Iš naujesnės vydūnianos:

M. K. Čiurlionis Vydūno interpretacijos prizmėje

Vacys Bagdonavičius

 

      „Apie Čiurlionies kūrybą daug turėčiau pasakyti, – 1936 m. rašė Vydūnas viename iš laiškų pradedančiai dailininkei Monikai Lapinskaitei [1:128]. Tas pasakymas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana banalus: juk ir kiekvienas iš mūsų apie genialią Čiurlionio kūrybą galėtume ne tiek mažai pasakyti. Tačiau Vydūno santykis su Čiurlioniu yra kitoks negu bet kurio čiurlioniškųjų vizijų suvokėjo ar vertintojo. To santykio ypatingumas yra tas, kad abu kūrėjai, nors ir reikšdamiesi skirtingose kūrybos sferose – vienas filosofijoje ir dramaturgijoje, kitas dailėje ir muzikoje –buvo likimo į tą pačią dvasios šalį atvesti klajūnai, ragavę tų pačių šaltinių gaivą, išvydę tuos pačius visatos sąrangos principus ir pro jų prizmę žvelgę į žemiško gyvenimo vyksmus, regėjo vos ne tas pačias būties raiškos vizijas. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: | Leave a comment

Vydūnas ir moterys

Rima Palijanskaitė

Tai, ką Vydūnas rašė apie moterį ir motiną – pirmiausiai yra nuspalvinta vaikystės prisiminimų: „Mano motinėlė net jau aukštesnį amžių pasiekusi lyg nuolatai grožėjo. Ar gal todėl, kad ji ir tėvelis jokių nuodų, nei alkoholio nemėgo? Ar kad ji prie visų darbų nuolatai giedodavo šventas giesmes? Nesuvokiau atsakymo. Buvau manęs, kad žmonos iki gyvenimo pabaigos grožyn einančios.“ Vėliau Vydūnas suvokęs, jog „tik esmiškas atsivėrimas gali ją grožinti iki amžiaus pabaigos.“ Nors kūnas tada nebėra taip gaivinamas savo gyvybės kaip anksčiau, „taurios žmonos esmiškoji gyvybė nemenkėja, bet nuolat stiprėja. Ir tada tokia žmona tiesiog spinduliuoja dvasiniu grožiu.“ Moteris-motina, būdama tyros sielos, „visą savo aplinką, visus savo namus savimi nušviečia. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: | 2 Comments

Žalgirio mūšio sukaktis Vydūno akiratyje

Vacys  Bagdonavičius

 

 

Tuo tarpu tą dieną Tilžės Jokūbynės parke po atviru dangumi įvyko renginys, kuris nesivadino Žalgirio mūšio minėjimu, bet kuris būtent tai sukakčiai buvo skirtas. Įvyko Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiama kasmetinė „vasarinė“ šventė su vaidinimais ir dainomis. Labai norėta, kad į tą šventę sueitų kuo daugiau žmonių. Laikraščiuose keletą kartų spausdintuose skelbimuose buvo raginama kuo gausiau lankyti Giedotojų rengiamą šventę, kuri šį kartą būsianti ypatinga. „Tūlos priežastys verčia šiemet lietuvių šventę ( 24. Liepos-Juliji Tilžėje, Jokūbynėj ) kiek įmanant įtekmingą ir gražią padaryti[…]. Tik labai skaitlingas lankymas gali duoti tokiai šventei reikalingąjį ir įžymųjį svarbumą“ii, – rašoma viename iš skelbimų ( pabraukta mano – V.B. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: | Leave a comment

Vydūnas ir mistika

Rima Palijanskaitė

 

 

Gilus dvasingumas, puoselėtas Storostų namuose, taip pat krikščioniškasis religingumas, išugdytas bažnyčios bei surinkimininkų judėjimų, skatino Vydūną krikščioniškosios mistikos ir budistinės filosofijos pagrindu susidomėti teosofija, iš kurios jis pasiėmė didžiulę mokslinę bei etinę jėgą, kurią jis panaudojo lietuvių tautos labui, ugdydamas tautiškumo jausmą bei puoselėdamas tikras lietuviškas tradicijas,“1 – tvirtina Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storosta. Religingumas ir patriotiškumas į mąstytojo sąmonę įaugo jau vaikystėje. Vėliau jis susipažino su daugelio pasaulio religijų – induizmu, budizmu, islamu, egiptiečių, persų, graikų, romėnų ir kt., gilinosi į senovės lietuvių tikybą ir savo kūryboje stengėsi perteikti universaliuosius religinės pasaulėžiūros pagrindus. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: | Leave a comment

Vydūno estetika ir Vakarų Europos meno tendencijos

 

Aušra Martišiūtė

 

 

…siekiau žvilgį į gyvenimą gilinti ir … dvasinį regratį plėsti.
Vydūnas

vaidilute_02aVydūno dramaturgija priklauso lietuvių kultūrai, tačiau joje žymi dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – sąveika. Vydūno laikmečio vokiškasis dramaturgijos ir teatro kontekstas nėra tyrinėtas. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, „Vydūno savotiškumą iš dalies pateisina ta aplinkybė, kad Probočių šešėlių autorius yra kilęs iš Mažosios Lietuvos krašto, ilgais šimtmečiais atskirto nuo tautos visumos, auklėto visai kitokios kultūros ir gyvenusio visai kitokius vargus ir džiaugsmus“16. Mykolaičio-Putino manymu, Vydūno kūrybos savitumą lemia Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas (polinkis į didaktiką ir moralizavimą siejamas su Kristijono Donelaičio ir Liudviko Rėzos – protestantų pastorių ir rašytojų kūrybos tradicija); vakarų civilizacijos bei vokiečių kalbos „įtaka“: „Vokiečių kalba ir mąstymo būdas, (…) be abejo, atsiliepė ir Vydūno raštų stiliui. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment