Minint Vydūno 120 gimimo metines, pasirodė nemaža straipsnių apie jį. Vienas iš tokių buvo K.Budgino straipsnis „Ką slepia Klauzijaus gatvė“ („Tarybinė Klaipėda“, 1988.03.05). Kad jo pagalba bus padaryta koks nors atradimas, niekas negalvojo ir nesitikėjo. O šis rašinys atvedė mus prie Vydūno ARFOS.

 

Didelis Vydūno gerbėjas ir žinovas priekuliškis Kazys Budginas išsiaiškino, kad karo pabaigoje Vydūnas, išvarytas su kitais Tilžės gyventojais į Vakarus, tepasiėmęs tik nedidelę mantą ir kelis savo rankraščius. Vadinasi, jo butas Klauzijaus gatvėje karo pabaigoje turėjo atrodyti toks, kokį jį paliko Vydūnas – su visa biblioteka, archyvu, apyvokos daiktais. Palaipsniui K.Budginas išsiaiškino visus gyventojus, atsikėlusius į šį namą po karo. Vienas iš jų buvo inžinierius A.Blinikovas, paskirtas į darbą Tilžėje, šiuo metu gyvenantis Taline. Jam K.Budginas ir nusiuntė minėto straipsnio kopiją. Straipsnyje buvo aprašytas Vydūnas, gyvenęs Tilžėje Klauzijaus gatvėje (prie šio namo Sovietske dabar yra memorialinė lenta). Jame be viso ko buvo parašyta, kad Vydūnas, grįžęs iš pasivaikščiojimų, kurių metu vokiečių nacionalistai jį koneveikdavo ir užgauliodavo, sėsdavo prie arfos ir labai emocingai skambindavo. Net praeiviai sustodavo paklausyti grojimo.

 

A.Blinikovas parašė, kaip atrodė butas, jam atvykus, kaip kažkoks žmogus, prisistatęs Lietuvos Mokslų akademijos darbuotoju, tris dienas žiūrinėjo Vydūno archyvą, o vėliau, atrinkęs kažkokius dokumentus, gal kūrinius, susikrovė visa tai į pusantratonį sunkvežimį (jį prikrovė pilną) ir išvyko nežinoma kryptimi (gerai būtų visą šį Vydūno archyvą surasti). Tame laiške paminėjo, kad Vydūno arfa esanti pas jį Taline. Ją radęs Vydūno bute (A.Blinikovas į Tilžę atvyko 1945 m. gegužės 18 d., o 1962 m. persikėlė gyventi ir dirbti į Taliną).

 

Nieko nesulaukę, K.Budginas, Š.Laužikas ir šių eilučių autorius nuvykome į Taliną, kad plačiau pasišnekėtume apie to meto Tilžę, Vydūno butą. Bandėme išsiaiškinti kitų Vydūno daiktų likimą. Malonu, kad A.Blinikovas be jokio atlyginimo sutiko atiduoti arfą Lietuvai.

 

Trumpai apie arfą. Kai A.Blinikovas apsigyveno Vydūno bute, arfa jau buvo be stygų, tačiau atrodė visai gerai. Jis ją išvežė į Taliną, matyt, tikėdamasis sutvarkyti ir panaudoti kaip muzikos instrumentą, tačiau dėl laiko stokos ar dėl kitų priežasčių nuo 1962 m. ji prastovėjo jo sandėliuke rūsyje. Likimo ironija. 1988 m. sausio mėn. tame rūsyje kilo gaisras, sunaikinęs beveik viską. Ugnis sustojo tik per vieną žingsnį nuo arfos, ir tik maža dekoratyvinė detalė atsiklijavo nuo karščio.

 

Vydūnas sakydavo, kad žmogų supantys daiktai yra persisunkę jo minčių, idėjų, gerumo. Įstabu, kad mus pasiekė Vydūno mintis, skausmą ir džiaugsmą primenantis šis muzikos instrumentas.

 

Dabar arfa yra Kintų Vydūno kultūros centre, 1994 m. įkurtame buvusioje mokykloje, kur mokytojavo Vydūnas.

 

 

Kintai.

Saulius SODONIS

Šilutės Vydūno klubo narys

 

 

Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.

Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868-1953) palaikus. Tasai sugrįžimas yra prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems primena apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmina. Tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi ir tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose. Ar nėra didžiai reikšminga, kad būtent dabar naujais leidiniais grįžta mūsump pačios Vydūno knygos? Ir kažin, ar atsitiktinis sutapimas yra tai, kad ir neminėdami Vydūno, jo knygų neskaitydami, į savo laisvę atėjome intuityviai remdamiesi būtent jo skelbtais ir aiškintais dvasinio žmogaus ir tautos atsparumo svarbą postuluojančiais principais?

 

Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėto šimtmečio jubiliejaus (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio jubiliejų švenčiant. Po jo imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1968 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Svarstyta, kur turėtų būti to kapo vieta. Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. Tam pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Rugsėjo viduryje tose kapinaitėse buvo labai graži talka, kurion susibūrė žmonės iš visos Lietuvos. Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai, kuri kartu su Vydūno draugijos atstovais ir apsiėmė parsivežti didžiojo išminčiaus palaikus. Visas akcijos išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia.

 

Palaikai ekshumuoti buvo spalio 14 d., gimtinėn kauniečių autobusu iškeliavo spalio 16 d. Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, joje giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V.Landsbergio žodis. Toliau – paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas S.Sodonis, AT pirmininkas V.Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis J.Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė S.Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras K.Platelis, evangelikų vyskupas J.Kalvanas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant žvakių šviesoje iškilo tradicinis lietuvininkų krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953″.

 

Jis ilsisi, o mes mokysimės gyventi pagal jo priesakus ir taip tęsime jo tikrąjį buvimą mūsų tautoje.

 

Vacys Bagdonavičius

Naujoji sąmonė. 1992. Nr.4. P.33.

 

Jeigu religijos, švietimo ir kultūros srityse Karaliaučiaus krašto lietuviai šį bei tą vis dėlto yra gavę, tai lietuviškosios kultūros paminklų reikalai per šešerius metus nepagerėjo. Nors pastangų dėta nemažai. Sudarytoje 1991 m. Lietuvos ir Rusijos valstybių kultūrinio bendradarbiavimo sutartyje yra net specialus protokolas dėl Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto bendradarbiavimo. Daug kartų tartasi tarpvalstybiniu lygiu, atskirai tarp Lietuvos valdžios ir Rusijos valdžios įgaliojimus gavusios Karaliaučiaus krašto administracijos. Tačiau visi tie pasitarimai, sutartys dar nepadėjo įamžinti nei M.Mažvydo, J.Bretkūno, L.Rėzos, Vydūno, nei daugelio kitų iškilių Mažosios Lietuvos žmonių atminimo, nepadėjo sustabdyti dar išlikusių bažnyčių, kitokių paminklų griuvimo. Lietuviškojo ir prūsiškojo paveldo šiame krašte labai nenorima nei prisiminti, nei globoti. Kai kukliu ne slaptai, o viešai pastatytu simboliniu paminklėliu buvo bandyta pažymėti Didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto žuvimo vietą, tas paminklėlis buvo gana greitai nuverstas. Nors ir buvo deklaruota, kad paminklas šiai iškiliai istorinei asmenybei yra reikalingas, dėl jo pastatymo buvo suderinta su vietos valdžia, aukštiems krašto administracijos pareigūnams atrodė, kad tie suderinimai esą teisiškai nepagrįsti. Paminklo nuvertimą jie teisino netgi estetiniais motyvais: atseit, jis buvęs žemo meninio lygio, todėl menkinęs paties prūsų vado reikšmingumą. Be to, paminklo simbolika kėlusi gana prieštaringų minčių. Taip pat aiškinta, jog paminklo demontavimas nereiškiąs nuvertimo: atėjus laikui, būsiąs pastatytas geresnis, gražesnis. Mums tenka pagrįstai abejoti, ar iš viso jis ateis.

 

Tokias abejones mumyse stiprina gana ilga ir paini dar nesančio ir nežinia ar kada nors būsiančio Vydūno memorialinio muziejaus steigimo Tilžėje istorija. 1988 m. rudenį tokio svarbaus muziejaus įkūrimo iniciatyvą iškėlė ką tik įsisteigusi Vydūno draugija, kuri su Lietuvos kultūros fondu kreipėsi į tuometinę Karaliaučiaus valdžią. Netrukus į Vilnių atvažiavo Kaliningrado istorijos muziejaus darbuotoja E.Radkovskaja ir besikuriančio Sovetsko miesto muziejaus vedėjas G.Ignatovas bei darbuotoja V.Ponomariova. Jie kreipėsi į Lietuvos Kultūros ministeriją bei Vydūno draugiją, prašydami padėti steigti Vydūno memorialinį muziejų kaip Sovetsko miesto istorijos muziejaus filialą. Į Vydūno muziejaus steigimą palankiai pažiūrėjo ir tuometinės Rusijos TFSR Kultūros ministerija, kuri 1989 m. sausio mėnesį mūsiškei Kultūros ministerijai pranešė paprašiusi Kaliningrado srities Vykdomojo komiteto pasirūpinti, kad būtų patuštintas muziejui skirtas namas. Tuometinis Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas Z.Grigošaitis, remdamasis tuo raštu, 1989.II.11 laišku kreipėsi į Tarybinio kultūros fondo Kaliningrado skyrių, prašydamas pasirūpinti, kad Vydūno gyventas namas Tilžėje buvusioje Klauzijaus (Clausius Strasse) gatvėje Nr.27A (dabar Lenino g.17) būtų realiai patuštintas. Ministerija pasižadėjo parengti namo restauravimo projektą ir atlikti visus muziejaus įrangos darbus. Tereikėjo, kad muziejaus steigimo idėjai ir jos įgyvendinimui pritartų Sovetsko miesto valdžia. Net abejonių nekilo, kad taip ir bus. Palankų sprendimą, atrodė, turėjo paskatinti 1989 m. gegužės 20 d. vykusi Sovetsko miesto šventė, per kurią buvo iškilmingai atidengta nauja paminklinė lenta Vydūnui, pasakytos optimizmo kupinos kalbos. Deja, tai miesto valdžią veikiau išgąsdino negu nudžiugino. Po keleto dienų Lietuvos Kultūros ministerijon buvo atsiųstas Sovetsko miesto Vykdomojo komiteto pirmininko A.Stepanovo pasirašytas 1989 m. gegužės 25 d. raštas: „Posėdyje apsvarstęs Lietuvos SSR Kultūros ministerijos prašymą dėl namo Lenino g. Nr.17 atidavimo Vydūno muziejui, Liaudies Deputatų tarybos miesto Vykdomasis komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad nei partiniai, nei tarybiniai organai negavo iš miesto gyventojų ir visuomeninių organizacijų prašymų atidaryti Sovetske Vydūno muziejų, nutarė, kad ministerijos prašymą būtų galima patenkinti tuo atveju, jeigu ji pastatys ekvivalentines gyvenamas patalpas namo gyventojams perkelti. Kitaip Vykdomasis komitetas bus priverstas Lietuvos SSR Kultūros ministerijos rašte nurodytą prašymą atmesti“. Norisi šiame A.Stepanovo rašte pažymėti esantį vieną esminį netikslumą: prašymas iš miesto gyventojų ir organizacijų dėl Vydūno muziejaus vis dėlto buvo. Tik, matyt, visa bėda, kad po prašymu pasirašę keletas šimtų Tilžės miesto ir jo apylinkių gyventojų buvo lietuviai, o juos palaikiusi visuomeninė organizacija – Tilžės lietuvių kultūros centras. Tačiau šis raštas reikšmingas ne tiek šia detale. Jį galima laikyti gana ryškaus posūkio pradžia pačioje muziejaus kūrimo istorijoje. Juo pirmiausia norėta atvėsinti Lietuvos krašto siekimą šį muziejų turėti. Galvota, kad Lietuva nesiryš skirti lėšų „pastatyti ekvivalentines gyvenamąsias patalpas“. Tačiau nepriklausomybę neužilgo atstačiusi Lietuva tam ryžosi. Tik dabar imta galvoti ne vien apie Vydūno gyvento buto patuštinimą muziejui, bet ir apie viso namo perėmimą Lietuvos dispozicijon, t.y. apie jo įsigijimą nuosavybėn arba ilgalaikę nuomą. Tokiam norui pagrindą suteikė iš Lietuvos Respublikos biudžeto skirtos lėšos, už kurias Tilžėje pagal Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Sovetsko miesto administracijos susitarimą buvo pastatyti trys nauji butai Vydūno namo gyventojams. Šis susitarimas iš esmės reiškė, kad realiai prasideda muziejaus kūrimas, kad belieka atlikti su tuo susijusius formalumus. Tiesa, dar iki to susitarimo ne kartą buvo aiškinamasi dėl muziejaus kūrimo tikslingumo, dėl Vydūno reikšmingumo tiek lietuvių kultūroje, tiek Karaliaučiaus krašto istorijoje. Buvo numatyta, kad su Vydūnu ir jo nuopelnais reikia išsamiai supažindinti krašto visuomenę, o proga tam atsirado itin gera: 1993 m. kovo mėnesį buvo švenčiamas rašytojo 125-mečio jubiliejus. Krašto laikraščiuose pasirodė nemaža straipsnių, Tilžės muziejuje veikė Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta puiki Vydūnui skirta paroda, Tilžėje įvyko gražūs minėjimai. Į rusų kalbą buvo įgarsintas ir Karaliaučiaus krašto administracijai padovanotas dokumentinis filmas apie Vydūną. Deja, per krašto televiziją jis neparodytas iki šiol. 1994 m. išleista ir Vydūno raštų rinktinė rusų kalba „Tikiu šventąja paslaptimi„. Kartu buvo rengiama muziejaus koncepcija, namo rekonstrukcijos projektas, ruošiamasi pradėti konkrečius muziejaus kūrimo darbus.

Kol vyko parengiamieji darbai, kol Klaipėdos statybininkai Tilžėje statė minėtus butus, buvo stengiamasi, kad būtų pasirašyta ir pati sutartis dėl namo nuomos. Lietuvos kultūros ministerija su Karaliaučiaus krašto ir Tilžės administracija derino ne vieną sutarties variantą, tikslino įvairias detales. Į Karaliaučių, Tilžę iš Lietuvos važinėjo gana aukšto lygio delegacijos – Seimo, Prezidentūros, Kultūros ministerijos, Kultūros fondo, Vydūno draugijos atstovai.

 

Sutartis buvo baigiama rengti pasirašyti 1992 m. spalio 15 d., kai Tilžėje susitiko Lietuvos Respublikos delegacija ir aukšti Karaliaučiaus srities pareigūnai bei Tilžės miesto valdžia. Po kelias valandas trukusių derybų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatas Romualdas Ozolas ir Karaliaučiaus srities administracijos vadovo pavaduotoja profesorė Irina Kuznecova pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo buvo įsipareigota po mėnesio galutinai parengti ir pasirašyti pačią namo nuomos sutartį. Protokole numatyta susitarti, kad Tilžės miesto valdžia 99 metams išnuomos Lietuvai Vydūno namą, kurį Lietuva už savo lėšas rekonstruos ir kuriame taip pat už savo lėšas įrengs memorialinį muziejų ir jį išlaikys. Visos tos lėšos bus užskaitytos kaip nuomos mokestis. Greitai buvo parengta šios sutarties projektas, reikėjo tik pasirašyti… Deja, ji nepasirašyta iki šiol, įpusėjus ketveriems metams nuo pasirašyto ketinimo protokolo. Sutarties projektas dėl įvairiausių derinimų ir priekabių buvo užkonservuotas. Iš Karaliaučiaus ir Tilžės buvo keliami vis nauji reikalavimai, patekinėjamos vis kitokios nuomos sąlygos, aiškinama, kad Rusijos įstatymai neleidžia kitai valstybei nuomoti nekilnojamąjį turtą ir pan. Pasidarė visiškai aišku, kad to muziejaus labai nenorima. Tačiau ir atvirai atmesti jo idėją pasidarė nebepatogu, ypač kai Lietuva dar 1994 m. pastatė minėtus butus, kurie, atrodo, iki šiol tebėra tušti. Neaišku, dėl kieno kaltės į šį reikalą buvo įpainiota Tilžės lietuvių bendruomenė. Tai Karaliaučiaus ir Tilžės administracijos panaudojo kaip pretekstą blokuoti sutarties pasirašymą. 1995 m. pradžioje ryžtingesnių Lietuvos institucijų veiksmų dėka visi atsiradę neaiškumai, atrodė, buvo pašalinti ir vėl viskas iš naujo suderinta. Karaliaučiuje 1995.II.21 Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas prof. A.Matulionis ir minėtoji prof. I.Kuznecova pasirašė naują ketinimų protokolą. Jame vėl buvo numatyta Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto instancijoms per mėnesį suderinti naują sutarties tekstą. Nors protokole to neužfiksuota, žodžiu buvo susitarta sutartį iškilmingai pasirašyti Tilžėje Vydūno gimimo dieną, t.y. kovo 22 d. Atrodė, beliko darbo tvarka suderinti kai kurias sutarties teksto smulkmenas, ir dvidešimt penkeriems ar bent dešimčiai metų Lietuvai pagaliau būsiąs išnuomotas Vydūno namas, jame įsikurs memorialinis rašytojo muziejus ir lietuvių kultūros propagavimu Karaliaučiaus krašte besirūpinantis centras.

 

Deja ir kovo 22 d. žadėtieji parašai nebuvo brūkštelėti. Vėl iš Karaliaučiaus ir Tilžės girdėjosi neloginiai visokie atsikalbinėjimai. Lietuva vėl bandė susikalbėti, vėl siuntinėjami sutarties variantai, stengiamasi abiem pusėm susitikti ir kiekvieną smulkmeną išsamiai aptarti. Tačiau šį kartą nepavyko ir paties susitikimo organizuoti, nes Karaliaučius ir Tilžė jo visaip vengia. Visai neseniai pats likimas padovanojo dar vieną progą. 1995 m. rugsėjo mėnesį Karaliaučiuje Lietuvos kultūros fondo pastangomis buvo surengtas puikus prof. S.Sondeckio vadovaujamo kamerinio orkestro koncertas, kuriuo visi labai džiaugėsi ir vertino kaip reikšmingiausią visų metų miesto kultūrinio gyvenimo įvykį. Lietuvos ir Karaliaučiaus srities kultūrinio bendradarbiavimo perspektyvas dar labiau atskleidė 1995 m. spalio 13-15 dienomis Vilniuje vykusios Karaliaučiaus srities rusų kultūros dienos. Atrodė, kad tinkamesnės progos ilgai brandintai sutarčiai pasirašyti nesugalvosi. Deja, Karaliaučiaus srities administracija nežinia kuriam laikui atidėjo ir po šių dienų numatytą susitikimą Vydūno namo klausimu. Maža to, per pačias Karaliaučiaus srities rusų kultūros dienas Vilniuje buvo pateiktas netgi akibrokštas. Ponia I.Kuznecova, srityje kuruojanti kultūros reikalus, per dienų proga vykusią spaudos konferenciją pareiškė, jog Vydūno muziejaus Tilžėje tiesiog nėra kaip steigti, nes apie rašytoją srityje nieko nežinoma, reikią pirma praeiti ilgą supažindinimo su juo laikotarpį ir tik tada galvoti apie muziejų. Tokio šnekėjimo sunku susilaikyti nepavadinus atvira demagogija. Žinoma, informacija apie Vydūną Karaliaučiaus krašte galėtų būti platesnė ir išsamesnė, jeigu tik patys krašto pareigūnai bent kiek pasistengtų. Iki šiol per krašto televiziją dar neparodytas minėtas dokumentinis filmas apie Vydūną, nedėta nė mažiausių pastangų nors krašto bibliotekoms parūpinti Vydūno raštų rinktinę rusų kalba. Vydūno draugija bent porą šimtų tos knygos egzempliorių nupirko iš savo kuklių lėšų ir pačia artimiausia proga padovanos krašto bibliotekų fondus tvarkančiai institucijai.

Kaip „rūpinamasi“ informacijos apie Vydūną skleidimu Tilžėje akivaizdžiai rodę dar šie faktai. 1994 m. vasarą Vydūno draugija už savo pinigus Tilžės Vydūno lietuvių kultūros draugijos prašymu pagamino gražų informacinį stendą, kurio vienas langas buvęs skirtas mažai ekspozicijai apie Vydūną, kitas – informacijai apie vietos lietuvių kultūrinį gyvenimą. Stendo projektiniai brėžiniai suderinti su miesto valdžia, gauti jos leidimai, bet jo pastatyti tos pačios valdžios „malonės dėka“ negalima. Net į p. I.Kuznecovą buvo kreiptasi. Lyg ir buvo sakyta, kad pastatyti stendą kliūčių neturėtų būti, bet visi pakartotini tilžiškių lietuvių prašymai neišgirsti iki šiol. Stendas tebetrūnija Sovetsko kojinių fabriko pašiūrėje.

 

Kultūrinio bendradarbiavimo tarp Karaliaučiaus krašto ir Lietuvos pašiūrėje tebetrūnija pats Vydūno muziejaus klausimas. Atsiranda vis nauji ir nauji, kartais ir seni, pretekstai jį atidėti. Susidaro įspūdis pastangų, kad sprendimas niekad nebūtų priimtas.

Sunkius Vydūno muziejaus steigimo reikalus aptarėme ne vien dėl paties muziejaus svarbos mūsų kultūrinei atminčiai. Iš to galime susidaryti vaizdą apie tikrąsias dabartinės Karaliaučiaus srities administracijos nuostatas dėl viso lietuviškojo ir prūsiškojo paveldo. Šiai administracijai labai nesinori pripažinti Karaliaučiaus kraštą buvus lietuvišką. Tad tegul kuo mažiau, anot jos, čia būna to lietuviškumo paliudijimų.

 

Vaclovas Bagdonavičius

Kn.: Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. – V., 1996. P.155–163.

Laiškas, įdėtas į Bitėnų kapinių vartų pamatus 1998

 

Rašome mes, Vydūno draugijos nariai, 130-siais Vydūno gimimo metais, t.y. 1998 m. liepos 31 d., susirinkę į Bitėnus ne tik pabūti kartu ir širdingai pabendrauti, bet ir statyti šių vartų, už kurių ilsisi Didžios Sielos jau prieš 45 metus paliktas Vydūno kūnas.

 

Pati toji siela nušviečia mūsų kelius ir darbus kaip spindulys iš begalinės šviesos, į kurią mes visi veržiamės, į kurią turime sugrįžti švarūs ir taurūs. Tad ir statomi vartai mums yra kaip anga, pro kurią ateina toji begalinė šviesa ir gaivina kartas nuo karto priblėstančius mūsų sielų žiburėlius, mūsų žmoniškumo branduoliukus, kurie irgi mums yra įkritę kaip tos pačios begalinės šviesos kibirkštėlės.

 

Tegul stovi šie vartai ilgai, ilgai. Tegul ir šis laiškas eina Jums ilgai, ilgai. O už tų vartų esantis kapo kauburėlis tegul neišmatuojamai ilgai būna toji vieta, kurion ateinama padėkoti už tyrą dvasinės gaivos šaltinį jį mums ir ateities kartoms palikusiajam. Norime, kad to šaltinio niekada nepamirštumėt ir Jūs. Jei iki jo dar nebūsite priėję, būtinai prieikite. Jis Jums labai padės, kas Jūs bebūtumėt, kokius žygius bebūtumėt atlikę, kokius darbus bebūtumėt nuveikę.

 

Tauraus žmoniškumo Jūsų veikime ir vydūniškos dvasios giedros Jums linkime.

 

Šių vartų projektą sukūrė architektai Marija ir Martynas Purvinai.

Vartus nukaldino dailininkas Eimuntas Ludavičius.

Vartai pastatyti Vydūno draugijos rūpesčiu ir darbu.

 

 

Bitėnai,

1998 m. liepos 31 d.

 

P a s i r a š ė:

 

 

Vacys Bagdonavičius

Jonas Algirdas Sagatas

Ilona Amblažiejūtė

Vytautas Gurevičius

Bronislava Šukytė

Vytautas Januškevičius

Deiva Garlaitė

Rima Palijanskaitė

Modesta Liugaitė

Marytė Luigienė

Architektai Marija ir Martynas Purvinai

Salomėja Čekanavičienė

Nida Eidukaitytė

 

Birutė Tušienė

Apolinaras Tušas

Algimantas Jucevičius

Donata Stukaitė

Birutė Žemgulienė

Tomas Stanikas

Albinas Bačelis

Lukas Rašimas, 6 m.

Marija Lynikaitė

Julius Balčiauskas

Jonas Juraška

Petras Tima

Albinas Mockus

2 neįskaitomi parašai