir pasyvų, bet atkaklų pasipriešinimą nacistų siautėjimui, militaristinėms jų užmačioms. Išėjusiam iš kalėjimo Vydūnui jie nepabijojo parodyti pagarbos. „O dabar buvau sveikinamas dar su žymiu pagarbos mostu. Sveikino net visai nepažįstami žmonės“24, – prisimena mąstytojas.

 

Tačiau ir tais laikais pasitaikydavo vokiečių, drįsusių ne tiktai rodyti Vydūnui pagarbą, bet ir daug jam padėjusių. Didžiausias ir smarkiai rizikavęs tuometinis pagalbininkas buvo mūsų jau minėtas Viktoras Falkenhahnas – faktiškasis „Septynių šimtų metų“ bendraautoris. Vydūnas jam tada negalėjo įrašyti net kukliausios padėkos.

Bičiuliškų santykių su Vydūnu iki savo gyvenimo pabaigos nevengė jo tėviškėnas įžymus vokiečių rašytojas Hermannas Sudermannas (1857–1928). Ir sunkiausiomis dienomis lietuvių mąstytojo dvasią palaikė jo knygų iliustratorius žinomas vokiečių dailininkas Fidus (Hugo Höppener, 1868–1948).

 

Šviesioji paties Vydūno patirta vokiečių ir lietuvių santykių dalis leido jam ne tik jausti pagarbą tikrosios vokiečių kultūros reprezentantams, bet ir subtiliai, visu knygos tekstu ją išreikšti, deklaruoti tikėjimą tos kultūros atsigavimu, būsimu gražiu vokiečių tautos įnašu į žmonijos raidą. Tam irgi reikėjo drąsos, nes tokia pagarba tada buvo priešiškai vertinama Lietuvos inteligentijos sluoksniuose. Vydūnui teko nuryti tokio priešiškumo piliulę: daug kas Lietuvoje už „Septynis šimtus metų“ jį kaltino pataikaujant vokiečiams, trukdė platinti knygą.

Na, o tie, kuriems šia knyga Vydūnas „pataikavo, t.y. tie, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už joje parodytą skaudžiąją vokiečių ir lietuvių santykių realybę, netruko „atsidėkoti“.

 

1934 m. balandžio 15 d. „Literatūros naujienose“ Kazys Binkis rašė: „Neseniai mūsų dienraščiai pranešė trumpą žinutę. 7 ½ eilutės. Vokiečiai konfiskavę Tilžėje Vydūno knygą.

 

– Kažin, ar sudegins, ar ne? – gal dar pagalvojo kurs smalsesnis skaitytojas. Taip, mielas skaitytojau, vokietis šią Vydūno knygą sudegins. Pačioj kaitriausioj neapykantos ugny sudegins ir pelenus paleis visais keturiais vėjais“.

Poetas kalbėjo apie „Septynis šimtus metų“.

 

1934 m. kovo 16 d. policija knygą uždraudė, spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) netrukus buvo konfiskuota. Laimė, inkvizicijos vykdytojai nesuskubo su ja susidoroti – jau buvo spėta išplatinti keli šimtai veikalo egzempliorių. Tų pačių metų gegužės 3 d. Vydūnas dėl to pasiskundė Gumbinės apygardos policijai, kuri 1934 m. birželio 15 d. raštu skundą atmetė. Knygos uždraudimas buvo motyvuojamas tuo, kad joje aukštinamas lietuviškumas ir žeminamas vokiškumas, autorius neteisingai kalbąs apie prievartinę germanizaciją, nes tokios iš viso nebuvę – lietuvininkai savanoriškai pasirenką aukštesnę vokišką kultūrą. Autoriaus pateikti faktai apie smurto aktus – tiktai vokiečių atsakas į didlietuvių išpuolius. Išleisdamas ir platindamas šią knygą, Vydūnas siekiąs patvirtinti, jog neteisingai atplėštas nuo reicho Klaipėdos kraštas yra nuo seno lietuviškas, norįs paruošti dirvą likusios Rytprūsių dalies (iki Priegliaus) prijungimui prie Lietuvos. Visu savo turiniu knyga „kenkianti gyvybiškai svarbiems valstybės interesams“25.

 

1934 m. liepos 18 d. rašytame pasiaiškinime Vydūnas paneigė jam pateiktus kaltinimus bei aiškino, kad knygos turinys neteisingai interpretuotas, jog ja nesiekiama jokių politinių tikslų, o tik stengiamasi rasti objektyvią tiesą ir apginti pačios konstitucijos pripažįstamas Prūsų lietuvių, kaip tautinės mažumos, teises“26. Į prašymą panaikinti knygos areštą ir šį kartą nebuvo atsižvelgta. Kartu su „Septyniais šimtais metų“ konfiskuoti ir liko neišplatinti 917 egz. „Pasaulio gaisro“27. Valdžios organams atkreipti dėmesį į knygą greičiausiai padėjo vokiečių istorikas Kurtas Forstreuteris, žurnale Altpreussische Forschungen (1934, Nr. 1, p. 124–126) paskelbęs gana piktą „Septynių šimtų metų“ recenziją, kurioje apšaukė Vydūną pridarius gausybę faktinių klaidų, prikišo kultūros istoriko sugebėjimų stoką. Labiausiai pliekė rašytoją už pasirinktą panbaltiškąją poziciją, kuri, anuometinio vokiečių mokslo požiūriu, esanti visiškai klaidinga – niekas rimtai jau nebeteigiąs, kad lietuviai esą seni Rytprūsių gyventojai. Recenzijos autorius taip pat tvirtino, jog nebuvę jokios prievartinės germanizacijos, jog ją Vydūnas vos ne pats išgalvojęs. Užsimerkdamas prieš kasdien matomą nacistų smurtą kitataučių atžvilgiu, K. Forstreuteris teigia, kad tautiškumo idėja esanti moderni ir negali būti taikoma vertinant praeities įvykius, jog iš istorijos negalime reikalauti to, ko reikalaujama iš dabarties. O juk Vydūno knygos patosas kaip tik ir buvo nukreiptas į dabartį. Remiantis istorijos pamokomis, buvo raginama būtent dabar ir ateityje ugdyti ne antagonistinius, o taurius, savitarpio pagarba grįstus santykius tarp tautų ir jų pagrindu turtinti žmonijos kultūrą. Deja, į šį lietuvių humanisto šauksmą nė nebuvo bandoma įsiklausyti. Tas šauksmas pasirodė besąs „kenksmingas valstybės interesams“, todėl pasistengta, kad niekas jo negirdėtų.

 

Vis dėlto šiandien jis išgirstas ir dabartinės knygos puslapiais mums lietuviškai bylos apie istorinį Karaliaučiaus krašto likimą, apie to likimo atktualumą. Gal ne tik bylos, bet ir padės tą likimą pakeisti?

 

Išleidžiant naujam gyvenimui lietuviškai prakalbusius „Septynis šimtus metų“, norisi padėkoti ne tik „Vagos“ leidyklai, knygos vertėjams Rapolui Šalteniui, Vitai Gaigalaitei, redaktorei Lilijai Kudirkienei, bet ir Čikagoje gyvuojančiam Vydūno fondui, jo valdybos pirmininkui Vytautui Mikūnui, a. a. Vincui Žemaičiui, jo sūnui kun. Kęstučiui Žemaičiui, kurių triūso ir paaukotų bei surinktų lėšų dėka atsirado ir po pasaulio bibliotekas pasklido antroji vokiška „Septynių šimtų metų“ laida (1982 m.) bei jaunimui skirta ištrauka „Mano Tėvynė“, kurios viena laida išėjo Čikagoje, o kita – Kaune ir buvo padovanota Lietuvos mokykloms. Būtent jie su didžiausiomis viltimis žiūrėjo Lietuvos pusėn, nes tikėjo jos pasižadėjimu duoti pasauliui lietuviškąjį Vydūno veikalo variantą. Džiaugiamės tą pasižadėjimą pagaliau tesėdami.

Ypatinga padėka – faktiškajam knygos bendraautoriui a. a. Viktorui Falkenhahnui, kuriam pats Vydūnas negalėjo viešai padėkoti tada.

 

 

Įžanginis straipsnis Vydūno knygai „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. V.: „Vaga“. 2001.

 

 

1Vydūnas. Tautinė mano amžiaus veikla // Aukuras. – Klaipėda, 1937. P. 70.

2Senutė. – Bitėnai, 1904. P. 3–4.

3Bendraitė. – Bitėnai, 1902. P. 4.

4Vydūnas W.St. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. – Tilsit, 1916. S. 7.

5Vydūnas. Mūsų uždavinys. – Tilžė, 1911. P. 226.

6Vydūnas. Didysis mūšis // Nauja lietuviška ceitunga. 1910 07 14.

7Vydūnas. Žvilgsniai į mano kūrimą // Žemaičiai. – Kaunas, 1938. P. 21.

8Vydūnas W.St. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. S. 8.

9Vydūnas. Der Litauer // Das Litauen-Buch – O.O., 1918. S. 30–33.

10Vydūnas. Die Sommersonnenwende // Das Litauen-Buch. S. 61–63.

11Vydūnas. Wie die Litauer ihre Volkslieder singen // Das Litauen-Buch. S. 39–40.

12Tos aplinkybės plačiai aprašytos šioje knygoje talpinamame straipsnyje „Prūsijos lietuvių situacija Lietuvos nepriklausomybės metais“, todėl čia jų aprašymas praleidžiamas.

13Falkenhanas V. Bičiulį prisiminus // Mokslas ir gyvenimas. 1982. Nr. 8. P. 25–26.

14Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis. 1928. Nr. 1. P. 3.

15Vydūnas. Amžina ugnis. – V., 1968. P. 632.

16Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. – K., 1935.

17Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje…

18Vydūnas. Raštai. T. 1. P. 435-486.

19Vydūnas. Raštai. – V., 1994. T. 4. P. 55-125.

20Ten pat. T. 1. P. 355.

21Ten pat. P. 356.

22Vydūnas. Kalėjimas–laisvėjimas. – Detmold, 1947. P. 32.

23Vydūnas. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos pragyvenimas // Krivulė. – Detmold, 1948. P. 59.

24Vydūnas. Kalėjimas–laisvėjimas. P. 44–45.

25Lietuvos užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimas su Lietuvos konsulatu Tilžėje // LCVA, F. 383, ap.7, b. 372. l. 122–124.

26Ten pat, l. 125–130.

27Girdvainis J. Dr. Vydūnas // Naujoji Romuva. 1939. Nr. 35–36. P. 34.

Žymos: .