Vydūnas ir chorinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje bei Klaipėdos krašte

Posted on by Birute

 

VYDŪNAS IR CHORINIS SĄJŪDIS MAŽOJOJE LIETUVOJE BEI KLAIPĖDOS KRAŠTE

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

XIX a. pabaigoje, kylant dalies lietuviškosios visuomenes nutautėjimo pavojui, Vydūnas, pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vokiškajai įtakai, matė ir lietuviškų kultūrinės-meninės krypties draugijų kūrimesi. Visuotinis lietuvių chorų sąjūdis Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje tiesiogiai susijęs su Vydūnu, neatskiriamas nuo jo veiklos ir darbų. Kultūrinė–muzikinė–praktinė Vydūno veikla glaudžiausiai dera su visa jo darbų visuma, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali atrodyti, o kai kam ir atrodė, esanti ne ypač reikšminga, nepakankamai profesionali, tačiau iš tikrųjų ji yra itin svarbi Vydūno fenomeno visumos dalis.

 

Skelbdamas šviesaus, džiugaus, gyvo tautos žmogaus idėją, Vydūnas ją siekė įgyvendinti per lietuvišką dainą, giesmę, muziką, matydamas jose kultūros, kaip žmogiškumo prado, ugdymo galimybę, pabrėždamas, kad muzika padeda nugalėti savyje ,,daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo“.

 

VydūnasSavo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus Vydūnas įkūnijo konkrečia menine–muzikine veikla, 1895 m. įkūręs Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Ištisus 40 metų gyvavusi giedotojų draugija, vadovaujama Vydūno, yra unikalus, nepaprastos svarbos reiškinys, ne tik budinęs lietuvininkų tautinę sąmonę, bet ir davęs kryptį lietuviškajam kultūriniam veikimui tame krašte.

 

Muzikinis darbas ir vadovavimas chorui Vydūnui nebuvo savitikslis dalykas, o vienas iš būdų siekti ,,aukštesnių tikslų“, realizuoti savo ,,dvasinės raiškos programą“ (V. Bagdonavičiaus terminas).

Pirmą kartą lietuviškos dainos Prūsų Lietuvoje suskambėjo Vydūno dėka, jo vadovaujamo ,,Birutės“ vyrų choro, turėjusio 12–14 dainininkų, šventėse 1896–1897 metais.

 

Tilžės giedotojų draugija, apie trejetą metų giedojusi bažnyčioje, nuo 1898 m. taip pat imasi tautiško repertuaro. Jau nuo pirmųjų visiškai savarankiškos veiklos metų (1899-jų – iki tol jie dalyvaudavo tik „Birutės“ šventėse), Vydūnas ir jo giedotojai dirbo labai intensyviai, nuosekliai, nusistatę savo veiklos pobūdi ir kryptį, kuri buvo suformuluota 1899 m. lapkričio 12 d. priimtuose, o 1907 m. pataisytuose, draugijos įstatuose, užsibrėžiant giesmėmis, dainomis, vaidinimais lietuvių tautą žadinti, jos kilmę į garbę kelti, pasižadant reguliariai per metus rengti po dvi dideles šventes Tilžėje ir dar daugiau mažesnių vakarų ne tik Tilžėje, bet ir kitur Lietuvoje. Šio savo nusistatymo giedotojai ištikimai laikėsi. Jau 1990 m. jie surengė 7, o 1901 m. – 11 švenčių ir vakarų. Tad netrukus draugija tapo lietuvių kultūrinio judėjimo Mažojoje Lietuvoje širdimi, chorinio sąjūdžio pradininke ir tradicijų, kurias XX a. pradžioje perėmė ir tęsė beveik visos krašto giedotojų draugijos, kūrėja.

 

Viena iš šių tradicijų – tai didelių, dažniausia Tilžės Jokubinės sode ir salėje vykusių vasaros ir žiemos švenčių rengimas, su savita, Vydūno sukurta, struktūra. Paprastai šventės būdavo dviejų dalių – I-ji muzikinė, II-ji – vaidinimas.

 

AfišaSvarbiausią programos dalį sudarydavo choro dainos, kur nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių. Beje, giedotojų draugijoje dainavo ne tik Tilžės, bet ir aplinkinių vietovių – Ragainės, Rūkų, Katyčių ir kt. vietovių gyventojai. Didžiausia Vydūno padėjėja buvo jo bičiulė, puiki dainininkė Marta Raišukytė, taip pat Enzys Jagomastas, Ema, Berta, Marta Zauniūtės, Ašmutaitis, Kiošis ir kt. Per vieną šventę giedotojai atlikdavo po 12–16 dainų ir giesmių. Dainų žodžiai būdavo atspausdinami lietuviškai, vokiškai ir išplatinami klausytojams.

 

Didžiosiose šventėse būtinai skambėdavo įvairių sudėčių, dažniausiai pučiamųjų, instrumentų orkestro muzika. Grodavo Tilžės vokiečių kariškas orkestras (40 muzikantų). Orkestrai, neturint savo lietuviškos instrumentinės muzikos, grodavo vakarų, dažniausiai vokiečių kompozitorių kūrinius. Per 1900 m. vasario 11 šventę Tilžėje, pėstininkų pulko orkestras atliko K. M. Vėberio operos ,,Oberonas“ uvertiūrą, Fantaziją iš F. Guno operos ,,Faustas“, F. Mendelsono ,,Vestuvių maršą“ iš ,,Vasaros nakties sapno“ ir kt. Ši orkestrinės muzikos plėtojimo tradicija vėliau ypač prigijo ir įsitvirtino Klaipėdos krašto draugijų renginiuose, pasirodant ne tik įvairių miestelių kariniams, Šaulių pučiamųjų orkestrams, bet ir Klaipėdos Konservatorijos simfoniniam, o 1938 m. dainų šventėje – ir Kauno Radiofono simfoniniams orkestrams. Kartais šventėse grodavo instrumentiniai ansambliai, dainuodavo solistai, pritaikant muziką klavyrui.

 

Savita švenčių dalis –,,laigymai“– buvo mergaičių rateliai su dainomis.

Vydūnas aiškino, kad kūno lavinimas, sportavimas taip pat turi tarnauti dvasiniam tobulėjimui, kad šokant, sportuojant ,,reikia pasistengti (…) apreikšti daugiau vidaus, dvasios – sielos gyvumo“, ,,ne tik šokti, kiek laigyti įvairiais judesiais apreiškiant pilnesnįjį vidaus gyvenimą“.

AfišaŠventės pabaigoje, po dramatiško vaidinimo, dažniausiai Vydūno veikalo, įvykdavo draugiškas ,,pasilinksminojimas“.

Didžiosiose šventėse būdavo sakomos kalbos, skaitomos paskaitos.

 

Vydūnas pradėjo ir įtvirtino dar vieną lietuviškos muzikinės kultūros plėtotei labai naudingą, vėliau plačiai visų krašto chorų taikytą, tradiciją – koncertines išvykas į kitas vietoves. Tilžės Giedotojai su lietuviška daina, vaidinimais ne kartą lankėsi Gumbinėje, Ragainėje, Šilutėje, Klaipėdoje, Smalininkuose, Lauksargiuose, Rūkuose, Piktupėnuose, Žibuose, Rusnėje, Pagėgiuose, Panemunėje, jau nekalbant apie Rambyną, o taip pat Palangoje, Kaune ir kitur. Beje, pačią pirmąją savo išvyką giedotojai surengė 1901 m. rugpjūčio 4 d. į Kaukėnus.

Įgiję didelį autoritetą, vertinami, mylimi ir mėgstami Tilžės giedotojai visur buvo nekantriai laukiami, sutraukdavo daugybę žiūrovų (nuo 400 iki 1000), o 1907 m. Tilžės vasaros šventėje minimas 3000 žiūrovų skaičius. Net vokiečiai pripažino Vydūno chorą ir jau nuo 1901 m. ėmė kviestis į savo šventes lietuviškai padainuoti.

 

Tilžės giedotojų draugija nebuvo paprastas choras, o bendraminčių, dvasiškai artimų, Vydūno idėjas pripažįstančių ir jų vienijamų, žmonių bendrija. Matyt, iš dalies čia ir slypi draugijos ilgaamžiškumo paslaptis. Giedotojai pritarė vadovo mintims, ,,kad dainininkas ar vaidintojas turi būti teisingas, švarios sąžinės, kilnaus elgesio, jokiu būdu negali savęs svaiginti alkoholiu, teršti tabaku“ (Mikalauskas).

Intensyvi, reguliari, meniškai pakankamai brandi Tilžės giedotojų draugijos veikla truko iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukario laikotarpiu įsigalėjus revanšizmo ideologijai, Vydūnas ir jo giedotojai likę vienintele lietuviškumo salele vokiečių krašte tokios visapusiškos, reguliarios kultūrinės veiklos, kaip iki karo, jau nebegalėjo išvystyti. Nors trukdoma, žeminama, skriaudžiama, išblaškyta ir sumažėjusi, draugija vis dėlto atkakliai tęsė savo darbą, kantriai, taikiai bandė dainomis, giesmėmis, vaidinimais, priešintis naujai germanizacijai, atsidėjusi repetavo, atnaujino ir praplėtė savo repertuarą, kuriame pasirodė ir M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, T. Brazio, S. Šimkaus ir kitų lietuvių kompozitorių dainos, be to, kiek išgalėdami koncertavo namie ir kitur.

 

Giedotojams buvo trukdoma įvairiais būdais; vis sunkiau darėsi gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti vokiečių himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą.

 

Nelengva giedotojų draugijos egzistencija tapo nebepakeliama, kai vokiečių valdžia Prūsų Lietuvoje apskritai uždraudė lietuviškų organizacijų veiklą ir dėl to 1935 m. vasario 24 d. šis ištvermingas ir taurus kolektyvas, sulaukęs savo gyvavimo 40-mečio, liovėsi egzistavęs.

 

Tačiau Vydūno pasėtas grūdas lietuviškos muzikinės kultūros baruose gražiai sudygo. Jo dėka ,,lietuviška daina ir lietuviška kultūra“, kaip rašė A. Mikulskis, ,,ėmė spinduliuoti visam pajūrio kraštui“.

 

AfišaPačioje XX a. pradžioje Tilžės giedotojų pavyzdžiu, visame krašte ima kurtis lietuviškos jaunimo organizacijos, taip pat pasiryžusios chorinio meno pagalba kelti ir ugdyti tautinę kultūrą. Iki 1912 m. vidurio įvairiose Mažosios Lietuvos vietose susibūrė net 18 draugijų: Pagėgiuose ,,Rūta“, Lauksargiuose ,,Žiedas“, Rūkuose ,,Ąžuolas“, Paskalviuose ,,Aušra“, Natkiškiuose ,,Varpa“, Katyčiuose ,,Vainikas“, Vanaguose ,,Eglė“ ir t. t. Tais pačiais metais visos jos susibūrė į jaunųjų draugijų ,,Santarą“, kurios centras 1919 m. iš Tilžės persikėlė i Klaipėdą. Steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1912 m. spalio 6 d. ,,Santaros“ valdybos pirmininku išrinko Vydūną. Vydūnas skatino, ragino kurtis vis naujas giedotojų draugijas, stimuliavo ir stebėjo jų veiklą, padėdavo ne tik patarimais, bet ir konkrečiai. Štai Tilžės giedotojų draugijos narių J. Jonušaičio ir J. Joniškio pastangomis 1912 m, gegužės 19 d. įkurtos Rūkų ,,Ąžuolo“ draugijos choro dainininkai važinėdavo į Tilžę ir ten mokėsi, repetavo kartu su Vydūno choru.

 

Suprasdamas didžiulę lietuviškų draugijų darbo svarbą, Vydūnas ,,Jaunime“, ,,Darbymetyje“, kituose leidiniuose, susitikimuose nuolat aiškindavo, kaip ir kokius reikėtų rengti vakarus, šventes, kokiu būdu patraukti žmones, artinti juos prie aukštesnės dvasinės kultūros; jis ne tik skaitydavo paskaitas, sakydavo kalbas, bet ir repetuodavo su draugijų vaidintojais, dainininkais, diriguodavo jų chorams.

 

Visur rodydamas pavyzdį, važinėdamas po kraštą, Vydūnas ir Tilžės giedotojai būrė lietuviškas draugijas vieną prie kitos, ugdydami ir puoselėdami dar vieną draugijų bendrų švenčių rengimo tradiciją, vėliau išaugusią į kelias viso Klaipėdos krašto dainų šventes. Tokių jungtinių švenčių, kurios vykdavo įvairiose krašto vietovėse, siela, spinduliuojanti pakilią, tikrai dvasingą atmosferą buvo Vydūnas.

 

Vienas paskutiniųjų Tilžės giedotojų draugijos koncertų 1933 m.spalio 29 d. įvyko Klaipėdos Šaulių salėje kartu su Klaipėdos ,,Aidos“ choru. Tilžiškiai padainavo net 9 lietuviškas dainas, o jungtinis choras Vydūnui diriguojant atliko ,,Pranašai didis“, ,,Amžius po amžių“, ,,O kaip augtų“. Tai simboliška, nes būtent Klaipėdos ,,Aidos“ chorą galima laikyti tiesioginiu Vydūno konkrečių muzikinių siekių ir idėjų paveldėtoju, stropiausiu ir entuziastingiausiu Tilžės giedotojų draugijos tradicijų tęsėju.

 

Dažniausiai Mažosios Lietuvos chorai susitikdavo tradicinių švenčių (Joninių) metu legendomis apipintame, Vydūno numylėtame Rambyno kalne, kur suplaukdavo, suvažiuodavo dainininkai ir žiūrovai iš abiejų Nemuno pusių, taip pat ir Didžiosios Lietuvos, dažniausiai – iš Kauno, Tauragės. Iki pat 1933 m. visada atvykdavo ir Vydūnas su savo choru. Be jo šventės Rambyne buvo neįsivaizduojamos. Vydūnas buvo nepaprastai laukiamas, trokšdama paties jo pasirodymo, įkvėpto žodžio, dirigavimo, nes sugebėdavo savo vidine šviesa apgaubti susirinkusius, kilstelėti kiekvieno dvasią, uždegti pasiryžimu tobulėti, dirbti tautos labui.

 

Pagal vydūnišką tradiciją, šventės pabaigoje Rambyne suskambėdavo galingas jungtinis visų dalyvių choras. Vydūnas jam diriguodavo su polėkiu, įsijautimu, išraiškingais, plastiškais mostais ir, kaip rašė J. Strolia, ,,ilga lazda elastiškais judesiais parodydamas dainos slinktį ir jos išraišką“. ,,Diriguodavo jis ne tik rankomis, bet ir veido išraiška, kuriame atsispindėdavo visas atliekamos dainos turinys: džiaugsmas, liūdesys, skausmas ir nusivylimas. Jam diriguojant lengva buvo dainuoti“,– prisimena ,,Aidos“ choro dainininkė Ona Zemturytė.

 

Vydūnas aktyviai bendradarbiavo ir su Klaipėdos ,,Aukuro“ draugija, įkurta 1922 m. sausio 25 d., ne tik skaitydamas paskaitas šios draugijos renginiuose, bet domėdamasis ir praktiniais patarimais padėdamas prie draugijos veikusiam St. Sodeikos vadovaujamam ,,Vaidilutės“ chorui.

 

Vydūnas labai jaudinosi, kad ne visos susikūrusios giedotojų draugijos gausios, patvarios, ne visos reguliariai dirba, kad ne viena stokoja profesinio, meninio lygio. Norėdamas padėti chorvedžiams pasiekti meniškesnių rezultatų, įtaigesnio choro skambėjimo, subtilesnio dainų interpretavimo, jis ne kartą yra davęs specifinių, praktinių patarimų, nurodydamas, kad chorvedžiai turi kiek galėdami rūpintis ,,giedotojų tarsena“, gražiu vokalo skambesiu, aiškino, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimo choro tembro. ,,Žodyje chorvedžiams“ (,,Giesmių mišriam chorui įvade“, 1932 m.) rašė: ,,Reikalinga rūpinties, kad sopranas ir altas giedotų sklandančiu, o ne virpančiu balsu. Toks jis chorui nėra tinkamas. Būtinai reikia vengti plerškimo. Taipgi netinka (…) chorui suokimas nuo vieno balso į kitą. Pagaliau minėtina ir tai, kad žodžiai nebūtų atkertami viens kito, bet su-darytų sklandančią eilę“.

Šia prasme Vydūnas buvo muzikas pedagogas praktikas, dainavimo, giedojimo mokyme įžvelgęs ne tik estetinio dvasinio jaunimo ugdymo galimybę, bet ir teisingos gimtosios lietuvių kalbos, gražios tarties atramą. Jis sakė: ,,Tik dainuojant ir giedant pasirodo tikrai, ar garsai gražūs, ar ne… “ Beje, padaro ir gan griežtą išvadą: ,,Kas nemoka giedoti – dainuoti, neturėtų būti laikomi pilnu Didžiosios mokyklos mokiniu“ (,,Darbymetis“, 1921 m. Nr. 3).

 

Labai svarbi, vydūniškąją visumą papildanti, dar mažai tyrinėta sritis – Vydūno muzikinė kūryba, chorinio repertuaro giedotojų draugijoms formavimas.

 

AfišaTiek Tilžės giedotojų draugijai, tiek kitiems XX a. pradžioje sparčiai Mažojoje Lietuvoje besikuriantiems chorams, nepaprastai stigo tautiškų, patriotinių, lietuviškų dainų. Be V. Kudirkos harmonizacijų jie neturėjo ką dainuoti. Užpildyti šią spragą ėmėsi Vydūnas. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai, mokytojai pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Ypač daug jų per keletą metų sukūrė Vydūno brolis, muzikas-profesionalas, studijavęs Berlyno muzikos akademijoje, Albertas Storosta. Deja, talentas plačiau negalėjo išsiskleisti, nes labai jaunas, 1905 m., mirė. A. Storostos dainos (daugiausia keturbalsės, mišriam chorui) Mažosios Lietuvos giedotojų draugijų tarpe buvo labai mėgstamos ir populiarios. Nė viena šventė neapsieidavo be jo dainų –,,Lietuva brangi šalelė“, ,,Saulelei leidant“, ,,Vai kilau“, ,,Gilanda“, ,,Tai ženkime artyn“ ir kitų. A. Storosta rašė muziką Vydūno dramorns – ,,Atbudimas“, ,,Pasiilgimas Veldėtojo“, ,,Išvaduotojas“, kuriose yra po keletą įspūdingų chorų.

 

Ne mažiau populiarios amžiaus pradžioje buvo ir Tilžės mokytojų seminarijos muzikos mokytojo, artimo Vydūno bičiulio Karlo Janzo originalios ir harmonizuotos dainos bei giesmės: ,,Amžius po amžių“, ,,O, tie žmonės“, ,,Anoj pusėj ažero“ ir kt.

Giedotojų repertuarą taip pat svariai papildė Tilžės vokiečių choro vadovo, kuriame yra dainavęs ir Vydūnas, didelio lietuvių bičiulio, dažno lietuviškų švenčių ir vakarų svečio Vilhelmo Volfo dainos: ,,Oi eisiu, eisiu“, ,,Tai išdainavau visas daineles“, ,,Saulužė užteka“, ,,Tetuži mano“, ,,Tėvynės balsas“ ir kt.

 

Tačiau daugiausia šioje srityje dirbo pats Vydūnas. Jis rinko lietuvių liaudies dainas ir giesmes, jas harmonizavo, kūrė originalias, perkomponuodavo kitų autorių giesmes. Vydūnas gerai pažino lietuvių muzikinį folklorą, specialiai į jį gilinosi, studijavo liaudies dainų rinkinius, išspausdintus Prūsijoje nuo pat M. Mažvydo laikų. Ypač domėjosi ir naudojosi Antano Juškos ir Christiano Barčo rinkiniais. Pats yra parašęs ne vieną straipsnį, studiją lietuvių liaudies dainų klausimais. – ,,Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas“, ,,Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“ ir kt. Knygoje ,,Septyni šimtai metų (. . .)“ taip pat gvildeno šią temą.

Daugumą savo dainų Vydūnas sukūrė remdamasis lietuvių liaudies melodijoms, joms būdingomis intonacijomis, pats nurodydamas, kad dainose mėgino ,,lietuvišku ritmu, kaip jis žmonių gaidose randamas, pasinaudoti“. (,,Lietuvos varpeliai“, 1909 m. Tilžė).

 

AfišaHarmonizuodamas lietuviškas dainas Vydūnas norėjo suteikti joms daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai ,,sukultūrinti“ –jų harmoniją ir struktūrą artinant prie akademinės muzikos tradicijų, tuo padarant dainas priimtinesnėmis daugumai. Vydūnas tai paaiškino, sakydamas, kad dainas turėtų mėgti visi, kad jos ,,turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo, ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą“.

 

Nors ir mokęsis muzikos teorijos, Vokietijos universitetuose studijavęs muzikos istoriją, Vydūnas nebuvo pakankamai giliai įvaldęs kompozicijos paslapčių. Dainų kūrybos srityje jam daug padėjo muzikai – A. Storosta, K. Janzas, V. Volfas, V. Voska. ,,Muzikos vyrai mano darbą tobulino, bet tankiai visai naujus du ar tris balsus parašė. Kartais ir aš jun darbą savaip taisiau“. Ir labai kukliai priduria ,,O kad būtų muzikališka klaida pastojusi, ji turi būti veikiau man priskaitoma“.

 

Vydūno dainų muzikinėje kalboje persipina jo paties ir muzikų – K. Janzo, V. Volfo, V. Voskos, brolio A. Storostos stilistikos elementai.

Todėl beveik visos Vydūno dainos – savotiški bendraautoriniai darbai.

Vydūno, kaip ir jo bendražygių, dainos ir giesmės, nors ir nepasižyminčios ypatingu originalumu, yra subalsuotos skoningai, santūriai, laikantis klasikinio stiliaus normų – tradicinio, taisyklingo balsų vedimo, mažoro-minoro rėmų, tipiškos harmoninės kalbos, kadencijų, gražios, nuoširdžios, prasmingos.

 

Visoms savo, taip pat ir A. Storostos, K. Janzo, V. Volfo dainoms k giesmėms poetinius tekstus parašė Vydūnas. Daugumos liaudies dainų ir giesmių žodžius poetas laisvai transformuodavo, arba sukurdavo visai naujus. ,,Giesmių mišriam chorui“ pratarmėje Vydūnas pažymėjo: ,,Nelengva buvo gaidas parinkti ir chorams pasiruošti, ir gana sunku buvo giesmių žodžius taisyt… Giesmių žodžiai visi yra mano naujai parašyti. Kartais tik taisiau senų giesmių žodžius savaip, bet kartais teko visai naujai apsireikšti. (…) Norėjau, kad tikybinių giesmių būtų šviesios dvasios ir gyvos sielos kalba“.

 

aidosVydūnas pasirūpino, kad sukurtosios dainos neliktų tik vieno rankraštinio egzemplioriaus, kad jos paplistų, būtų prieinamos visiems.

1904 m. Marta Raišukytė-Rūta savo leidykloje Tilžėje išleido pirmąjį Vydūno sudarytą dainų rinkinį ,,Lietuvos Aidos“, kuriame įdėta 6 K. Janzo, 5 V. Volfo ir 2 Gotliebe, o 40 A. Storostos lietuviškų dainų. Visų dainų žodžiai sukurti Vydūno, atspausdinti lietuviškai ir vokiškai.

1909 m. ,,Rūta“ išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį ,,Lietuvos varpeliai“, kuriame yra 30 dainų ir 3 giesmės. Didesnę šio rinkinio dalį sudaro Vydūno dainos (26),– likusios – A. Storostos.

 

Reikšmingas Vydūno darbas yra ir 1932 m. Tilžėje išleistas ,,Giesmių mišriam chorui“ rinkinys. Jame 31 giesmė: 5 Kalėdų, 2 Advento, 4 Velykų, 2 Sekminių, 3 Mirties giesmės, 6 Maldos, 9 giesmės Viešpačiui Jėzui. Jų tarpe – 1 A. Vaičiūno, 8 K. Janzo, 4 V. Voskos giesmės. Likusias giesmes Vydūnas parinko iš S. J. Bacho, Heinricho Šiutzo, G. F. Hendelio, D. Bortnianskio, F. Šuberto, V. A. Mocarto ir kitų kūrybos. Tačiau visas jas sudarytojas savaip perdirbo, taisė, modifikavo, pritaikydamas krašto chorų pajėgumui ir galimybėms.

1926 m. Klaipėdos krašto Mokytojų D-ja Klaipėdoje išleido ,,Dainų“ rinkinėlį, skirtą mokykloms ir jaunuomenei. Jame 70 dainų ir 10 žaidimų. Šalia lietuvių liaudies bei įvairių autorių dainų, 12 dainų yra paimtos iš Vydūno rinkinių ,,Lietuvos Aidos“ ir ,,Lietuvos varpeliai“. Visos jos aranžuotos dvibalsiams chorams.

 

Tokiomis aplinkybėmis ir Vydūno pastangomis buvo atkurtas Mažosios Lietuvos chorų lietuviško repertuaro pagrindas, anuo metu nepakeičiamas ir nuolat dainuojamas.

1924–1932 m. Klaipėdos krašto lietuviškų chorų, Vydūno pavyzdžiu čia vadinamų Giedotojų draugijomis, steigimosi ir augimo metai.

1926 m. Giedotojų draugijos (jų buvo 20) susijungė į Klaipėdos krašto Giedotojų Draugijų Sąjungą. (Antra tiek krašte buvo vokiečių chorų. Jų centras – Vokietijoje). Vyriausiuoju Sąjungos instruktoriumi buvo išrinktas gabus chorvedys, vadovavęs didžiuliam (100 narių), aukšto meninio lygio Klaipėdos Šaulių vyrų chorui, Antanas Vaičiūnas.

 

varpeliaiIntensyvus Klaipėdos Krašto lietuvių chorų gyvenimas buvo apvainikuotas Vydūno išsvajota Visuotine dainų švente, įvykusia, 1927 m. birželio 6 d. Klaipėdoje. Vienu pagrindinių šios pirmosios krašto lietuvių dainų šventės įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų buvo jos Garbės pirmininkas ir antrasis vyriausiasis dirigentas – Vydūnas. (Kitas vyr. dirigentas buvo A. Vaičiūnas.) Nuskambėjus choralui ,,Pranaše didis“, Vydūnas, dalyvaujant 800 dainininkų (12 chorų), šimtui orkestrantų, apie dešimčiai tūkstančių žiūrovų, pasakė kalbą ,,Tautos gyvenimo giesmė“, o po to, išraiškingai ir įkvėptai Jungtiniam chorui dirigavo tris savo žodžiais kūrinius: A. Storostos ,,Tai ženkime artyn“, K. Janzo ,,Amžius po amžių“ ir ,,O, kaip augtų“.

 

Atskirai, t. y. padainuodami tris dainas diriguojant Vydūnui, pasirodė Tilžės Giedotojai. Kaip Vydūno darbų ir nuopelnų įvertinimas chorinės kultūros srityje, suvokiama ir J. K. Beleckio mintis (išsakyta ,,Jaunime“, 1927 m. Nr. 10–11), tuoj po Dainų šventės: ,,Mažosios Lietuvos ir Tilžės lietuvių jaunuomenė, nežiūrint, kad jie daug metų buvo pavergti vokiečių kaizerio, dainos srity jie lietuviškesni už mus, Didžiosios Lietuvos jaunuomenę“.

 

Dainų šventės proga buvo išnaudota ir reikalingiems pokalbiams, problemų aptarimui. Šventės metu įvyko jaunųjų ,,Santaros“ narių susirinkimas, kuriame Vydūnas kalbėjo apie lietuvių liaudies dainą, jos prigimtį ir esmę, akcentavo jos auklėjamąjį poveikį, sakydamas, kad ,,ne tiktai švelnūs, gilūs jausmai padaro lietuvių dainas (…) tokiomis ypatingomis. Jose yra dar regimi paskutiniai spinduliai nusileidžiančio labai seno ir aukšto žinojimo ir senų tautos gyvenimo atsitikimų“.

 

Nuo tada panašios, nors ir mažesnio masto, dainų šventės įvairiose krašto vietovėse vykdavo beveik kasmet (visada iki 1933 m.) dalyvaujant Vydūnui ir Tilžės giedotojų draugijai.

1928 m. birželio 9–10 d. Šilutėje įvyko Klaipėdos krašto Šaulių dainų šventė, dalyvaujant šešiolikai krašto ir dviems Didžiosios Lietuvos chorams (Palangos ir Tauragės).

 

Šventę praturtino dalyvavęs Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras, diriguojamas J. Gaubo.

1930 m. birželio 9 d. Panemunėje, Piltgalio sode ir salėje surengtoje šventėje be Panemunės giedotojų dainavo Šilutės, Pagėgių apskričių chorai ir, aišku, nepakeičiamieji Tilžės giedotojai. Šią šventę paįvairino Butegeidžio pulko orkestras.

1932 m. rugpjūčio 7 d. vėl Panemunėje įvykusioje šventėje dalyvavo Pagėgių ir Tilžės giedotojų draugijos, Panemunės vyrų choras. Kaip įprasta, visi chorai pasirodė atskirai, o pabaigoje, diriguojant Vydūnui, atliko bendrą giesmę. §į kartą šventėje dalyvavo Šilutės Šaulių pučiamųjų instrumentų orkestras.

 

AfišaAntroji visuotinė Klaipėdos krašto Dainų šventė, surengta 1933 m. birželio 4–5 dienomis, taip pat vyko ,,po Vydūno ženklu“, nors pats jis, deja, dėl nacistų trukdymų, dalyvauti negalėjo. Vydūno nedalyvavimas buvo didelė netektis Dainų šventei. Tuo labiau kad jis, šalia A. Mikulskio, buvo išrinktas Vyriausiuoju dirigentu numatytos dainos, kurią jam būtų reikėję diriguoti jungtiniam chorui. Vydūnas buvo parengęs ir savojo, Tilžės choro, pasirodymo programą.

 

Atidarant Dainų šventę, atlikėjams, kurių buvo apie 700, ir keliems tūkstančiams žiūrovų, buvo perskaitytas širdingas Vydūno sveikinimas, prasidėjęs paaiškinimu; ,,Neleidžiamas dalyvauti tautinėje Mažosios Lietuvos šventėje, kadangi skelbta, kad su dainų ir giesmių švente sutapsią ir politiniai apsireiškimai, turiu tenkintis raštu tos šventės dalyviams“ (,,Lietuvos keleivis“, 1933 m. Nr. 130).

Neatsitiktinai 1933 m. Klaipėdos krašto Dainų šventė buvo pradėta giesmėmis Vydūno žodžiais –,,Pranaše didis“, ,,Pilnos rankos“, ,,O kaip augtų“ (Dirigavo A. Mikulskis).

 

Nepaisant to, kad Vydūnui kaskart darėsi vis sunkiau lankytis Klaipėdos krašte, jo dvasia, raginanti kilniems lietuvybės darbams, plazdėjo gyva. Be Vydūno vardo, jo minčių neapsieidavo nė vienas dainų vakaras, šventė, chorų susibūrimas, o 1936 m. kovo 22 d. ,,Santaros“ centro vadovybė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje surengė muzikos ir literatūros vakarą, skirtą ,,Santaros“ garbės nario Vydūno 68-osioms gimimo metinėms. Pats Vydūnas dalyvauti negalėjo. Pranešimą apie Vydūną, Mažosios Lietuvos rašytojus, pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, lietuviškos spaudos pradininką Martyną Jankų ir kitus, skaitė K. Binkis. Kalbėjo A. Miškinis, I. Simonaitytė, Kossu-Aleksandravičius, L. Gira. Iškilmingą koncertą surengė Klaipėdos giedotojų draugija dalyvaujant chorui, kanklininkams, taip pat Kauno Valstybės operos solistams V. Jonuškaitei-Zaunienei ir S. Santvarui.

Vakarui pavykus, ,,Santaros“ vadovybė nutarė tokius renginius organizuoti reguliariai, ,,tuo prisidedant keliant lietuvišką kultūrą“. (Lis. ,,Pirmasis literatūros-muzikos vakaras Klaipėdoje“, ,,Jaunoji karta“, 1936 m. Nr. 13).

 

Paskutinioji Klaipėdos krašto Dainų šventė, įvykusi 1938 m. liepos 9 – 10 dienomis, buvo pati gausiausia (12000 dainininkų) ir profesionaliausia. Tuo metu Klaipėdos krašte veikė 21 ,,Santaros“ choras (12 mišrių ir 9 lygių balsų), 11 Šaulių chorų (9 mišrūs ir 2 lygių balsų). Savo chorus turėjo ir kitos lietuvių draugijos. Nors Vydūnas šioje šventėje dalyvauti taip pat negalėjo, tačiau joje taip pat buvo juntama Vydūno dvasia. Jau vien tai, kad švente įvyko buvo neabejotinai ženklus Vydūno, lietuviškų chorų sąjūdžio Mažojoje Lietuvoje pradininko ir įkvėpėjo, darbų bei pastangų rezultatas. Dainų šventės komiteto pirmininko Mečislovo Mačernio įžanginė kalba buvo persmelkta Vydūniška mintimi: ,,Tad atidarysime dainų skrynelę ir užtrauksime dainelę, kurios melodija suminkštintų ir tų Klaipėdos krašto lietuviško kraujo žmonių širdis, kurios yra netekusios tautinio jausmo ir tebėra svetimos kultūros įtakoje“ (,,Muzikos barai“, 1938 m. Nr. 8).

Ši dainų šventė pademonstravo išaugusį krašto chorų meistriškumą. Pirmą kartą buvo surengtas chorų konkursas.

 

Tokius tad lietuviškos chorinės kultūros vaisius subrandino Vydūnas. ,,( … ) iš Sauerveino ir Bruožio ,,Birutės“ pakilęs, ilgamečiu veikimu ,,Lietuvių Giedotojų Draugijoje“ su savo rengiamais dainų koncertais ir vaidinimais stengėsi ne tik savo tautiečius pakelti sau žmonėmis, kurie jaustų savo žmogiškumo lietuviškąją vertę, bet ir pačius jųjų niekintojus ir žemintojus palenkti jai vertinti ir branginti“ (Pabaltijo universiteto lietuvių profesorių d-jos sveikinimas).

 

Pranešimas, skaitytas konferencijose Vilniuje 1993 m. kovo 24 d. ir Klaipėdos universitete 1993 m. kovo 27 d.

Žymos: , .