Vydūnas ir moterys

Rima Palijanskaitė

Tai, ką Vydūnas rašė apie moterį ir motiną – pirmiausiai yra nuspalvinta vaikystės prisiminimų: „Mano motinėlė net jau aukštesnį amžių pasiekusi lyg nuolatai grožėjo. Ar gal todėl, kad ji ir tėvelis jokių nuodų, nei alkoholio nemėgo? Ar kad ji prie visų darbų nuolatai giedodavo šventas giesmes? Nesuvokiau atsakymo. Buvau manęs, kad žmonos iki gyvenimo pabaigos grožyn einančios.“ Vėliau Vydūnas suvokęs, jog „tik esmiškas atsivėrimas gali ją grožinti iki amžiaus pabaigos.“ Nors kūnas tada nebėra taip gaivinamas savo gyvybės kaip anksčiau, „taurios žmonos esmiškoji gyvybė nemenkėja, bet nuolat stiprėja. Ir tada tokia žmona tiesiog spinduliuoja dvasiniu grožiu.“ Moteris-motina, būdama tyros sielos, „visą savo aplinką, visus savo namus savimi nušviečia. […] Motinos stovi laiptuose, kurie veda žmones aukštyn, kūrybos aukštumon.“

Vydūnas turėjo penkis brolius ir dvi seseris – Mariją (1871–1950) ir Mangdeleną (1873–1950). Jos pasižymėjo gerais balsais ir buvo puikios giedotojos bei dainininkės, dalyvavo geriausiame Berlyno chore; buvo dailios ir linksmo būdo, bet sau ir kitiems kėlė aukštus moralinius principus – galbūt dėl to abi liko netekėjusios. Brolio ir seserų ryšiai niekada nenutrūko. Seserys, gyvenusios Berlyne, sielojosi dėl vokiečių nacionalistų išpuolių prieš brolį Tilžėje, lankė ir guodė jį po žmonos Klaros mirties. Gavusi žinią apie Vydūno įkalinimą, greitai atvyko jaunesnioji sesuo ir labai dėl jo išgyveno. Prisiminęs tai – „kaip visą laiką skausmuose dėl manęs alpdavusi“, – jis apgailestavo: „kiek čia liūdesio ir sielvarto“ – jam pačiam kalėjime buvę lengviau. Seseris mąstytojas aplankydavo ir gyvendamas Tilžėje, ir po karo, apsigyvenęs Detmolde. Nors tada pats gyveno kukliai, dalinosi su seserimis tuo, ką turėjo. Kartą Vydūną labai nustebino jam adresuotas cigarečių siuntinys. Sužinojęs, jog Berlyne seserys cigarečių dėka gali papildyti skurdžią savo mitybą, į siuntinukus su maisto produktais seserims kaskart įdėdavo ir po keletą cigarečių pakelių, taip persiųsdamas visą iš nežinomo geradario gautąjį siuntinį.

Vydūnas nebuvo vienišius atsiskyrėlis – greičiau atvirkščiai. Trokšdamas pažinti žmones ir gyvenimą, jis mėgo bendrauti. Nuoširdi bičiulystė jį siejo ir su bendraamžiais, ir su jaunuoliais, ir su panašių pažiūrų moterimis. Paminėtina ilgametė bičiulystė su S. Čiurlioniene, A. Rimdžiuviene, M. Lapinskaite-Bitlieriuviene. Laiškuose dailininkei M. Lapinskaitei rašė apie meną ir žmoniškumą, moters ypatumus ir jos uždavinius bei siektiną vyro ir moters bendravimą.

ŽMONA KLARA FIULHAZĖ

1894–1896 metais, sustiprėjus plaučių kraujavimui, mokytojui V. Storostui Kintuose ne kartą buvo reikalinga pagalba, slauga. Vydūno žodžiais tariant, su tikru maloniu pasišventimu juo rūpinosi Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) A. Fulhazės artima giminaitė Klara Fiulhazė. Kapstydamasis iš ligos, per kelerius metus jaunasis mokytojas Klarai padarė gerą įspūdį, tad žinodama, jog ketinančiam iš Kintų išvykti mokytojui bus reikalinga pagalbininkė buityje ir Tilžėje, pasisiūlė vykti kartu, gal nė nemanydama apie vedybas. Vydūnui tai būtų buvę nepriimtina ir jis nutarė ją vesti. Nenorėdamas, kad jo vaikams dėl paveldėtos silpnos sveikatos tektų vargti, Klarai pasakė nenorįs turėti vaikų ir, sulaukęs jos sutikimo, prieš išvykdamas į Tilžę, ją vedė.

Pasak V. Falkenhano, dažnai apsilankydavusio pas Vydūną, Klara buvusi labai maloni, kalbėjusi lietuviškai ir labai skaniai virdavusi vegetarinius valgius. Bendravusi su Klara atsiminimuose J. Nainienė rašo, jog ji buvo „tokia pat liesa, liekna kaip ir pats Vydūnas. Lengvai, vikriai užbėgdavo į trečią aukštą, lengviau, nei mes esama pratę matyti. Tada 1930 m. ji buvo apyžilė moteris, kurios nesu girdėjusi skundžiantis sveikata“. Ji sakiusi, jog jai „patiko Vydūno gyvenimo būdas“, ji prie jo prisitaikiusi ir jaučiasi gerai. Atsiminimuose daugelis pabrėžia, jog Klara Vydūną labai vertino, gerbė (kai kuriems aplinkiniams atrodė – netgi per daug), o šis svečiuose ją pagarbiai pristatydavęs kaip žmoną ir panelę Klarą.

Vydūno filosofija, jo asketiškas požiūris į lyčių santykius, kaip šiandien, taip ir tada smalsuoliams galėjo kelti klausimų apie jo asmeninį gyvenimą. S. K. Kenstavičius 1971 m. užrašytuose atsiminimuose teigė, kad Vydūno žmona buvo protestantų seselė vienuolė. Vydūną bei jo žmoną pažinojusieji ir po karo atsidūrę Vokietijoje, vyriškoje kompanijoje kalbėjo, jog Klara vyriškajai giminei buvusi visiškai abejinga, tad gerai išauklėtam Vydūnui nieko kito nelikę, kaip tapti skaistuoliu… Sugretinant šiuos ir kitus vienas kitą papildančius žinių ir nuomonių trupinėlius galima tvirtinti, kad Vydūno ir jo žmonos Klaros darnus asketiškas gyvenimas rėmėsi labai panašiomis pažiūromis.

Pasak J. Nainienės-Petrauskaitės, atvykus į krikštynas Švėkšnoje pas Jatulius, vakare Vydūnui ir Klarai buvo paruošta nakvynė viename kambaryje, tačiau šiaip jau kuklus Vydūnas paprašė atskiro kampelio, nes įpratęs miegoti vienas. Klara Vydūnu labai rūpinosi, dėl jo pergyveno. Jos pasiligojimą ir mirtį 1937 m. mąstytojas siejo su tuo, kad ji labai išgyveno dėl jam reiškiamos vokiečių nacionalistų neapykantos ir išpuolių. Likęs po Klaros mirties vienas, Vydūnas yra užsiminęs apie didį liūdesį ir skausmą, vienišumą ir tai, kiek dabar daug tenka laiko sugaišti buičiai, valgio ruošai – tarsi tik dabar pilnai suvokdamas ir įvertindamas savo gyvenimo draugę, kurios dėka galėjo visiškai atsiduoti kūrybai ir kultūrinei veiklai. Klara Fulhazė, kuri su Vydūnu buvo vienmetė (tiksli jos gimimo data nežinoma), greitai būtų sulaukusi savojo 70 metų jubiliejaus.

LEGENDOS APIE VYDŪNO MEILĖS TRIKAMPĮ IR MARTA RAIŠUKYTĖ

Ne vieną skaitytoją yra suklaidinusi S. Šemerio parašyta Vydūno biografija, kurioje jis išgalvojo nesėkmingą Vydūno pasipiršimą Martai Raišukytei, remdamasis vienu jo grožinės literatūros kūriniu ir pastebėdamas, kad pats mąstytojas tai neigia. S. Šemerys buvo savito charakterio žmogus. Vydūno albumo autorius B. Aleknavičius pasakoja, kad jo paklaustas, ar Vydūnas lankęsis Nidoje, nė nesvarstydamas atsakė: jeigu reikia – galiu pasakyti, kad lankėsi, nes daugiau jau nebėra kam paliudyti…

P. Mikalauskas-Antalkis, rašydamas Nepažįstamą Vydūną, rėmėsi ne tik S. Šemeriu, bet ir savąja vaizduote. Atsiminimuose apie Vydūną (viešnagę pas jį), P. Mikalauskas akivaizdžiai konstruoja neįtikėtiną sentimentalumą (nepažįstamam atvykėliui!) demonstruojančio Vydūno portretą; pvz., su teatrališku įkvėpimu fantazuoja, kaip jis prieinąs prie pakabintų Martos austų juostų ir jas liečia, užuominomis kalba apie savo didį skausmą, jos netekus, ir pan. Tokie sentimentalumai, pasakojimai apie save Vydūnui nebuvo būdingi, juolab, kad P. Mikalauskas atvyko siekdamas ne straipsnį apie mąstytoją rašyti, o savo sveikatą, jo patariamas, pataisyti…

Tęsdamas ir savaip interpretuodamas jau minėtų autorių sukurtas istorijas, tikrų faktų, mitų, ir savo fantazijos mišinį, kaip ir Nepažįstamo Vydūno autorius, biografine apybraiža yra pavadinęs J. Pastarnokas, 1993 m. savo ilgą rašinį publikavęs Prienų rajono laikraščio Nemunėlis literatūriniame puslapyje.

Tačiau istoriniai faktai rodo ką kita. Apie pirmąjį susitikimą su Marta pats Vydūnas rašo knygoje Rožės ir lelijos. Ji buvusi kartu su draugėmis Marta Selenaityte ir Ane Blokyte, bet Marta, anot Vydūno, „visų aiškiausiai spindėjo – mirgėjo. […] Ją pasitikęs pirmą kartą, numaniau savyje ypatingai gražų suoskambį“, o Marta vėliau papasakojo tąsyk supratusi, kad jiedviem „likimo užduotas svarbus uždavinys, kurį teks draugiškai spręsti“. Tilžėje Vydūną ir Martą kai kas pavadindavo širdžių riteriais, nes jų sielų giminystė ir bičiuliškumas buvo akivaizdus. Tai, kad juos siejo meilė, – abejoti netenka. Ir kalbėjusieji apie vadinamąjį meilės trikampį iš dalies yra teisūs. Bet tai, B. Baltrušaitytės teigimu, ne tas „ganėtinai nuvalkiotas meilės trikampis, o kažkas aukštesnio, šviesesnio – tai, kas nebanalu, netradiciška, ką kasdienė sąmonė gali išjuokti, mestelėjusi taip nebūna“. Ir atspindės tik jos žemesnio lygmens patirtį.“

M. Raišukytė (1874–1933) gimė ir augo Pakalnės apskrityje. Mokėsi namuose, kaimo mokykloje, o vėliau buvo išvykusi į Tilžę – čia baigė vidurinę mergaičių mokyklą. Pablogėjus tėvo sveikatai, pardavus ūkį, 1892 m. persikėlė su tėvais gyventi į Tilžę. Į tautinę visuomeninę veiklą Marta įsijungė 1895 m. Šie metai buvo ir pažinties su Vydūnu pradžia; įsikūrus Lietuvių giedotojų draugijai, ji nuo pat pradžios įsijungė į jos veiklą. 1916 m. mirus motinai, M. Raišukytė visomis jėgomis pasinėrė į kultūrinį lietuvių gyvenimą, daug padėdama rengiant spaudai ir Vydūno raštus. Ji susirašinėjo su J. Basanavičiumi, kuris jai siuntė lietuviškus raštus, o jo paprašyta, iš periodikos surinko J. Zuerveino eiles. Marta rašė straipsnius apie lietuvių liaudies papročius, liaudies meną, iš vokiečių kalbos išvertė J. H. Pestalocio romaną Lynardas ir Gertrūda, įkūrė ir ilgus metus vadovavo Prūsų lietuvių moterų draugijai

Martos – „keisto moteriško gražumo“ asmenybės prielankumo, pasak Vydūno, pageidavo nemažai jaunikaičių, bet ji atsakydavusi esanti neskirta šeimos gyvenimui ir norinti pasišvęsti dvasiniam gyvenimui. Pasak J. Basanavičiaus, Marta buvo susižavėjęs J. Zuerveinas ir su ja susirašinėjo. Ji apibūdinama kaip turėjusi išlavintą, subtilią grožio pajautą, visuomet spindėjusi linksmumu, o dalyvaudama Prūsų lietuvių draugijos veikloje labai gerai mokėjusi visus vienyti. „Tai buvusi nepaprasta moteris, švelni, taktiška ir visuomet maloni. […] Daugelis mūsų mergaičių svajodavome turėti tokią motiną“, – rašė klaipėdietė, ilgametė Aido choro dalyvė. Vydūnas tvirtino, jog daugelis idealių moterų personažų dramose atspindėjo Martos vidinę šviesą, reiškė jos nuomonę apie moterį; netgi teigė, kad jos minčių apie moterį nuo savųjų jau nebeatskiriantis. „Dažnai ji sakydavo, kad moteriškosios vien turinčios mylėti tatai ir tam pasišvęsti, kas yra išmintinga, gražu ir šventa. Tik tada tauta galinti taurėti ir gyvėti“, – rašė Vydūnas apie M. Raišukytę netrukus po jos mirties Jaunoje kartoje publikuotame straipsnyje Žmoniškojo amžiaus turinys, reikšmė ir vertingumas.

VYDŪNAS – PIRMASIS FEMINISTAS LIETUVOJE?

Žodis feministas vartojamas siekiant pabrėžti pažiūras, jog ir vyras, ir moteris turi būti visuomenėje vienodai gerbiami ir vertinami, jiems esant visiškai savimi – tai yra puoselėjant savąjį unikalų vyriškumą ir moteriškumą.

Vydūnas tvirtina, kad lietuvių kalba kažkada turėjusi atskirus žodžius, įvardinant vyro ir moters esybę (asmenybę) – sąvokas žmogus ir žmona. „Mes Prūsoje vartojame žodį žmona tokia pat aukšta prasme, kaip žodį žmogus. Kad žmonių vyriškasis yra žmogus, tada moteriškoji yra žmona, vis tiek ar ji ištekėjusi ar ne.“ – taip žurnale Moteris ir pasaulis 1937 m. rašė mąstytojas. Prūsijoje jie esą didžiavosi, kad lietuvių kalba gali pareikšti abiejų žmonių lyčių žmoniškumą. Vydūną labai šokiravo išgirsta žinia, jog Lietuvoje kartais vietoj žodžio (gyvūno) patelė yra parašoma žmona, taip ypač paniekinant moterį. Vydūno manymu, paskutiniaisiais tūkstantmečiais vyriškėjant pasauliui, moterys pradėtos laikyti „antros eilės asmenybėmis“ ir tik vyrui pažymėti vartojamas žmogaus vardas. Tačiau žodžio žmogus daugiskaita ir esmiškumą pažymintis žodis padarytas iš žodžio žmona(žmonės, žmonija, žmoniškumas), bet ne iš žodžio žmogus. Tiesa, žodis žmogiškumas ir tada buvo vartojamas, o Vydūnas šį žodį naudojo siekdamas pažymėti žmogiškąją prigimtį apskritai, bet ne jos esmiškumą. Jis teigė, kad vyrai, nepasilikdami „vien vyriškame žmogiškume“, turėtų „kilti į aiškų žmoniškumą“. Žodžio žmoniškumas, žmonija kilimą iš žodžio žmona Vydūnas siejo su iš prigimties didesniu moterų esmiškumu – žmoniškumu. Todėl tautos ir viso pasaulio ateitį mąstytojas siejo su moterų indėliu – tikrasis žmoniškumas kyląs iš moterų, todėl moterys galinčios sužadinti vyruose skaistų žmoniškumą ir taip keisti pasaulio veidą.

Įsibėgėjant vedybinio statuso nerodančių moterų pavardžių populiarumui Lietuvoje, ir dar tebevykstant dėl jų rašymo diskusijoms, Vydūnas ir čia gali pasirodyti itin modernus. Su juo bendravusi A. Rimdžiuvienė pasakoja, kad išsiskyrus su vyru, Vydūnas jai pataręs pakeisti pavardę – siūlė vadintis Žioge (Žiogas buvo tėvo pavardė).

„Keistos yra dažnai nuomonės apie moteras. O dar keisčiau, kaip tos nuomonės vertinamos. Kurs moterose mato daug gerų savumų, tas įtariamas. Sako, jį esant moterų gerbėju, kurio pareiškimai dėl to negalį būti rimti. Kitaip priimamos nuomonės tų, kurie moteris žemiau stato už vyrus. O kas apie jas daugiausiai bloga moka pasakyti, tasai skelbiamas patyrusiu žmogum.“ Pasak Vydūno, moteris labiausiai peikia tie, kuriems „pasisekė daugiau jų nuplėšti į savo purvą“. Dėl moterų, ypač jaunų merginų savižudybių Vydūnas kaltina jas „parbloškusius“ vyrus, kurie turėtų būti nubausti kaip tie, kurie žudė jas savo rankomis…

1937 m. įvykus pirmajai Lietuvos moterų dailininkių parodai, kai dailininkai vyrai nenorėjo savo konkurenčių įsileisti į savąjį ratą, Vydūnas atvyko, kad šiuo reiškiniu pasidžiaugtų, nusifotografavo su dailininkėmis ir Naujojoje Vaidilutėje publikavo straipsnį apie šios parodos reikšmę. Šią parodą mąstytojas vertino kaip moteriškojo žmoniškumo, tautos „savingumo“ apsireiškimą: „Žmonos-moterys yra aiškesnio tautiškumo asmenybės negu žmonės-vyrai. O kada jos atskleidžia sveiką, skaistų, žydintį savo žmoniškumą, tauta yra tikrai atsigavusi ir gali nuolat gyvėti, stiprėti ir tvirtėti.“

Dar būdamas berniukas, Vydūnas su nepasitenkinimu manydavęs, jog jie, vyrai, kur kas paprastesni už moteris. Jos (mergaitės, moterys) „viskuo, kokios jos yra ir ką jos daro, vyksta kaži kas neregimo, slėpiningo. O visai nematomai jos tai teikia visiems, kuriems jos geros.“ Jo pastebėjimu, mergaitės kažkaip savaimingai, bėgiojusios ar žaidusios, vėl grįždavusios į save; jos visada atrodžiusios artimesnės Kūrėjo Valiai ir Galiai, ir tai jis numanęs tarsi kokį šventumą, kurį mergaitės turi savyje. Vėliau jis suvokęs, kad tai sparčiau nei kūnas augantis mergaičių esmiškumas – todėl jos tarsi mirga, spinduliuoja, kaskart labiau gyvėja ir grožėja, tarsi pavasarį žydintis medis.

Moterys yra kitos žmoniškumo apraiškos negu vyrai. Jų spalva yra kitokia ir negali niekuomet visiškai nublukti. Neturėtų ir niekuomet būti blukinama. Priešingai – reikėtų rūpintis jos ryškėjimu,“ – pabrėžia Vydūnas.

Straipsniuose apie moterį mąstytojas įvardina daug moteriškojo ir vyriškojo žmoniškumo skirtybių, vyrą vadindamas paviršiaus, o moterį – gelmės būtybe, nes ji daug plačiau ir giliau į gyvenimą paneria ir geriau suvokia jos tūrį bei turinį, įvairių dalykų santykius ir jų reikšmę bei prasmę. Moteris būties slėpinius suvokia ne protavimo, o tiesioginio patyrimo būdu. Toji kultūra, kurioje gyvename, pasak Vydūno, yra sukurta vyrų, todėl čia aukšta materialinė bei intelekto kultūra, bet labai žema žmoniškumo – moralinė, dvasinė kultūra.

Misticizmas – vienas svarbiausių, pasak A. Maceinos, matriarchatinės religijos bruožų. Ne logika ir dogmos, bet gyvasis (mistinis) tikėjimas yra natūraliausias sveikos, nesuvyriškėjusios, savo esmės nepraradusios moters kelias Dievop. A. Maceinos tvirtinimu, daugelis mokslinimo būdų moters prigimčiai netinka. Jo, kaip ir Vydūno, manymu, mūsų kultūroje dominuoja vyriška dvasia, forma ir intelektas. Vyriškomis vertybėmis ugdomos mergaitės neišvengiamai tolsta nuo savo esmės, savo gyvybingumo versmės ir silpsta bei išsigimsta.

Vydūniškoji filosofija, jo mistika yra moteriška. Beje, ne tik Vydūno, o ir kitų pasaulio mistikų asmenybės yra labai moteriškos. Tad gal išties teisus Vydūnas, teigiantis, jog moteriškasis žmoniškumas yra esmingesnis, o pati moteris savąja prigimtimi yra nepalyginamai arčiau paties Esmingojo – arčiau paties Viešpaties, pačios Amžinybės gelmių…

Rima Palijanskaitė

Iš spaudai rengiamo autorės straipsnių rinkinio apie Vydūną .

 

2 komentarai apie “Vydūnas ir moterys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *