Tačiau, matyt, taip lemta, kad po bitėniškių vasarų vydūniečiai išsivežtų ir tai, kas įstabesnio būna tą vasarą.
Užpernai įsijungta į šventą bitėniškių kovą dėl gandrų kolonijos išsaugojimo, pernai po atviru Bitėnų dangumi „atprovytas“ penktasis draugijos suvažiavimas, nukeliauta Žemaitijon ir „atrasta“ įstabioji Ordivų sodyba. O šiemet dar teko patirti tikro skausmo, išgyventi sukrėtimą, nuryti kartėlio ašakų. Skausmas: liepos 25-ją Anapilin išėjo vydūniečiams labai brangus bitėniškis – draugijos garbės narys, ilgametis kapinių sargas Jonas Gudavičius. Vydūniečių išvažiavimo dieną – liepos 27-ją – jis atgulė tose pačiose kapinėse, kurias taip nuoširdžiai globojo ir dėl kurių vartų rakto atidavimo kitam didžiai sieljosi. Bet ir to rakto nebeturėdamas, o ir be sveikatos jau būdamas, triūsdavo kartu su atvažiavusiais vydūniečiais, savo arkleliu tai akmenų, tai žvyro atveždamas ir darbuose patardamas. Laukdavo jis tų vydūniečių kaip savo vaikų. Ir dabar, sako, klausinėjo, ar jie atvažiuosią, ar dar sulauksiąs. Sulaukė, keletu žodžių su kai kuriais persimetė, ir už dienos kitos išėjo amžinybėn. Lyg būtų pasikvietęs vydūniečius su juo atsisveikinti. Atsisveikino, ąžuolo lapų vainiką nupynė, draugijos pirmininkas žodį prie kapo duobės tarė. Iškilo kauburėlis geltono smėlio prie ką tik vydūniečių pastatytos tvoros dalies kairėje kapinaičių pusėje, ten kur pats Jonas pasirinko…
O vakare, prieš laidotuves visai netikėtas sukrėtimas. Vydūniečiams nuo liūties Birutės ir Kazimiero troboje prisiglaudus ir laidos apie Vydūną įrašą bežiūrint sudrebimo stiprus perkūno trenksmas – ir už keliasdešimt metrų gaisras: pataikė žaibas į istorinės čionykščių senbuvių Grigolaičių sodybos tvartą. Kartu su vietos gyventojais su ugnimi kovojo ir keli vydūniečiai, išgelbėję ne vieną gyvulėlį.
Taigi, išvažiavo vydūniečiai iš Bitėnų ne vien su šviesiais, bet ir su gana rūsčiais šios vasaros įspūdžiais. Tikėtasi, kad po poros savaičių vėl teks čia pabuvoti ir M.Jankaus 145-osioms gimimo metinėms skirtose iškilmėse padalyvauti, nes buvo pažadėtas į tas iškilmes pakvietimas. Nebuvo to pakvietimo. Ir važiuoti neprašytiems tarsi nebuvo kaip… Vėliau teko išgirsti organizatorius aiškinant, jog draugijos pirmininkui pakvietimas buvęs išsiųstas, tik, matyt, kažkur paštuose laiškas pasimetęs bus.
Vėliau buvo to, kas vydūniečiams ir šiokio tokio apmaudo, ir tikro šoko sukėlė. Vos jiems Bitėnus palikus, kitą dieną, t.y. liepos 28-ją, „Lietuvos žiniose“ pasirodė niekieno nepasirašytas straipsnelis „Bitėnų kapinaitės – Mažosios Lietuvos veikėjų panteonas“. Jame pažymėta, kad kapinaitės buvusios labai apleistos ir kad po Vydūno perlaidojimo 1991 m. atgimė. Prisimenamos diskusijos dėl būsimos Vydūno amžino poilsio vietos ir tai, kad Bitėnų pasirinkimui pritaręs tuometinis AT pirmininkas prof.V.Landsbergis. Buvusi talka, kurios darbus koordinavę M. ir M. Purvinai. Nurodoma, jog dabar ten be Vydūno yra palaidotas M.Jankus ir jo šeimos nariai, žurnalistas ir visuomenininkas V.K.Banaitis. Niekas straipsnelyje nesumeluota, lyg ir teisinga viskas. Tačiau jį skaityti buvo apmaudu ir netgi skaudoka. Kažkodėl pašykštėta bent vieno sakinio įvardinti kas ir kaip besiformuojantį panteoną ne tik globoja, bet ir tiesiogine prasme vykdo bene svarbiausią jo rekonstrukcijos dalį. Nežinia kam, ar tiems, kas informavo dienraščio korespondentus, ar patiems korespondentams tai pasirodė esanti nereikšminga ar tiesiog neįdomi detalė, o gal ir sąmoningai nutylėtinas dalykas. Beje stovyklos metu M.Jankaus muziejuje lankęsi „Lietuvos žinių“ korespondentai bevelijo negirdomis nuleisti tai, ką bandė pasakyti lyg tyčia ten užsukę vydūniečiai.
Tas nutylėjimas, beje, atrodo kaip natūrali tąsa ankstesnių nutylėjimų, kurie tiesiog badyte badė akis.Štai pernai išleistame spalvotame lankstinuke „Rambyno regioninis parkas“ (jį parengė D.Milašauskienė ir E.Skipitis) rašoma: „Gal dėl to, kad kapinaitės kruopščiai sutvarkytos ir nuolat prižiūrimos, o gal dėl jose palaidotų garbių vyrų garsios praeities šią vietą supa savotiška aura. Architektų M.ir M.Purvinų, apželdintojo J.Balčiausko dėka Bitėnų kapinaitės tapo atminties simboliu, lankomu kultūros objektu“ Kai kas čia paminėta, ir vertai paminėta. Bet tai, kas nepaminėta – ar vertai, ir svarbiausia – kodėl? Fundamentalūs meniški vartai, kapitalinė tvora – irgi tai niekai? Vydūniečiams apmaudu buvo ir skaityti prie kapinaičių keletą metų stovėjusį informacinį stendą. Dabar, sako, stendas jau kitas, ir vydūniečiai jame paminėti. Ačiū Dievui. Ne vardan garbės to norėjosi, o paprastų paprasčiausiai norėjosi, norisi ir norėsis, kad visur ir visada būtų sakoma teisybė. Akivaizdus jos nutylėjimas jau beveik prilygsta netiesos sakymui.
Beje vydūniečiai greitai sulaukė ir labai tiesmūko tos netiesos smūgio tiesiai į veidą. Jį smogė… „Veidas“. Šio savaitraščio rugpjūčio 7 d. numeryje pasirodė trumputė, bet sukrečianti žinutė „Pagerbtas Vydūnas“. Joje pasakyta, kad Bitėnų kapinaitės be vietos gyventojų pagalbos tiesiog nesurandamos, „nes jos niekieno neprižiūrimos, miške taip apaugo krūmais ir alyvomis, kad tapo laukinės gamtos dalimi“. Po šios „informacijos“ – „analitinė“ „išvada“: „Gėda Vydūno gerbėjams, kurių Lietuvoje, atrodo, netrūksta“.
Štai toks ačiū pasakytas vydūniečiams už viso dešimtmečio triūsą. Teks ir jį iškęsti, o kitą vasarą dirbsime vėl. Kaip niekur nieko. Gal kas parašys dar kaip nors sensancingiau, kad ir tai, jog vydūniečiai žiauriai nuniokojo ne tik kapinaites, bet ir patį Rambyną, plėšikaudami siautėjo po Bitėnus ir jų apylinkes.
Vacys Bagdonavičius
Donelaičio žemė. 2003 m.