Liepos 22–28 dienomis jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose dešimtąjį kartą buvo įsikūrusi Vydūno draugijos stovykla. Kaip ir ankstesnėmis vasaromis, vydūniečiai tęsė Bitėnų kapinaičių rekonstrukciją – šį kartą pastatė šiaurinę tvoros dalį, prie kurios yra Vydūno kapas. Laisvomis nuo darbo valandomis vyko pašnekesiai apie Vydūno išminties gelmes, prie Rambyno aukuro ugnies skambėjo Vydūno dainos.Nuvykę Šilutėn, F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vydūniečiai susitiko su paminklo Vydūnui statyti iniciatoriais, diskutavo dėl pateiktų paminklo projektų.
Vieną dieną vydūniečiai buvo nukeliavę į Žemaitiją – į garsiąją akmenorių Orvidų sodybą Gargždelės kaime prie Salantų (Kretingos raj.). Tai buvo tarsi žvalgytuvės prieš rugpjūčio 11 d. vykusias Viliaus Orvido (1952 08 16 – 1992 08 05) pagerbimo iškilmes, kurias vydūniečiai taip pat padėjo surengti (draugijos narė Nijolė Stunskaitė buvo pagrindinė organizatorė, per draugijos sąskaitą šventė buvo finansuojama) ir kuriose buvo skaitytas draugijos pirmininko V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūnas išėjo, Orvidas atėjo“. Įstabus buvo ir susitikimui su bitėniškais skirtas vakaras, kuriame apsilankė garsus Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas, papasakojęs apie paskutinę savo ekspediciją garsiojo tautiečio Igno Domeikos pėdomis po Pietų Ameriką ir parodęs apie ją filmuotą medžiagą. Bitėniškių dainininkų būrelis suruošė gražų koncertą, o vydūniečiai padovanojo pundą naujų knygų visuomeninei Bitėnų kaimo bibliotekai, kurią įkūrė ir tvarko stovyklautojus priglaudžiantys sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.
Stovykla baigėsi penktuoju draugijos suvažiavimu, išrinkusiu naują valdybą. Draugijos pirmininku perrinktas Vacys Bagdonavičius, pavaduotojais išrinkti Aušra Martišiūtė ir Algimantas Jucevičius, garbės nare – kaunietė Donata Stukaitė. Per suvažiavimą vydūniečiai Martyno Jankaus muziejui padovanojo Bitėnų spaustuvėje spausdintą Vydūno knygų „Bendraitė“ ir „Senutė“ kopijas. Suvažiavimas priėmė dvi rezoliucijas – dėl Vydūno namo-muziejaus Tilžėje ir dėl pritarimo III-ojo Lietuvos kultūros kongreso nuostatoms. Suvažiavimą sveikino Pagėgių savivaldybės administratorius Remigijus Kelneris. Vilkyškių seniūnas Alvydas Dumblauskas, draugijos garbės narys šilutiškis Julius Balčiauskas. Apie dešimtąją Bitėnuose prabėgusią vydūniečių vasarą bei draugijos suvažoavimą išsamiai informavo Šilutės laikraščiai „Pamarys“ ir „Šilo karčema“.
Įdedame sutrumpintą draugijos pirmininko ataskaitinį pranešimą ir suvažiavime priimtas rezoliucijas.
Vacys Bagdonavičius
PADARYTA DAUG, BET NE VISKAS
Iš pranešimo penktajame Vydūno draugijos suvažiavime
2002 m. liepos 27 d. Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė)
Beveik ketveri metai prabėgo nuo ketvirtojo draugijos suvažiavimo, kuriuo pažymėjome draugijos gyvavimo dešimtmetį bei Vydūno gimimo 130-metį. Šiandien susirinkę į neįprastą penktąjį savo suvažiavimą (neįprastą, nes jis vyksta po atviru dangumi, Vydūno pėdsakus ryškiai įmynusioje lietuvininkų žemėje, prie Rambyno šventovės, kurioje skambėjo jo rankos mostui paklūstanti giesmė ir daina), vėlgi pažymime sukaktis, ir ne vieną, o kelias, dvi iš kurių tiesiogiai susijusios su Bitėnais ir Vydūnu. Pirmoji sukaktis: prieš šimtą metų būtent čia M.Jankaus spaustuvėje pasirodė nedidelė kukli knygelė, kurią kaip savo pirmąją išleido lietuviškoms knygoms leisti susibūręs „Prūsų lietuvių susivienijimas“. Tai „Bendraitė“ – kelių žmonių bendro darbo vaisius, savotiškas nedidelis almanachas. Vydūnas yra pagrindinis knygelės sudarytojas ir didžiosios dalies autorius.
Antroji šiųmetinė sukaktis – septyniasdešimt metų nuo legendinės vokiškai parašytos Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ pasirodymo. Praėjusiais metais pagaliau sulaukėme lietuviškojo jos vertimo.
Trečioji ir ketvirtoji sukaktys tiesiogiai liečia pačią Vydūno draugiją, žymi ryškesniuosius jos veiklos momentus. 1992 m. birželio 26 d. draugijos iniciatyva Vydūnas tarsi buvo sugrąžintas Vokietijos miestui Detmoldui, iš kurio 1991 m. spalį parkeliavo ne kur kitur, o į Bitėnų vėlių kalnelį. O sugrąžintas į Detmoldą ir sureikšmintas ten jo atminimas, praplėstas pačių detmoldiečių žinojimas apie jį. Tą dieną Lipės apskrities kraštotyros muziejuje (Lippisches Landesmuseum) Detmolde buvo atidaryta vydūniečių parengta nuolatinė Vydūnui skirta ekspozicija.
Ketvirtoji sukaktis – jau dešimt metų, kai vydūniečiai „gyvena“ Bitėnuose. O apsigyveno čia, šioje itin mieloje ypatingo nuoširdumo šeimininkų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje įkandin su Vydūno grįžimu, nes įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. Žinoma, draugijai labai jau nekuklu ir net negarbinga būtų savintis nuopelnus dėl to, kad šiandien kapinaitės tokios šviesios, jaukios, taurios, tvarkingos ir švarios. Draugija su didžia pagarba žiūri į Šilutės rajono savivaldybę, kurios dispozicijoje anksčiau buvo Rambynas ir Bitėnai, kuri skyrė priežiūrai lėšas, kuri surado rūpestingą kapinaičių prižiūrėtoją Joną Gudavičių. Negalim netarti padėjos žodžio buvusiam šios savivaldybės kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, kuris tiesiogiai visais kapinaičių tvarkymo reikalais rūpinosi. O ypač ačiū šilutiškiui Juliui Balčiauskui – žaliojo kapinaičių rūbo kūrėjui ir globotojui.
Žinoma, kapinaitės šiandien nebūtų tokios, kokios yra, jei ne architektai. Marija ir Martynas Purvinai, pagal kurių projektą prieš kelioliką metų buvęs brūzgynas virto pasididžiavimo vertu panteonu. Tačiau puikus didelių Mažosios Lietuvos architektūros žinovų projektas didžiąja dalimi būtų ir likęs gražia neišsipildžiusia svajone, jeigu ne draugijos iniciatyvos, pastangos ir realūs darbai, kurių dėka toji vizija tampa realybe. Juk ne vienus metus graži J.Balčiausko nuoširdžiai puoselėjama ir J.Gudavičiaus rūpestingai prižiūrima kapų kauburėliais nusėta miško laukymėlė tebuvo aptverta pačia paprasčiausia ūkine pintos vielos tvora, o vartai suvirinti iš grubios statybinės armatūros. Pradėjome jausti gėdą, kad tik vaizduotėje regime gražią Purvinų sukurtą akmens ir metalo viziją. Tad ryžomės veikti. Draugija pasirūpino lėšomis, supirko medžiagas, pasikvietė metalo kalėją Edvardą Liudavičių ir ėmėsi darbo. Taip patiems vydūniečiams atsiraitojus rankoves ir braukiant prakaitą 1998 m. vasarą, radosi gražūs kapinaičių vartai. Dvejus metus vartai stovėjo, traukė čia apsilankančiųjų akį, bet į tą akį krito ir surūdijusi prie tų vartų prikabinta ir labai su jais disponuojanti vietos tvora. Vydūniečiai vėl nebeapsikentė laukti, ir 2001-jų vasarą atsirado – tiesa, ne metalo ir akmens, o daili ir tvirta medinė fasadinė tvoros dalis. O nuo užvakar (t.y. nuo 2002 07 25) Vydūno kapą jau regime naujos, tauriai atrodančios medžio tvoros fone: atsirado ir galinė tvoros dalis. Beliko vieliniai šonai, bet ateis laikas ir jie bus mediniai. Ne vien vydūniečių čia nuopelnas. Jeigu ne Pagėgių savivaldybės parūpinta, vietos firmų išpjauta mediena, vydūniečiai vien savo pasiryžimu, vien darbu ar didžiausiu pasiaukojimu šio gražaus paminklo Vydūnui niekaip nebūtų galėję statyti.
Paskutiniųjų dviejų metų darbo rezultatą vydūniečiai laiko bendru Pagėgių savivaldybės ir savo vykdomu projektu. Didelis ačiū už tą bendraautorystę Pagėgių merui dr.Vaclovui – Algirdui Mišeikiui, savivaldybės administratoriui Remigijui Kelneriui. Šiemetiniams darbams medienos medžiagą padovanojo žemės ūkio kooperatyvas „Lumpėnų Rambynas“ bei ūkininkas Teofilis Dargelis, metalines detales – UAB „Garmeta“ (direktorius Zigmantas Kabaila). Jiems taip pat nuoširdžiausias mūsų ačiū.
Turime vienai Bitėnuose esančiai įstaigai nedidelį, bet rimtą klausimėlį. Prie kapinaičių pastatytoje informacinėje lentoje, iš kurios galima suprasti, kad tos kapinaitės yra Rambyno regioninio parko objektas, parašyta, jog kapinaitės tvarkomos pagal architekų Purvinų projektą. Klausimėlis būtų toks: kas tą projektą įgyvendina? Gal toje lentoje derėtų labai trumpai į šį klausimą atsakyti: Mums šis menkutis klausimėlis vis dėlto yra principinės reikšmės.
Stovyklos fenomenas yra reikšmingas ne tik šiuo projektu, kuriame akumuliuota gili prasmė. Visu stovyklos gyvenimu, bendravimo principais, bendru darbu, čia vykstančia dvasios raiška, įsitraukimu į Bitėnų gyvenimą, į bitėniškių šventą kovą už savo šventenybių – Rambyno kalno ir gandryno išsaugojimą – visa tai yra taurių Vydūno idėjų virtimas kūnu, realus įgyvendinimas, pavyzdys, kad vydūniškoji dvasia, jo šauksmas žmoniškuman yra ne koks išmislas, o tikras, įgyvendinamas dalykas.
Mūsų veikimo vaisių tarp suvažiavimų, be čia Bitėnuose užaugintų, esama ir daugiau, ir ne tokių jau menkų. Galima drąsiai tvirtinti, jog padaryta gana daug, kad pats Vydūno žodis, jo idėjos, kilnios ir galingos intencijos būtų kuo labiau prieinami, žinomi, kuo suprantamesni, pritaikyti mūsų dienų aktualijoms. Galima pasididžiuoti, kad ne be mūsų pastangų turime jau minėtuosius Vydūno „Septynis šimtmečius“, galime pasidžiaugti, kad (tiesa, čia be mūsų pastangų) išėjo monumentaliųjų dramų rinktinė „Amžina ugnis“ (išleido Alma Litera). Labai reikšmingai ir fundamentaliai jau po ketvirtojo draugijos suvažiavimo būtent vydūniečių dėka praturtėjo mūsų vydūniana. Turime moksliškai brandžias ir įtaigiai parašytas monografijas – Regimanto Tamošaičio „Kelionė į laiko pradžią“ ir Aušros Martišiūtės „Vydūno dramaturgija“, puikų Bernardo Aleknavičiaus albumą „Vydūnas“, V.Bagdonavičiaus rinkinį „Sugrįžti prie Vydūno“, bei nedidelę studiją „Vydūno etika“. Tokio tyrinėtojų dėmesio pačiam Vydūnui išties galėtų pavydėti ne vienas mūsų praeities kultūros korifėjus.
Didelį ir labai prasmingą darbą per pastaruosius metus nuveikė mūsų aktyvistė Rima Palijanskaitė, kuri sugebėjo sužadinti atidų dėmesį Vydūnui Klaipėdos universitete -–čia kasmetinėmis tampa Vydūno dienai skirtos mokslinės konferencijose, kuriose didžiausias dėmesys skiriamas vydūniškųjų dvasinės ir fizinės sveikatos idėjų sklaidai. Jau buvo net trys tos konferencijos, tiksliau jų ciklas bendru pavadinimu „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Pirmųjų dviejų konferencijų medžiaga šiemet jau išleista atskiru leidiniu, o brandžiausi pranešimai spausdinami dar ir Universiteto mokslo žurnale „Tiltai“.
Kaipgi nepasidžiaugsi tikru kitų savo narių kūrybingumu, kurio dėka sklinda vydūniškos sveikatingumo, sveikos gyvensenos, fizinės ir dvasinės saviugdos idėjos ne tik mūsų tarpe, bet ir plačiai po žmones. To kūrybingumo vaisiai – nert kelios nuolatinių šios stovyklos „gyventojų“ knygos. Tai – vilniečio gydytojo Vytauto Gurevičiaus „Universalioji mankšta“ ir šiauliečio inžinieriaus Stasio Dragūno „Matymo stebuklas“, „Astrologinio žvilgsnio paslaptys“ ir „Energetinės galios stebuklas“.
Draugijos orbitoje puikiai darbuojasi Kintų Vydūno kultūros centras, Jos šviesoje Šilutėje ir Klaipėdoje skelbiami moksleivių rašinių konkursai apie Vydūną, rengiamos parodos ir pan. Didelį darbą propaguojant Vydūną ir kaupiant jo kūrybinį palikimą bei kitą vydūnieną atlieka Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, ypač jos vedėja Dalia Užpelkienė, o taip pat Pagėgių viešoji biblioteka. Nuolat vyksta šviečiamieji renginiai visuomenei, Vydūno paminėjimai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Skelbiama nemaža mokslo ir populiarių straipsnių spaudoje.
Vydūniečiai, kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis aktyviai dalyvauja Vydūno dvasiai artimose akcijose ir savo pačių vardu atkreipia įvairių institucijų dėmesį į mūsų gyvenimo aktualijas –kovą su žalingais įpročiais, su pražūtingu lošimo verslu, kone už gyvybės išsaugojimą ir pan.
Norėčiau atkreipti dėmesį į – draugijos pirmininko pavaduotojo Algimanto Jucevičiaus didžiulį triūsą, ištvermę ir nuostabius organizacinius sugebėjimus. Atvirai pasakysiu, jei ne jis, mielas nuostabaus charakterio žmogus, draugija kažin ar beegzistuotų, o kaip veiktų ši stovykla – iš viso neįsivaizduoju. Jis, patyręs alpinistas, mums puikiai padeda kopti ir dvasinę viršūnę, kuri vadinasi „Vydūnas“.
Draugija, deja, neįveikė vienos užsimotos įveikti viršūnės – labai nekokie reikalai su Vydūno namu-muziejumi Tilžėje. Atrodo, jog mūsų Kultūros ministerija yra šį reikalą linkusi tyliai numarinti. Galiu tik pasiguosti, kad draugija yra dėjusi nemažai ir didelių pastangų tam muziejui atsirasti, bet padaryti galutinį sprendimą yra ne jos galioje. Galiu tik pažadėti, jog šis reikalas nebus tol baigtas, kol draugija su atodūsiu galės pasakyti „Feci Quod potui“ „Padariau, ką galėjau“.
VYDŪNO DRAUGIJOS PENKTOJO SUVAŽIAVIMO
REZOLIUCIJA
Dėl pritarimo trečiojo Lietuvos kultūros kongreso priimtoms
nuostatoms ir nutarimams
Vydūno draugija pritaria trečiojo Lietuvos kongreso nutarimams bei rezoliucijoms, nes jie visiškai atitinka draugijos veikimo dvasią, intencijas ir principus. Ypač aktuali mūsų požiūriu yra „Deklaracija apie dorovinį persilaužimą“, raginanti mūsų visuomenės vertybines orientacijas kreipti į dorovinių principų galios stiprinimą visose valstybės gyvenimo srityse.
Tegul Lietuvoje vyrauja, kaip kadaise ragino Vydūnas, ne „Spėkos ir medegos kultas“, t.y. vien materialinių interesų garbinimas, o dvasinio šviesėjimo ir dorovės principų galia.
Bitėnai,
2002 m. liepos 27 d.
VYDŪNO DRAUGIJOS PENKTOJO SUVAŽIAVIMO
įvykusio 2002 m. liepos 27 d.,
REZOLIUCIJA
Dėl Vydūno namo-muziejaus Tilžėje
Penktasis Vydūno draugijos suvažiavimas atkreipia aukščiausių Lietuvos Respublikos valdžios institucijų dėmesį į apleistą Vydūno namo – memorialinio muziejaus Tilžėje reikalą.
Nesutinkame, kad šis reikalas būtų įšaldytas ar visai numarintas. Esame įsitikinę, jog toks muziejus mieste, kuris XIX ir XX a. pirmojoje pusėje buvo Prūsijos lietuvių kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centras, kuriame prabėgo visas kūrybinis Vydūno gyvenimas ir subojojo jo kultūrinė veikla, yra būtinas. Šis muziejus, kaip ne kartą yra užfiksuota derybiniuose dokumentuose, galėtų ir mūsų dienomis tapti tikru vietos lietuvių kultūros centru, o taip pat vienu iš ryškiausių lietuvių kultūros propagavimo Karaliaučiaus krašte punktų. Kito tokio centro šiame krašte nėra. Jo neatstoja religinių bendruomenių centrai ir bažnyčios, turinčios savo specifines pastoracines funkcijas.
Taip pat atkreipiame dėmesį į jau įdėtas didžiules Lietuvos valstybės lėšas pastatyti butams, skirtiems iš Vydūno namo iškeldinamiems gyventojams apgyvendinti. Esame susirūpinę dėl neaiškaus šių butų likimo bei dėl to, kaip bus panaudotos už juos gautos lėšos, jei muziejus nebebūtų kuriamas. Norėtume, kad apie tai būtų viešai informuota visuomenė.
Bitėnai,
2002 m. liepos 27 d.
Bet buvo atliktas dar vienas labai svarbus nenumatytas darbas. Nelabai kaip beatrodė po perlaidojimo 1991 m. spalį prie Vydūno kapo pastatytas laikinas medinis krikštas. Atėjo pats laikas vietoj jo pastatyti kartu su Vydūno palaikais iš Detmoldo (Vokietija) atsivežtą antkapinį akmenį, kuris buvo saugomas Šilutės muziejuje. O saugoti jį reikėjo, nes ilgapirščiams „metalistams“ buvo parūpusios žalvarį imituojančios raidės jame. Pritariant Pagėgių merui bei Šilutės muziejaus vadovybei, talkinant verslininkui Remigijui Kelneriui, akmuo buvo atvežtas ir vydūniečių pastatytas prie kapo. Vydūnietė dailininkė Vitalija Miškinienė gražiai patvarkė patį kapą. Taip vydūniečiai užbaigė svarbų 1998 m. vasarą pradėtą Bitėnų kapinių tvarkymo etapą.
Ypatinga buvo rugpjūčio 4 d. popietė, kurios metu stovykloje buvo įteiktos Ievos Jankutės funduotos Martyno Jankaus premijos už nuopelnus įamžinant šio iškilaus Mažosios Lietuvos veikėjo atminimą bei puoselėjant lietuvininkų krašto kultūrinį paveldą. Draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius buvo išrinktas šios premijos teikimo komisijos pirmininku, nariais – Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė bei Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Pirmaisiais, šiemetiniais, premijos laureatais tapo Birutė Žemgulienė, Martynas ir Marija Purvinai (beje, jie visi yra Vydūno draugijos Garbės nariai) bei Giedrė ir Eugenijus Skipičiai. Vydūniečiai laureatus pagerbė apvainikuodami juos ąžuolo lapų vainikais bei įteikdami draugijos nario ženklelius. Tokiu vainiku buvo vainikuota premijos steigėja Ieva Jankutė bei sodybos, kurioje vyksta Vydūno stovykla, šeimininkas Kazimieras Žemgulys. Laureatus sveikino Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys prof.habil.dr. Antanas Tyla, Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis, Lumpėnų seniūnė Danguolė Mikelienė, Pagėgių savivaldybės 2005 m. premijos laureatė Dana Janutienė, Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Kaltenis, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė. Pagerbimo iškilmes vainikavo „Verdainės“ folklorinio ansamblio (vadovė Regina Jokubaitytė) koncertas, kuriame skambėjo Mažosios Lietuvos dainos.
Minint Vydūno 120 gimimo metines, pasirodė nemaža straipsnių apie jį. Vienas iš tokių buvo K.Budgino straipsnis „Ką slepia Klauzijaus gatvė“ („Tarybinė Klaipėda“, 1988.03.05). Kad jo pagalba bus padaryta koks nors atradimas, niekas negalvojo ir nesitikėjo. O šis rašinys atvedė mus prie Vydūno ARFOS.
Nieko nesulaukę, K.Budginas, Š.Laužikas ir šių eilučių autorius nuvykome į Taliną, kad plačiau pasišnekėtume apie to meto Tilžę, Vydūno butą. Bandėme išsiaiškinti kitų Vydūno daiktų likimą. Malonu, kad A.Blinikovas be jokio atlyginimo sutiko atiduoti arfą Lietuvai.
Palaikai ekshumuoti buvo spalio 14 d., gimtinėn kauniečių autobusu iškeliavo spalio 16 d. Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, joje giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V.Landsbergio žodis. Toliau – paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas S.Sodonis, AT pirmininkas V.Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis J.Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė S.Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras K.Platelis, evangelikų vyskupas J.Kalvanas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant žvakių šviesoje iškilo tradicinis lietuvininkų krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953″.
Ilona Amblažiejūtė
Donata Stukaitė