Vydūnas

 

Vydūno lit. palikimą sudaro per 60 kn. – įv. žanro pjesės, libretai, apysakos, filos. ir istoriosofijos traktatai, dainų rink., liet. k. vadovėliai, liet.–vok. kalbų žodynas, studija apie Kristijoną Donelaitį, atsiminimai. D. kūrybos dalį sudaro publikacijos periodikoje. Per II pasaul. karą žuvo dalis filos. darbų, nežinomas 11 pjesių rankraščių likimas. Pirmuosius eil., publicistinius rašinius V. paskelbė 1894 Naujoje lietuviškoje ceitungoje. Pirmasis d. kūrinys – draminė pasaka Pasiilgimas veldėtojo (pastatytas 1899 Tilžėje, išl. 1938), pirmoji išsp. knyga- trumpa populiari lietuvos istorija Senutė (1904).Daugumą savo dramų V. pastatė pats su Tilžės liet. giedotojų d-ja; jų statyta profesionaliuose LR teatruose ( Vydūnas ir teatras). Visa V. kūryba filosofinio pobūdžio. Jo filos. pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš sen. indų filosofijos, kuria domėtis paskatino pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filos. koncepcijas derindamas prie pagr. sen. indų filos. postulatų, V. kūrė savo filos. sistemą. Pirmieji V. traktatai Visatos sąranga (1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Apsišvietimas (1909), Gimdymo slėpiniai (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose filos. veikaluose Mūsų uždavinys (1911), Tautos gyvata (1920), Sveikata, jaunumas, grožė (1928), Sąmonė (1936), išliekant esminiams su indiškosios filosofijos ontologiniais postulatais sutampančiais teosofijos momentais, pagr. dėmesys skirtas aktualioms ist., socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemoms. Vienintelė tikroji realybė esąs dvasinisabsoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaranti nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Kaip grynosios dvasios (žmoniškumo esmės, dieviškumo) apraiškas žmoguje V. traktuoja savimonę, intuiciją, išmintį, dorumą, sąžinę, meilę, gėrio ir grožio jausmus. Meno kūriniuose materializuojasi juos kūrusiųjų menininkų dvasinė esmė, todėl ir tų kūrinių meninė vertė priklausanti nuo to, kiek toji esmė yra įveikusi nesąmoningumą. Į absoliutą žmogų vedąs ne tik jo individualus tobulinimasis, bet ir visuom. gyvenimo raida. Tauta esanti savotiškas individas žmonijoje, o ši – vienas iš svarb. visumos komponentų, per kurį einama į absoliutą. Kultūros vertės matu V. laikė žmoniškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuom. gyvenime. Civilizacijos pasiekimai sudarą tiktai materialų kultūros produktą, bet neišreiškią jos esmės. Jų absoliutinimas vaidinąs destruktyvų vaidmenį: žmonijos pasidavimas daiktiškumui silpninąs jos dvasinį potencialą, ir dėl to įsigalinčios griaunančios kosminės galios. Tuo esą galima paaiškinti pasaul. karus, kurių sukeltos nelaimės ragina žmoniją rinktis ne civilizacijos plėtojimo, o dvasinės kultūros ugdymo kelią, kuriuo reikią eiti ir liet. tautai.Į tas pačias filosofines idėjas remiasi ir istoriosofiniai Lietuvos istorijai skirti V. darbai: pirmoji jo knyga Senutė (1904), traktatai Mūsų uždavinys (1911, II leid 1921), Lietuvos praeitis ir dabartis ( vokiečių k. 1916; prancūzų k. 1916; lenkų k. 1919; rusų k. 1921),Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių ( vokiečių k 1932, II leid 1982; liet. k. 2001). Šiuose veikaluose į istoriją V. kreipiasi kaip į tautiečių tautinės savimonės ugdymo priemonę bei kaip į argumentą savo filosofinei koncepcijai pagrįsti. Tais veikalais išreiškiamos vieno ar kito tautos gyvenimo laikotarpio aktualijų sąlygotos intencijos. Senutės pagrindinė intencija – parodant garbingą tautos istoriją ir joje atsiradusias kultūros vertybes duoti atkirtį daugiausia per mokyklas mažojoje Lietuvoje XIX – XX a. sandūroje varomai germanizatorių propagandai, diegusiai mintį, kad senieji ir tikrieji Rytprūsių gyventojai – vokiečiai, kad lietuviai iš viso neturėjo savo kultūros. Autorius parodo, jog iki šiolei tebefunkcionuojanti lietuvininkų kultūra yra itin savita, išreiškianti aukštą tautos moralę ir subtilų estetinį skonį.. Istoriosofinis traktatas Mūsų uždavinys skirtas apmąstyti lietuvių tautos istorinės raidos prasmę bei misiją tolesnėje jos būtyje. Tos misijos esmė – stiprinti savo dvasines ir kūrybines galias ir prisidėti prie žmoniškumo kultūros stiprėjimo pasaulyje. Tai esanti ir svarbiausioji tautos išlikimo sąlyga..Pirmojo pasaulinio karo metais vokiškai rašytu traktatu Lietuvvos praeitis ir dabartis prabylama apie Lietuvą į tautų sąmonę, tikintis, kad tasai bylojimas padės jai tapti politiškai laisva ir galėsiančia kuo geriausiai atskleisti per visus istorijos skirtus išbandymus išsaugotą savo kūrybinį potencialą ir tąja sklaida esmingai prisidėti prie žmonijos dvasinės pažangos. Pati Lietuvos istorija šiuose veikaluose dėstoma konspektyviai, daugiausia vietos skiriant pačiai tautai, jos charakteriui, savybėms apibūdinti bei dabarčiai aprašyti: supažindinama su Lietuvos, apimančios tiek Didžiąją, tiek Mažąją Lietuvą, geografine padėtimi, su etniniais tautos ypatumais, liaudies kultūra, su visuomeniniu ir kultūriniu paskutiniųjų dešimtmečių tautos gyvenimu,. besiformuojančia profesionaliąja kultūra ir iškiliausiais jos atstovais. V. istoriosofiniuose traktatuose stengiamasi pabrėžti ir argumentuotai parodyti, jog tauta , kuri nors ir priklausanti skirtingoms imperijoms – Vokietijos ir Rusijos – yra viena, pabudo iš kelių šimtmečių dėl priespaudos trukusio letargo ir su kaupu įrodė savo kūrybinį gyvybingumą o drauge – teisę į laisvą apsisprendimą bei politinį savarankiškumą. Tautos laisvės praradimas siejamas ne tik su kitų tautų primesta priespauda, bet ir su jos žmonių tautinės savimonės susilpnėjimu, į kurį abejingai žiūrėjęir patys jam pasidavę tautos valdovai ir diduomenė. Tautos atgimimo sąjūdis esąs sąlygotas jos tautinės savimnės pabudimo ir suaktyvėjimo. Ypatinga vieta tiek tarp istoriosofinių V. veikalų, tiek visos jo kūrybos kontekste tenka vokiškai rašytam traktatui Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Juomi V. vienas iš pirmųjų lietuvių istoriografijoje paneigė ano meto Vokietijos politikai pajungtą vokiečių istorikų G. ir H. Mortensenų , R.Trautmanno, J.Gauso, p. Kaargės sukurtą koncepciją , pagal kurią Prūsų lietuviai dabar gyvenamose savo žemėse nebuvę autochtonai, o tik XV – XVI a. jas kolonizavusių perbėgėlių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys ir dėl to neturintys į šį kraštą istorinės teisės. Nuo kryžiuočių ordino baltiškų žemių užkariavimo prasidėjusią vokiečių ir lietuvių santykių istoriją V. vaizduoja kaip senos aukštai išsivysčiusios prigimtine religija grįstos baltiškosios kultūros naikinimo vyksmą, kurio negalima pateisinti intencijomis nešti ir įtvirtinti tobulesnę krikščioniškąją religiją bei aukštesnę germaniškąją kultūrą, juolab, kad tomis intencijomis buvo prisidengiama, pateisinant baltiškų žemių užkariavimą, kad su jomis disonavo žiaurus jų įgyvendinimo būdas.V. taip pat atskleidžia prieštaringą Vokietijos elgseną ,atsikuriant Lietuvos nepriklausomybei baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Ypač nuožmios neapykantos taikiniu po šio karo tapo Vokietijoje likusiosMažosios Lietuvos lietuviai .Tos neapykantos apogėjus buvo nacionalsocialistų vykdoma politika, kuria, anot V., Vokietija pati sau audžiusi pražūtingą likimą. 1934 m. kovo mėn.knygą, kaip kenksmigą nacistinės Vokietijos interesams, konfiskavo policija. Grožinėje V. kūryboje protesto prieš vok. asimiliacijos politiką, liet. tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai pynėsi su pagr. filos. motyvu: visumos priešybių – dvasingumo ir materialumo – susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje. Tą susidūrimą stengiamasi parodyti ne tik kaip stipriausią būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo reiškinį, to gyvenimo svarb. kolizijų priežastį. Šie motyvai susieti su kai kuriais dramatiškai pavaizduotaisLietuvos ist. momentais , su lietuvininkų buities vaizdais. Draminiuose kūriniuose išryškėja žmogaus santykio su dvasine būtimi 3 aspektai, pagal kuriuos šio žanro veikalai susiskirsto į 3 grupes. Pirmosios grupės dramose stengiamasi parodyti žmogų paskutiniajame jo tobulėjimo etape, kai jis įžengia į susiliejimą su absoliutu. Šios filosofiškiausių kūrinių grupės šerdis yra trilogija Amžina ugnis (1913). Grupei dar priklauso misterijos Ragana (1918), Jūrų varpai (1920), draminė pasaka Žvaigždžių takai (1920), libretas Jūraitė (1934). Antros grupės dramose žmogaus ir dvasinės būties santykis atskleidžiamas per individo atsibudimą tautoje, atsidavimą jai, pasiryžimą jai tarnauti. Tos grupės kūriniai – trilogija Probočių šešėliai (1908)ir drama Tėviškė (1908), „vaidiniai“ Lietuvos pasakėlė (1913), Tikroji motinėlė (1934), Senovėsbalsas (1935), Nakvišos gėralas (1937), Pasiilgimas (1938), komedijos Kur prots! (1907), Birutininkai (1910), Numanė (1911), SmarkusisKruša (1913), Vyrai (1923), Avelė (1929), kuriose lietuvininkų nutautėjimas atskleidžiamas kaip dvasinis jų nuopuolis, iškrypimas iš natūralios dvasinio tobulėjimo eigos. Trečios grupės draminiuose veikaluose kalbama apie dorovinio žmogaus taurumo ir tvirtumo reikšmę įveikiant prievartą, apie dvasios galią kovojant su blogiu, su tautine ir socialine priespauda. Būdingiausias kūrinys – tragedija Pasaulio gaisras (1928), kur išryškinamalietuvės moralinė stiprybė, akcentuojamas antikarinis autoriaus nusiteikimas. Šiai grupei priklausytų tragedijos Vergai ir dykiai (1919), Laimės atošvaita (1934), misterija Mūsų laimėjimas (1913), drama Varpstis (1923), draminės pasakos Sigutė (1914), Vargšas ir besotis (1914), Likimo bangos (1922), Karalaitė (1925), „vaidiniai“ Pasveikimas (1934), Vyrai viską padarys (1937), komedijos Jonuks mergų bijąs, Piktoji gudrybė (abi 1908), beveik visi žrn. Jaunimas ir Naujovė spausdinti prozos kūrinėliai. Filosofinis V. dramų turinys lėmė jų lit. raiškos savitumą. Jų autorius kūrė modernų ritualinį teatrą, kuriam būdinga ne psichologinis dramatizmas, o veiksmo sakralumas, sceninis sąlygiškumas, dvasingumo prisodrinta atmosfera. Vizijų V. dramaturgija tarsi tęsė Dantės ir J.W.Goethės vizijomis grįstos kūrybos tradiciją. Joje t.p. galima įžvelgti paralelių su ekspresionizmo pirmtakų A.Strindbergo bei H.Ibseno kūryba. Ypač jai būdinga strindbergiškoji dramų struktūra, realybės transformavimo priemonės, ir ibseniškoji folkloro transformacija, leidusi išvengti pasakos stilizacijos ir įgalinusi remtis į giluminę mitinę jos struktūros prasmę. V. dramaturgijoje buvo savitai aktualizuota ir modernia XX a. dramos kalba perteikta archajiška liet. pasaulėjauta, mitologijos įvaizdžiais išreikštos modernaus žmogaus bei tautos ist. raidos kolizijos. Savo sukurta nauja dramos struktūra V. tarsi tikslingai siekė tęsti liaudies kūrybos tradiciją, kuria norėjo suteikti pasikartojančio archetipo ir mito prasmę ist. įvykiams bei žmogaus likimui. Jo dramų pagr. struktūriniai elementai yrasimboliai – archetipiniai ženklai, nusakantys apibendrintas būties reiškinių prasmes (skritulys, vanduo, ugnis, mėlyna spalva – visatos tvarkos ir harmonijos simboliai; krantas, kelias, uždara erdvė – laikinumo simboliai ir pan.). Kai kurie draminės kūrybos principai (pvz., veiksmas kaip sapno ar vizijų būsena) būdingi ir V. prozos kūriniams, tačiau daugumoje jų itin ryškus atviras didaktiškumas. V. išvertė į liet. kalbą A.Tenisono, J.W.Goethės, I.Kanto, F.Nietzschės, R.Tagorės kūrinių, filos. poemą iš indų epo Mahabharatą (Bhagavadgytą,1947). Jo veikalų yra versta į lenkų (dramos Probočių šešėliai,1920; Žvaigždžių takai, 1922, Jūrų varpai, 1922, filos. traktatas Mūsų uždavinys, 1921), rusų, pranc. kalbas. Lietuvoje išleista: Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras (1968, II leid. 2001); Raštai (4 t., 1990–94), Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai (1991), Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (2001), Pasikalbėjimai apie sveikatą (2004), Žvilgis į gyvenimo gelmes (2 t., 2006–2008), Kaip tapti saulėtu žmogumi (2009).


L: Bagdonavičius V. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. V., 1987; Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. V., 1988; Šilbajoris R. Netekties ženklai. V., 1992; Vydūnas lietuvių kultūroje. V., 1994; Tamošaitis R. Kelionė į laiko pradžią: Indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė. V., 1998; Aleknavičius B. Vydūnas. V., 1999; Martišiūtė A. Vydūno dramaturgija. V., 2000; Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. V., 2001; Bagdonavičius V. Vydūno etika. V., 2003; Bagdonavičius V. Vydūnas: trumpa biografija ( I leid. V. 2005; II leid . Kintai,2008); Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną. V., 2008; Kaunas D. Visos Vydūno knygos. V., 2008.


Vaclovas Bagdonavičius


Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4, V., 2009, p. 718 – 722.

 


 

Pokario metais Lietuvoje išleista: Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras, 1968 (II leidimas 2001) ; Raštai,1 – 4, 1990–94; Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai, 1991; Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, 2001; Pasikalbėjimai apie sveikatą, 2004.

 

Apie Vydūną: V. Mykolaitis-Putinas. Raštai, 10, 1969, p. 306-470; V. Bagdonavičius. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai, 1987; J. Lankutis. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, 1988, p. 122–150; R. Šilbajoris. Netekties ženklai, 1992, p. 74–91; R. Tamošaitis. Kelionė į laiko pradžią: Indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė, 1998; Vydūnas lietuvių kultūroje, 1994 (str. rinkinys); B. Aleknavičius. Vydūnas (albumas), 1999; A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, 2000; V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno, 2001; V. Bagdonavičius. Vydūno etika, 2003.


Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius. 2001.

 

Malonūs mūsų svetainės svečiai

 

 

     Esame Vydūno draugija, įsisteigusi beveik kartu su Sąjūdžiu, tada, kai Lietuva ėmė pralaužinėti priespaudos ledus ir energingai veržtis laisvėn. Kaip tik tada ryškiai sužibo Vydūno švyturio šviesa, kurioje aiškiai matėsi tautos veržimosi laisvėn gilesnioji prasmė, aiškiai įvardinta paties Vydūno raginime: „Siekti tobulesnio žmoniškumo“. Tasai raginimas Atgimimo sąlygomis reiškė, kad neužtenka tik atsikratyto politinės priepaudos, bet kad dar svarbiau yra įveikti visokeriopą, ypač moralinį blogį, susikaupusį per tą priespaudą.

     Atgimimas pirmiausia juk ir buvo suprastas kaip dvasinis atgimimas ir Vydūno vardo skambėjimas tada neatrodė kaip atsitiktinis.

     Tiesioginis to skambėjimo pretekstas buvo 1988 m. pavasarį švenčiama Vydūno gimimo 120-mečio sukaktis. To šventimo metu pasimatė, kokios aktualios atgimstančiai tautai buvo šio iškilaus mąstytojo ir kūrėjo skelbtos idėjos. Tą aktualumą suvokusieji žmonės būrėsi į klubus ar kitus sambūrius, kuriuose patys gilinosi į Vydūno mintį ir gyvenimo pavyzdį bei kitus skatino tai daryti. Sukaktuvinių minėjimų įkarštyje subrendo sumanymas Vydūno gerbėjams ir jų būreliams (jų jau buvo Šilutėje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje) jungtis draugėn. Tasai sumanymas buvo realizuotas 1988 m. lapkričio 5 d., praėjus dviem savaitėm po steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo. Tą dieną Vilniuje Profsąjungų kultūros rūmuose įvyko steigiamasis Vydūno draugijos suvažiavimas.

 

     Taigi, esame jau 27 metus ir dar neišsibėgiojome bei šį tą nuveikėme. O kodėl esame ir būtent ką nuveikėme ir bandysime čionai jums papasakoti. Nerašome specialaus savo pasakojimo teksto, o konstruojame jį iš tų tekstų, kuriuos jau turime, kurie jau buvo skelbti. Taip darydami, stengsimės būti kuo nuoseklesni, nors kai kurių spragų, kaip atrodo, neišvengsime. Tas spragas ir netolygumus stengsimės užpildyti ir išlyginti vėliau bešeimininkaudami savo svetainėje. Galimas dalykas, kad bus ir didesnių rekonstrukcijų. Dabar prisistatome tokie, kokie esame, ir taip, kaip šiuo metu sugebame.

 

     Svetainę sąlygiškai padaliname į du kambarius. Pirmąjį paskyrėme pačiam Vydūnui, norėdami kiek įmanoma išsamiau (o tuo pačiu ir gana glaustai) apibūdinti tiek jį patį, tiek svarbiausias jo veiklos sferas ir nuveiktus darbus, o taip pat nurodyti ryškesniuosius jam skirtus darbus, pateikti kol kas bent minimalią bibliografiją. Palaipsniui tame kambaryje rasis vis daugiau paties Vydūno tekstų. Visa čia pateiktoji medžiaga turėtų pati savaime byloti vardan ko gyvuoja Vydūno draugija.

 

     Antrasis kambarys yra tarsi pačios draugijos buveinė. Čia rasite jos vizitinę kortelę su „anketiniais duomenimis“, jos „konstituciją“ – įstatus, tiesiai šviesiai pasakančius, ką ir kaip draugija užsimojusi daryti, jos radimosi istorijėlę bei padarytų darbų sąvadėlį bei svarbesnius akcentus jame. Papasakosime apie šiandieninį veikimą, dabarties rūpesčius, nesėkmes, nevengsime kontraversijų, pristatysime savo draugus, įvairių akcijų bendražygius, bendrų darbų partnerius, rėmėjus, informuosime apie naujausius renginius bei sumanymus, bendrausime su jumis – mūsų lankytojais. Padėkosime tiems, kurie mums padėjo ir padeda.

     Pirmoji padėka, kurią norime ištarti čia ir dabar, skiriame mielam Giedriui Vaičiuliui iš JAV, kuris ne tik inicijavo pirmos draugijos svetainės radimąsi, bet ir nupirko jai vietą ir vardą internete, finansiškai parėmė pačios svetainės kūrimą.

      Nuoširdus ačiū ilgą laikotarpį svetainę administravusiam Linui Plankiui.

 

Už paramą Draugijai dėkojame  Tomui Kikučiui – sukūrusiam  šią naują svetainę ir konsultuojančiam jos administratorius.

 

 

 

 

     Taigi, prašom užsukti pas mus į svetainę.

 

 

 

 

 

 

 

 

Pastabas, klausimus ir pasiūlymus maloniai prašome siųsti el. paštu: rima.palija@gmail.com