Martai Augustei Raišukytei (1874–1933) – Vydūno bendražygei ir talkininkei – šiemet sukanka 140. Ji gimė 1874 m. gruodžio 10 d. Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovnoje, Kaliningrado sritis). Tėvai turėjo nemažą ūkį, bet rasdavo laiko ir savišvietai, skaitymui, tad ir Marta anksti išmoko skaityti. Pradžioje ji mokėsi namuose bei kaimo mokykloje, o vėliau – Tilžės vidurinėje mergaičių gimnazijoje. M. Raišukytė buvo susipažinusi su garsiausiais pasaulio grožinės literatūros kūriniais, domėjosi filosofija, menu, o ypač – lietuvių liaudies dainomis, tautodaile. Tėvui sunkiai susirgus ir pardavus ūkį, šeima 1892 m. rudenį išsikėlė į Tilžę. Tėvas netrukus (1893 m.) mirė. Netrukus susirgo ir motina, kuria Marta labai rūpinosi iki jos mirties 1916 m.

     Prieš šimtmetį Mažojoje Lietuvoje, o ypač Tilžėje, Marta Raišukytė buvo gerai žinoma – dalyvavo daugumoje visų čia veikusių kultūrinių lietuvių draugijų veikloje. Taip pat garsėjo savo austomis tautinėmis juostomis, savo mintimis spaudoje apie lietuvių tautodailę, juostų audimą, jų nešiojimo ir dovanojimo tradiciją. Žymi buvo ir Martos praktikinė veikla įkuriant rankdarbių ir audimo kursus, organizuojant įvairių rankdarbių parodas. 1913 –1914 m. ji buvo „Prūsų lietuvių savaitraščio“ redaktorė ir leidėja, o nuo 1920 m iki pat savo mirties 1933 m. vadovavo prūsų lietuvių moterų draugijai.

     Šiandien ji labiau žinoma turbūt tik tiems, kurie yra prisilietę prie Vydūno biografijos ar Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo istorijos. Su Vydūno vardu susijusi jos kultūrinė bei leidybinė veikla lėmė jai didesnį pripažinimą. Kaip tik Mažosios Lietuvos filosofo ir kultūrininko Vydūno dėka išliko svarbiausieji jos biografiniai faktai ir kelios nuotraukos – netrukus po jos mirties išleidusiam bendražygei atminti knygelę „Rožės ir lelijos“. Šios Vydūno knygos pobūdis specifinis – tekstai įvardyti „raudomis“. Joje dominuoja gyvenimo ir mirties apmąstymo, paskutinių Martos gyvenimo dienų ir jos laidotuvių temos. Čia taip pat rašoma ir apie jos asmenybę bei kultūrinę veiklą. Tai tarsi rašytinis M. Raišukytės būties ir veiklos įprasminimo paminklas.

     Kelių Tilžės giedotojų draugijos narių iniciatyva ir vadovaujant Martai, 1901 m. buvo įkurta Vydūno knygoms leisti leidykla „Rūta“. Leidyklos pavadinimu M.Raišukytė pasirinko ir savo literatūrinį pseudonimą – juo ji pasirašinėjo savo straipsnius ir vertimus. Mirus keliems leidyklos iniciatoriams, knygų leidyba teko rūpintis beveik vien M. Raišukytei ir pačiam Vydūnui. Pradžioje ji Vydūno rankraščius perrašinėdavo ranka, vėliau įsigijo spausdinimo mašinėlę. Ji skaitydavo ir parengtų spaudai leidinių korektūras. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vydūno knygas ji rėmė ir finansiškai, naudodama savo tėvų palikimo lėšas. M. Raišukytės vadovaujama leidykla „Rūta“ leido beveik vien Vydūno prirašytus žurnalus, atvirukus su Tilžės giedotojų draugijos veikla susijusiais vaizdais bei Vydūno eilėmis, išleido apie pusšimtį mąstytojo knygų. Po karo, dėl markės infliacijos, M.Raišukytė  šio palikimo neteko ir atsidūrė ties visiško skurdo riba. Tačiau, nepaisant šių praradimų, ji ir toliau rūpinosi Vydūno knygų leidyba, aktyviai veikė įvairiuose Tilžės lietuvių kultūrinės veiklos baruose.

     M. Raišukytė Vydūno kūrybai turėjo didelę įtaką. Ji puikiai žinojo apie jo kūrybines sėkmes ir nesėkmes, išsakydavo arba parašydavo savo pastabas apie rašomas ar jau parašytas Vydūno dramas. Ji pati tapo beveik visų idealių jo dramų moterų personažų prototipu. Vydūno teigimu, daug Martos minčių apie moteris išsako jo dramų herojės. Vėliau Vydūnas minėjęs, kad ir pats savo minčių apie moteriškąjį žmoniškumą nuo Martos minčių dažnai jau neatskiriąs. Kelių dramų įvadinėse pastabose M. Raišukytei išreiškiama padėka, išryškinama jos reikšmė jo kūrybai, nes Marta labai vertino jo dramas ir tuo tarsi skatino kurti. Akivaizdu, kad Marta buvo ne tik Vydūno bendražygė, bet ir jo mūza bei artimiausia dvasinė bičiulė.

     Vydūnas ir M. Raišukytė buvo labai artimi savo pasaulėžiūra, vertybėmis ir gyvenimo būdu. Tuo nesunku įsitikinti, susipažinus su M. Raišukytės straipsniais bei vertimais: ji vertė religinius tekstus, Getės poeziją, išvertė pedagoginį J. Pestalocio romaną „Lynardas ir Gertrūda“. Tą taip pat liudija ir amžininkų atsiminimai. Itin iškalbinga yra M. Raišukytės gyvenimo tikslą – savosios esmės, žmoniškumo puoselėjimą – atspindinti vizija „Atsivėręs žvilgis“, kurią aprašė ir knygoje „Rožės ir lelijos“ publikavo Vydūnas. Knygoje jis pamini ir daugiau dvasinių M. Raišukytės gebėjimų, pvz., jos regėjimo dovaną – gebėjimą suvokti žmogaus gyvenimo turinį, jo esmę. Amžininkų atsiminimuose apie M. Raišukytę išryškinami tie Martos siekiai, kurie buvo svarbiausi ir Vydūnui, pirmiausia – žmoniškumo vyravimo asmenybėje svarba.

M.Raišukytė šiandien

    Šių metų gruodžio 13 dieną Vydūno draugijos organizuotoje Martos Raišukytės 140-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje Vilniaus Mokytojų namuose buvo prisiliesta prie įvairių M. Raišukytės kultūrinės bei kūrybinės veiklos barų ir jos sąsajų su Vydūnu, jo kūrybiniu palikimu.

     Profesorė Viktorija Daujotytė išskyrė Vydūno moteriškumo sampratos fenomeną: mąstytojas moters gyvenimo pilnatvę pirmiausia sieja su moteriškojo žmoniškumo sklaida gyvenime, o ne tik su moters kaip motinos funkcija, kas XX a. pradžioje buvo įprasta.

Literatūrologė profesorė Aušra Martišiūtė į Martą Raišukytę pažvelgė kaip į Vydūno mūzą, palikusią jo dramose itin ryškų pėdsaką: idealių moterų paveikslai dramose – tai dvasinis pačios Martos pasaulis, jos mintys.

Etnologė dr. Irma Šidiškienė praskleidė kiek mažiau žinomą Martos Raišukytės veiklos sritį – tautinių kostiumų bei vaidybai skirtų rūbų kūrimą, tautinių juostų specifiką: straipsniuose Marta rašė apie juostų audimą, kasdienius ir šventinius moters rūbus, kritikavo sveikatai kenkiančias moterų rūbų bei batų madas ir puoselėjo moterų pasitikėjimą savo individualiu estetiniu skoniu, patarė remtis ne kitataučių, bet mūsų pačių senolių tautiškų rūbų tradicijomis. Rima Palijanskaitė į Martą Raišukytę pažvelgė kaip į moterų judėjimo pradininkę Mažojoje Lietuvoje ir vertėją, spaudos darbuotoją bei leidėją.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas Vytautas Gocentas pažvelgė į itin reikšmingą Mažosios Lietuvos kultūros indėlį Didžiajai Lietuvai, išreikšdamas viltį, kad M.Raišukytės ir kitų šio krašto žmonių indėlis bus įvertintas, o jų atminimas bus tinkamai pagerbtas. Kintų Vydūno kultūros centro direktorė

Rita Tarvydienė savo pasisakyme pasidalino tuo, kokių gandų apie Vydūną ir Martą Raišukytę vedini atvyksta į muziejų žmonės, kokius klausimus pateikia: muziejininkė pažvelgė ir į Vydūno kasdienybę, kurioje buvo itin svarbi ir jo bendražygė Marta Raišukytė, ir jo žmona Klara Fulhazė, kurią po mirties savo laiškuose labai šiltai, su dėkingumu yra prisiminęs Vydūnas.

     Konferencijos organizatorė R.Palijanskaitė išreiškė viltį, kad iki Martos Raišukytės 150-ųjų gimimo metinių šie pranešimai bus papildyti, turbūt dar gims nauji – jie padės įdėmiau pažvelgti ir tinkamai įvertinti Vydūno bendražygės indėlį jo kūrybai ir lietuvių kultūrai.

    Apibendrinantį žodį tarė Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius. Pasidžiaugęs kitų išsakytomis mintimis, ir taręs, jog nieko daugiau neturįs pasakyti, visgi kiek netikėtai pažvelgė į Vydūno ir Martos Raišukytės dvasinę bičiulystę ir Martos įtaką Vydūnui. Jų lemtingo susitikimo metu 1895 m. vasario mėn. Tilžėje Martai buvo 21, o Vydūnui – 27 metai. Tų pačių metų rudenį Vydūnas įsteigė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, į kurios veiklą aktyviai įsijungė Marta. V. Bagdonavičius priminė, kad savo publikacijas, vertimus Marta pradėjo skelbti pirmoji, tad būtent jos pavyzdys Vydūną galėjo paskatinti pradėti rašyti. Pasak V. Bagdonavičiaus, iki jų susitikimo mąstytojo Vydūno dar nebuvo (!), ir jie dvasiškai augo ir brendo kartu. Ši netikėta Vacio Bagdonavičiaus mintis privertė suklusti – moters (Martos) įtakos vyro (Vydūno) asmenybės brandai pripažinimas pasirodė itin nuoširdus ir drąsus. Atsiverčiu Martos atminimui skirtą (tuoj pat po jos mirties 1933 m.) išleistą Vydūno knygą „Rožės ir lelijos“. Išties, juk pats Vydūnas apie tai rašė: „Dalyvavo [Marta Raišukytė] Giedotojų draugijoje o toliau ir mano kūrimo darbuose. Ir čia aiškėjo, ką likimas norėjęs. Dvasinis mūsų gyvumas galėjo šviesėti ir reikštis. Ir sandarbiavime buvo gražaus šventumo. O kad jis kartais ir apsiūkė, vis naujai giedrėjo dvasios-sielos dangus.“ Šioje knygoje Vydūnas rašo, jog Marta prieš mirtį pakartojo, ką buvo sakiusi anksčiau – jog pirmą kartą jį pamačiusi jau žinojo, „kad mudum likimo bus užduotas svarbus uždavinys, kurį teks draugiškai spręsti“.

     Martai Raišukytei skirtoje konferencijoje skambėjo Klaipėdos Vydūno gimnazijos vokalinio mergaičių ansamblio, vadovaujamo mokytojos Daivos Lukoševičienės, atliekamos dainos ir kanklių garsai. Pranešėjų mintis apie M. Raišukytę palydėjo Magės monologai iš Vydūno dramos „Pasaulio gaisras“, kuriuos deklamavo LMTA teatro ir kino fakulteto, vaidybos ir režisūros katedros vaidybos I kurso studentė Gabrielė Ladygaitė (kurso vadovas prof. Jonas Vaitkus).

Įspūdingą M. Raišukytės viziją „Atsivėręs žvilgis“ skaitė LMTA scenos kalbos dėstytoja Rita Juodelienė.

     Renginio pabaigoje buvo įteikta pirmoji Vydūno draugijos ir Vydūno fondo (JAV, Čikaga) įsteigta premija už baigiamąjį bakalauro darbą vydūnistikos tema Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto absolventei Skaistei Austėjai Budrevičiūtei. Atsiimdama premiją mergina teigė, jog ji Vydūną pažinojo jau seniai – savo mamos dėka, ir jį labai vertino. Baigiamąjį darbą ji norėjusi rašyti būtent iš vydūnistikos, nors jai kaip vokiečių filologijos specialybės studentei pasirinkimas buvęs ribotas. Ji apsidžiaugė, radusi temą, kuri susijusi su vokiečių kalba ir Vokietija. Parašyto ir puikiai įvertinto Austėjos darbo tema – Vydūno veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ recepcija Lietuvoje ir Vokietijoje. Paklausta, ką jai reiškia Vydūnas šiandien, Austėja atsakė: „vydūnistika – tai tarsi magnetinis laukas, persmelkiantis visą prie jo prisilietusiojo gyvenimą, mąstymą ir pasaulėjautą. Bet, kad turėtų tokį poveikį, Vydūno mintys turi atliepti paties žmogaus savijautą ir daugiau ar mažiau įsisąmonintas nuostatas. Tuomet jos tampa atsakymu į ilgesingą žmogaus širdies šauksmą – ilgesingą troškimą darnos, tvarkos, šviesos kūrybos, grožio“.

     Renginys, prasidėjęs Vydūno „Lietuvių giesme“, buvo baigtas solisto Danieliaus Sadausko atliekamomis Vydūno dainomis, akomponuojant kompozitorei Jūratei Baltramiejūnaitei.

Kartu solistas pasveikino visus su artėjančiomis šventėmis – įspūdinga kalėdine daina…

Nuotraukų autorius – Tomas Stanikas

© Šilainės sodas, 2014-12-17