Pabūti drauge su Vydūnu ir Martynu Jankumi

Karščiu alsuojanti vasara jau 15-ąjį kartą savaitei subūrė Vydūno draugijos narius padirbėti nesenstančio Rambyno kalno papėdėje, pasibūti ir pabendrauti svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose. Nuo kaitrios vidurvasario saulės, spalvingos palapinės slėpėsi liepų ir galingo ąžuolo paunksnėje.

Šiais metais sodybos gandralizdyje sparnus miklino net 4 jaunikliai, bičių aviliai apsunko nuo liepų medaus.

Šįkart liūdnokai atrodė nurudavusios pušys – baltųjų gandrų kolonijos daugializdis. 2007 metų lapkričio mėnesį siautusi gamtos stichija – šlapio sniego apdraba ir vėjas – guldė medžius, laužė pušų kamienus, šakas. Dvi lūžusios aukštos pušys apgadino ir Bitėnų kapinaičių tvorą.

Liepos 29 dieną, stovyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo Bitėnų seniūnė Danguolė Mikelienė. Suplevėsavus stovyklos vėliavai, kibome į darbus. Dauguma ėmėsi Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vietos restauravimo darbų, kiti rūpinosi stovyklos buitimi, vegetariško maisto gamyba.

Kapinaičių tvoros perdažymui, agresyviai plintančio užtvorio šabakštynui išvalyti prireikė kelių pusdienių. Liepos 31 d. buvo paminėtas gražiausių Lietuvos kapinių vartų pamatų išliejimo dešimtmetis. Šiuos vartus suprojektavo Marija ir Martynas Purvinai, nukaldino dailininkas Eimuntas Ludavičius, o vartų pastatymo ir kapinaičių tvėrimo darbais rūpinosi Vydūno draugijos nariai. Minėdami dešimtmetį, dar kartą prisiminėme į vartų pamatus įmūryto laiško turinį, kuriuo perduodamas tikėjimas, jog už šių vartų amžinam poilsiui atgulusio Didžios Sielos Milžino begalinė šviesa kiekvienam padės surasti dvasinės gaivos ir taurumo šaltinį.

Kintų Vydūno kultūros centras atvežė į stovyklą parodą „Vydūno portretai“, skirtą Vydūno (Vilhelmo Storostos (1868-1953)) 140-osioms gimimo metinėms. Vydūnas prakalbo į mus portretinių nuotraukų gausa, iškilmingai atskleidžiančia žmogaus esmę, asmenybės taurumą, sielos švytėjimą. Po nuotraukomis, prasmingos tautos žadintojo mintys: „Reikia išmokti gyventi dvasios, o ne materijos šalyje… Valdžia turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla… Geriausios sąlygos Taurėjimui randasi Tėvynėje… Žmonės gali sveikti ir drūti būti valgydami trečią dalį to, ką daugelis dabar pripratę valgyti…“.

Vakarais prie laužo skambėjo dainos, buvo aptariami nauji leidiniai, kaip antai vydūnietės Rimos Palijanskaitės sumanytos, sudarytos ir išleistos knygos „Žvilgis į gyvenimo gelmes“ antroji dalis „Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (pirmoji dalis – „Gyvenimas – kelionė tobuluman“, 2006 m.). Joje surinkti tarpukario Lietuvoje leistų žurnalų ir periodinių leidinių cituoti Vydūno pamąstymai apie dvasios ir kultūrinio gyvenimo prasmę. Savo knygą „Sekmadienio ramybė“ pristatė Panevėžio Vydūno klubo vadovas Zenius Jurgelaitis. Daug diskusijų susilaukė šiauliečio Stasio Dragūno knyga „Emocijų ir išminties rungtis“. Pasidžiaugėme rerichiečių iš Šiaulių Antano, Dianos ir Gintauto Stungurių pastangomis išversta ir išleista J.P. Blavackajos knyga „Raktas į Teosofiją“.

Stovyklavimo metu netrūko kultūrinių renginių. Martyno Jankaus muziejuje susipažinome su nauja, Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta ekspozicija, visi buvome pakviesti į rugpjūčio 2 d. Bitėnuose vykusią sueigą „Pas Martyną Jankų“. Viešėjome Rambyno regioninio parko direkcijoje. Jos vadovė Diana Milašauskienė papasakojo, kas buvo nuveikta siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kaip sekėsi kurti projektus, juos įgyvendinti. Direkcijoje mums buvo suteikta galimybė pažiūrėti video medžiagą apie Šiauliuose vykusią, Vydūno 140-osioms gimimo metinėms skirtą, konferenciją.

Rerichiečiai Diana ir Gintaras Stunguriai įamžino susitikimą su 96-rių metų Vydūno krikštadukte Gražbyle Venclauskaite. Ji linksmai prisiminė savo krikštatėvį. Puikia atmintimi galinti didžiuotis Gražbylė nuolat sportavo, slidinėjo sulaukusi net 78-rių ir yra įsitikinusi, jog sportas – gyvenimo pagrindas.

Ritos ir Tomo Tarvydų pakviesti viešėjome Kintuose. Vydūno kultūros centro kiemelyje vyko emalės ir muzikos laboratorijų „Pamario ženklai“ uždarymas. Šių metų darbų tema „Žalia gyvenimo spalva“ buvo skirta Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Tai žvilgsnis į ekologiją, gamtos išsaugojimą. Už kelionę į Kintus esame dėkingi Pagėgių savivaldybei ir asmeniškai Remigijui Špečkauskui, parūpinusiam patogų autobusiuką.

Rugpjūčio 2 d., Bitėnuose, vyko tradicinė sueiga, skirta lietuvybės puoselėtojo, vieno žymiausių ir ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, Mažosios Lietuvos prezidentu vadinto Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms pažymėti. Iškilmės prasidėjo Martyno Jankaus atminimo pagerbimu Bitėnų kapinaitėse. Įvairiaspalviais gėlių žiedais atgijo kapavietė. Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis baltų gėlių puokštėmis tyliai pagerbė Martyną Jankų ir jo bendramintį Vydūną.

Muziejuje ir jo prieigose vyko daug renginių: konferencija „Martynas Jankus ir jo laikmetis“ (dr. S. Pocytė), fotografijų parodos „Martynas Jankus – vardan vienos Lietuvos“ pristatymas (L. Bruzdžiuvienė), leidinio „Senojo Rambyno vaidila“ pristatymas (K. Toleikienė, L. Micirov), mokinių dailės paroda, skirta M. Jankaus jubiliejui. Klojime įspūdingas nuotraukas eksponavo Raimondas Puišys. Paveikslų sodas pasipildė naujais tradicinio dailininkų plenero kūriniais. Didžiulėje palapinėje buvo galima pasivaišinti ne tik kava, arbata, bet ir garsiais šio krašto sūriais, medumi. Jubiliejinės sueigos kulminacija tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro, teatro choro ir solistų koncertas. Gausiai susirinkusiųjų pakili nuotaika ir muzikos garsai sklaidė užplaukusius debesis, tad sodresnio lietaus nesulaukėme.

Užbaigę Bitėnų mažojo panteono tvarkymo darbus, saulėtą sekmadienio rytą nuleidome stovyklos vėliavą. Svetingieji sodybos šeimininkai apdovanojo visus stiklainiais šviežio medaus ir pakvietė vydūniečius vėl atvykti bei imtis iniciatyvos prikeliant antrąsias, visiškai apleistas, Bitėnų kapinaites.

Tad iki susitikimo ateinančią vasarą.

 

 

Jūratė Mikalajūnienė

2008 08 19

Vydūno dvasios pasisemti

Vasarai įsibėgėjus, palikę didmiesčio šurmulį ir nesibaigiančius rūpesčius, grupė Vydūno draugijos narių jau 13-tą kartą įsikūrė Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Medumi kvepiančiose liepose dūzgė darbštuolių bičių „fabrikas“, galveles iš lizdo kaišiojo smalsūs gandrų jaunikliai, tarp ąžuolo šakų blykčiojo saulė, kuri iki tol ilgai slėpėsi lietaus debesyse.

Jau pirmąjį vakarą aplankėme Vydūno kapą ir mistiška aura apgaubtą Rambyno kalną. Jaunimas suskaičiavo, kad ramų Nemuno slėnį su dieviško kalno viršūne jungia 190 zigzaguojančių laiptelių, kurie saugo statų šlaitą nuo irsmo.

Pakėlus stovyklos vėliavą, atmintin įsirėžė Birutės žodžiai: „Laukiame jūsų kasmet, kaip laukiame sugrįžtančių gandrų“.

Bitėnų kapinaitės mums – šventa vieta. Kasmet vydūniečiai išlieja daug prakaito betonuodami, montuodami tvorą, kirsdami brūzgynus.

Malonu stebėti turistus, ypač vokiečių, gausiai lankančius kapinaites. Gaila, kad Vydūno kapo krikštas ir užrašas – neatnaujinti. Architektas Julius Balčiauskas svarsto: „Gal tai ženklas, jog Vydūno šviesa Lietuvoje blėsta?“

Šiais metais prie kapinaičių tvarkymo entuziastingai prisijungė Šiaulių Rericho klubo nariai Diana ir Gintautas Stunguriai, teosofas Antanas Stungurys, panevėžiečiai Vlada ir Zenonas Jurgelaičiai, žurnalistė Linda Lemchena iš Rygos, vydūniečių vaikai ir vaikaičiai: Laima, Ugnė ir Laurynas.

Pramogų stovyklautojai nestokojo. Onutė išradingai demonstravo vegetariškus patiekalus. Oninių dieną ją papuošėme liepžiedžių vainiku. Bitėnų seniūnė pavaišino šviežiu šiltu pienu, medumi ir agurkais. Kartą popietę, išvykome į Vilkyškių girią pasigrožėti įspūdinga Didžiąja (Raganų) egle, kuri minima LR gamtos paminklų registre. Eglei – apie 140 metų, jos aukštis siekia 32 m. Metro aukštyje ji šakojasi į 18 didesnių ar mažesnių kamienų. Pakeliui aplankėme Vilkyškių kapinaites su išlikusiais pasvirusiais lietais kryžiais.

Vieną vakarą susitikome su sudėtingo likimo sovietmečiu 83-jų metų Pagėgių mokytoja, poete ir rašytoja Brone Savickiene. Ši linksma, gyvybinga, kūrybinga miesto šviesuolė – Pagėgių himno žodžių autorė, sukūrusi virš 500 eilėraščių. 2002 m. išleido poezijos knygą „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, 2003 m. – novelių knygą „Ką iškukuoja gegutė“. Joje šių dienų aktualijos persipynusios su karo ir pokario prisiminimais. Autorei svarbiausia – žmogus: mažas ir didelis, jaunas ir senas, laimingas ir bedalis. Anūkės Dainos perskaitytas apsakymas „Pašvilpk“ sukėlė diskusijų audrą. Būdama garbaus amžiaus, ji baigė kompiuterių kursus, pati surinko ir šiais metais išleis romaną „Dėmės saulėje“. Eirimas Velička apibendrino: „Po jos mes visi atjaunėjome“.

Prie spragsinčio laužo įdomiai vakarą praleidome su dailininkais Aloyzu Stasiulevičiumi ir Danu Andriulioniu, atvykusiais į kasmetinį plenerą. Jų sukurti nauji darbai papildys Jankaus muziejaus teritorijoje po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.

Šilutės miesto centriniame knygyne buvo pristatytos naujos knygos: Vacio Bagdonavičiaus biografinė knyga „Vydūnas“ ir Rimos Palijanskaitės parengta knygelė „Į skaidrią būtį Vydūno keliu“. Joje moksleiviai perteikia Vydūno šviesą per savo meninį supratimą, žodį, poeziją. Renginyje skambėjo Vydūno draugijos himnas, Vydūno balsas, moksleivio eilėraštis ir nepublikuoti Vydūno tekstai, kanklėmis grojo ir dainavo Eirimas Velička.

Vakare stovykloje klausėmės Vydūno minčių, kurias skaitė aktorius P.Venslovas (iš įrašo).

Į paskutinę stovyklautojų vakaronę, pasiklausyti Vydūnui skirtų įrašų atvyko svečiai: Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, M.Jankaus muziejaus direktorė ir jos vyras žurnalistas Skipičiai, korespondentas Saulius Sadonis su žmona, svetingieji šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

Naktį amalo (tolimo žaibo atšvaitai) ir tūkstančio žvaigždžių šviesoje atsisveikinome su Rambynu.

Prasmingai padirbėję, manau, pasisėmėme naudos ir sau: tapome pakantesni, tvirtesni, o ir gal kilnesni, dvasingesni.

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio Žemė. 2005 m.

Vydūno draugijos vasara: žiedai ir spygliai

Tačiau, matyt, taip lemta, kad po bitėniškių vasarų vydūniečiai išsivežtų ir tai, kas įstabesnio būna tą vasarą.

 

Užpernai įsijungta į šventą bitėniškių kovą dėl gandrų kolonijos išsaugojimo, pernai po atviru Bitėnų dangumi „atprovytas“ penktasis draugijos suvažiavimas, nukeliauta Žemaitijon ir „atrasta“ įstabioji Ordivų sodyba. O šiemet dar teko patirti tikro skausmo, išgyventi sukrėtimą, nuryti kartėlio ašakų. Skausmas: liepos 25-ją Anapilin išėjo vydūniečiams labai brangus bitėniškis – draugijos garbės narys, ilgametis kapinių sargas Jonas Gudavičius. Vydūniečių išvažiavimo dieną – liepos 27-ją – jis atgulė tose pačiose kapinėse, kurias taip nuoširdžiai globojo ir dėl kurių vartų rakto atidavimo kitam didžiai sieljosi. Bet ir to rakto nebeturėdamas, o ir be sveikatos jau būdamas, triūsdavo kartu su atvažiavusiais vydūniečiais, savo arkleliu tai akmenų, tai žvyro atveždamas ir darbuose patardamas. Laukdavo jis tų vydūniečių kaip savo vaikų. Ir dabar, sako, klausinėjo, ar jie atvažiuosią, ar dar sulauksiąs. Sulaukė, keletu žodžių su kai kuriais persimetė, ir už dienos kitos išėjo amžinybėn. Lyg būtų pasikvietęs vydūniečius su juo atsisveikinti. Atsisveikino, ąžuolo lapų vainiką nupynė, draugijos pirmininkas žodį prie kapo duobės tarė. Iškilo kauburėlis geltono smėlio prie ką tik vydūniečių pastatytos tvoros dalies kairėje kapinaičių pusėje, ten kur pats Jonas pasirinko…

 

O vakare, prieš laidotuves visai netikėtas sukrėtimas. Vydūniečiams nuo liūties Birutės ir Kazimiero troboje prisiglaudus ir laidos apie Vydūną įrašą bežiūrint sudrebimo stiprus perkūno trenksmas – ir už keliasdešimt metrų gaisras: pataikė žaibas į istorinės čionykščių senbuvių Grigolaičių sodybos tvartą. Kartu su vietos gyventojais su ugnimi kovojo ir keli vydūniečiai, išgelbėję ne vieną gyvulėlį.

Taigi, išvažiavo vydūniečiai iš Bitėnų ne vien su šviesiais, bet ir su gana rūsčiais šios vasaros įspūdžiais. Tikėtasi, kad po poros savaičių vėl teks čia pabuvoti ir M.Jankaus 145-osioms gimimo metinėms skirtose iškilmėse padalyvauti, nes buvo pažadėtas į tas iškilmes pakvietimas. Nebuvo to pakvietimo. Ir važiuoti neprašytiems tarsi nebuvo kaip… Vėliau teko išgirsti organizatorius aiškinant, jog draugijos pirmininkui pakvietimas buvęs išsiųstas, tik, matyt, kažkur paštuose laiškas pasimetęs bus.

 

Vėliau buvo to, kas vydūniečiams ir šiokio tokio apmaudo, ir tikro šoko sukėlė. Vos jiems Bitėnus palikus, kitą dieną, t.y. liepos 28-ją, „Lietuvos žiniose“ pasirodė niekieno nepasirašytas straipsnelis „Bitėnų kapinaitės – Mažosios Lietuvos veikėjų panteonas“. Jame pažymėta, kad kapinaitės buvusios labai apleistos ir kad po Vydūno perlaidojimo 1991 m. atgimė. Prisimenamos diskusijos dėl būsimos Vydūno amžino poilsio vietos ir tai, kad Bitėnų pasirinkimui pritaręs tuometinis AT pirmininkas prof.V.Landsbergis. Buvusi talka, kurios darbus koordinavę M. ir M. Purvinai. Nurodoma, jog dabar ten be Vydūno yra palaidotas M.Jankus ir jo šeimos nariai, žurnalistas ir visuomenininkas V.K.Banaitis. Niekas straipsnelyje nesumeluota, lyg ir teisinga viskas. Tačiau jį skaityti buvo apmaudu ir netgi skaudoka. Kažkodėl pašykštėta bent vieno sakinio įvardinti kas ir kaip besiformuojantį panteoną ne tik globoja, bet ir tiesiogine prasme vykdo bene svarbiausią jo rekonstrukcijos dalį. Nežinia kam, ar tiems, kas informavo dienraščio korespondentus, ar patiems korespondentams tai pasirodė esanti nereikšminga ar tiesiog neįdomi detalė, o gal ir sąmoningai nutylėtinas dalykas. Beje stovyklos metu M.Jankaus muziejuje lankęsi „Lietuvos žinių“ korespondentai bevelijo negirdomis nuleisti tai, ką bandė pasakyti lyg tyčia ten užsukę vydūniečiai.

 

Tas nutylėjimas, beje, atrodo kaip natūrali tąsa ankstesnių nutylėjimų, kurie tiesiog badyte badė akis.Štai pernai išleistame spalvotame lankstinuke „Rambyno regioninis parkas“ (jį parengė D.Milašauskienė ir E.Skipitis) rašoma: „Gal dėl to, kad kapinaitės kruopščiai sutvarkytos ir nuolat prižiūrimos, o gal dėl jose palaidotų garbių vyrų garsios praeities šią vietą supa savotiška aura. Architektų M.ir M.Purvinų, apželdintojo J.Balčiausko dėka Bitėnų kapinaitės tapo atminties simboliu, lankomu kultūros objektu“ Kai kas čia paminėta, ir vertai paminėta. Bet tai, kas nepaminėta – ar vertai, ir svarbiausia – kodėl? Fundamentalūs meniški vartai, kapitalinė tvora – irgi tai niekai? Vydūniečiams apmaudu buvo ir skaityti prie kapinaičių keletą metų stovėjusį informacinį stendą. Dabar, sako, stendas jau kitas, ir vydūniečiai jame paminėti. Ačiū Dievui. Ne vardan garbės to norėjosi, o paprastų paprasčiausiai norėjosi, norisi ir norėsis, kad visur ir visada būtų sakoma teisybė. Akivaizdus jos nutylėjimas jau beveik prilygsta netiesos sakymui.

 

Beje vydūniečiai greitai sulaukė ir labai tiesmūko tos netiesos smūgio tiesiai į veidą. Jį smogė… „Veidas“. Šio savaitraščio rugpjūčio 7 d. numeryje pasirodė trumputė, bet sukrečianti žinutė „Pagerbtas Vydūnas“. Joje pasakyta, kad Bitėnų kapinaitės be vietos gyventojų pagalbos tiesiog nesurandamos, „nes jos niekieno neprižiūrimos, miške taip apaugo krūmais ir alyvomis, kad tapo laukinės gamtos dalimi“. Po šios „informacijos“ – „analitinė“ „išvada“: „Gėda Vydūno gerbėjams, kurių Lietuvoje, atrodo, netrūksta“.

Štai toks ačiū pasakytas vydūniečiams už viso dešimtmečio triūsą. Teks ir jį iškęsti, o kitą vasarą dirbsime vėl. Kaip niekur nieko. Gal kas parašys dar kaip nors sensancingiau, kad ir tai, jog vydūniečiai žiauriai nuniokojo ne tik kapinaites, bet ir patį Rambyną, plėšikaudami siautėjo po Bitėnus ir jų apylinkes.

Vacys Bagdonavičius

Donelaičio žemė. 2003 m.

Į Bitėnus – nusilenkti Vydūnui

2004 m. liepos 18 d., sekmadienį, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, kurią puošė didžiulis gandralizdis, dvylika vydūniečių įkūrė palapinių stovyklavietę.bendra_2004 Dešimtąjį kartą suplazdėjo stovyklos vėliava. Pirmą kartą ji suplazdėjo 1992 m. vasarą. Per tuos 12 metų ji nepakilo tik du kartus. Porą palapinių skyrėme maisto ruošimui, po dideliu tentu įkūrėme valgyklą-klubą. Ten kiekvieną vakarą klausydavomės pasakojimų ir diskutuodavome įvairiomis temomis. Užslinkus sutemoms, pokalbiai baigdavosi malonioje žvakių šviesoje.

Gydytoja Danguolė Oželytė įtaigiai mokė sveikos gyvensenos, etnologas Eirimas Velička prisiminė kelionės po Indiją nuotykius, meteorologė Jūratė Mikalajūnienė „nuplukdė“ į paslaptingąjį Bermudų trikampį, šiaulietis Stasys Dragūnas pristatė savo knygą „Sielų pažinimas“.

Kelias į globojamas kapinaites vingiavo pro didžiausią Lietuvos gandryną. Ten grakščiai sklandė dešimtys gandrų. Jų klegesį, sparnų plazdesį retkarčiais nustelbdavo traktorių gausmas. Bitėniečiai skubėjo susivežti pievose pradžiūvusį šieną.

Kapinių tvoros statyba vyko sklandžiai. Entuziastingai dirbo ne tik patys vydūniečiai, bet ir jų vaikaičiai – Ugnė, Saulė, Laurynas. Dirbusius vydūniečius ypač džiugino tai, kad kapines, o ypač Vydūno kapą, dažnai lanko ne tik Lietuvos ekskursantai, bet ir vokiečių turistai, kad šeimos atsiveda vaikus.

Kartą, šiltą vasaros popietę, bedžiūstant ryte nudažytoms tvoralentėms, apsilankėme jaukiame lietuviškos spaudos leidėjo Martyno Jankaus (1854-1946) muziejuje. Susipažinome su to meto šviesuoliams, knygnešiams skirta ekspozicija, pamatėme dar prieš 100 metų lotyniškais rašmenimis spausdinusią mašiną. Prieš šimtmetį čia buvo išleista pirmoji Vydūno knyga „Senutė“. Prisimenant šią sukaktį, muziejaus sodelyje draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius papasakojo apie šios knygos pasirodymo aplinkybes bei Vydūno kūrybos kelio pradžią. Šios nedidelės knygelės tikslią kopiją jis padovanojo pirmajai muziejaus vedėjai Birutei Žemgulienei. Tokios kopijos rugpjūčio 7 d., vykusioje M.Jankaus gimtadieniui skirtoje sueigoje, buvo padovanotos M.Jankaus muziejui, Šilutės viešajai T.Bajoraičio bibliotekai bei Pagėgių viešajai bibliotekai. Apžiūrėjome muziejaus teritorijoje prieš metus, po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.eirimas_2004 Tos dienos kultūrinę programą baigėme susirinkę ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus šio garsaus krašto gamtovaizdis. Eirimo Veličkos atliekamos giesmės ir kanklyčių muzika jaudinančiai smelkėsi į mus vydūniška dvasia.

Turiningai išnaudojome dar vieną popietę. Stingstant įcementuotiems rekonstruojamų kapinaičių tvoros stulpeliams, nuvykome į Šilutę. Paminėti kraštietį Vydūną miesto centriniame knygyne susirinko mokytojai, Zudermano klubo nariai, miesto šviesuomenė. Čia buvo pristatyti nauji leidiniai: „Vydūno „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, kuriuos parengė Rima Palijanskaitė, „Sugrįžti prie Vydūno“ ir „Vydūno etika“ – autoriniai Vacio Bagdonavičiaus leidiniai, bei „Sielų pažinimas“ – knyga, kurią išleido Stasys Dragūnas iš Šiaulių.

Už šį gražų renginį, šiltą priėmimą esame dėkingi Šilutės m. knygyno darbuotojoms, o už galimybę patogiai nuvažiuoti – M. Jankaus muziejaus vadovei Giedrei Skipitienei.

prie_kapo2004_2Paskutinį vakarą, drauge su šeimininkais Birute ir Kazimieru, visi stovyklautojai užsuko dar kartą nusilenkti Vydūnui. „Spindulys esmi begalinės šviesos…“, skelbia užrašas ant vydūniečių anksčiau pastatytų gražių vartų. Skambant kanklėms, giedojome Vydūno giesmę – 1988 m. ji tapo Vydūno draugijos himnu. Padėjome ant kapo Birutės darželyje nuskintų didžiagalvių baltų ramunių puokštę, praėjome pro šviežiais dažais kvepiančią kapinaičių tvorą. Onutė, kuri visą savaitę lepino mus vegetariškais kulinariniais stebuklais, įvertino mūsų triūsą.

Rambyn2004_2

Prietemoje nuo Rambyno kalno žavėjomės subtiliu Nemuno slėnio grožiu. Tolumoje, kitapus upės, sumirgėjo Tilžės žiburiai. Dainuodami ramias lietuvių liaudies dainas, atsisveikinome su Vydūno pamėgtu Rambynu iki kitos vasaros.

Kitą rytą, po pusryčių, susidėjome daiktus, sugiedojome himną ir nuleidome stovyklos vėliavą. Birutė su Kazimieru apdovanojo mus stiklainiukais šviežio medaus, kaimynė Zita – pačios išaustomis juostelėmis su įrašu „Rambynas“.

Gandriukai nedrąsiai pakilo pirmajam savarankiškam skrydžiui tarsi atsisveikindami: „ Iki pasimatymo kitąmet!“

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio žemė. 2004. Nr. 10–11. P. 5

Bitėnuose pabaigtuvių vainikas

Panevezio_veliava_2

Stovyklos atidarymo metu buvo iškeltos dvi vėliavos: viena pačios Vydūno draugijos, kita – Panevėžio Vydūno klubo. Pastaroji – visai nauja. Čia ji buvo „pakrikštyta“ ir stiebu pakilo pirmą kartą. Organizatoriams dėl didelio stovyklautojų antplūdžio buvo ne tik džiaugsmo, bet ir nenumatytų rūpesčių: reikėjo žiūrėti, kad pakankamai drausmingai elgtųsi mokyklinis jaunimėlis, kad nenuklystų, kur nereikia, kad neimtų laisvai šeimininkauti sodybos sode ir gėlynuose, o Onutės Šeštokienės vadovaujamai virėjų komandai reikėjo sugalvoti, kaip tiekai žmonių pagaminti vegetarišką valgį, kai turimais puodais iki šiolei buvo maitinama daugiausia 20 burnų, kaip visiems susėsti prie bendro stalo. Nebuvo šį kartą Eirimo Veličkos, kuris savo kankliavimu ir vydūniška dainele „Pabusk, pabusk, miegot jau gana“ žadindavo ilgiau pamiegoti linkusius stovyklautojus, o lietuviškai ir latviškai skambančiu posmu „Apjuosk, apjuosk, laumuže, aukso juosta mažą kambarėlį, kas nevalgęs lai pavalgo, kas negėręs – atsigers“ kviesdavo prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo. Trūko tų posmų, trūko šiek tiek ir darnos – ne visi vienu metu pradėdavo valgį, ne kartu ir užbaigdavo, o ir šurmuliuojant aptarti visus prasidėsiančios ar užsibaigusios dienos reikalus ne taip paprasta būdavo.kalam_tvora

Tačiau darna buvo ten, kur virė darbas – kur vydūniečiai stengėsi užbaigti aštuonerius metus trukusią Bitėnų kapinių tvoros rekonstrukciją. O stengtis reikėjo išsijuosus, nes darbų baras buvo išties nemažas: turėjo būti užtvertas daugiau kaip 200 m. ilgio tvoros šonas. Anksčiau tokio pat ilgio tvoros daliai prireikė dviejų stovyklų. Dabar labai pravertė ankstesnių metų patirtis, atsiradę įgūdžiai, o ir pasiruošta buvo kruopščiai – atsivežti visi reikalingi įrankiai (darbus keleriopai spartino svarbiausias įrankis – elektros srovės generatorius), supirktos reikalingos detalės, iš anksto pasiskirstyta darbais. Darbas buvo atliktas patiems dirbantiesiems netikėtinai greitai – per nepilnas tris dienas. Tiesa, ne visai viską pasisiekė baigti – tvorai skirta mediena buvo šviežia, neišdžiūvusi, todėl nebuvo galima jos dažyti – tas naujai aptvertasis šonas liko šviesus, o nupirkti dažai iki kitų metų saugiai padėti Kazimiero Žemgulio sandėlyje.

akmuo_prie_krikstokeliam_akmeniBet buvo atliktas dar vienas labai svarbus nenumatytas darbas. Nelabai kaip beatrodė po perlaidojimo 1991 m. spalį prie Vydūno kapo pastatytas laikinas medinis krikštas. Atėjo pats laikas vietoj jo pastatyti kartu su Vydūno palaikais iš Detmoldo (Vokietija) atsivežtą antkapinį akmenį, kuris buvo saugomas Šilutės muziejuje. O saugoti jį reikėjo, nes ilgapirščiams „metalistams“ buvo parūpusios žalvarį imituojančios raidės jame. Pritariant Pagėgių merui bei Šilutės muziejaus vadovybei, talkinant verslininkui Remigijui Kelneriui, akmuo buvo atvežtas ir vydūniečių pastatytas prie kapo. Vydūnietė dailininkė Vitalija Miškinienė gražiai patvarkė patį kapą. Taip vydūniečiai užbaigė svarbų 1998 m. vasarą pradėtą Bitėnų kapinių tvarkymo etapą.

prie_akmens

Rugpjūčio 5 d. vykusiose Martyno Jankaus gimimo dienos iškilmėse vydūniečiai pristatė savo darbą šventės dalyviams. Jie pasidžiaugė, kad šis kolektyvinis visos draugijos kūrinys yra vainikas, apjuosiantis Vydūno, M.Jankaus, Valterio Banaičio, Grigolaičių, Kondratavičių, paprastų Bitėnų apylinkių žmonių amžino poilsio vietą. Draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius padėkojo jos nariams, kurie ne po vieną vasaros savaitę triūsė šį vainiką pindami: Stasiui Dragūnui, Nidai Eidukaitytei, Vytautui Gurevičiui, Danutei Jazgevičiūtei, Algimantui Jucevičiui, Marijonai Aldonai Jundienei, Zeniui Jurgelevičiui, Lindai Lemchenai, Marijai Liugienei, Jūratei Mikalajūnienei, Laurynui Mikalajūnui, Vitalijai Miškinienei, Romualdui Miškiniui, Danguolei Oželytei, Rimai Palijanskaitei, Linui Plankiui, Algirdui Sagatui, Dianai, Antanui ir Gintautui Stunguriams, Onai Šeštokienei, Apolinarui Tušui, Stasiui Urbonui, Daliai Vilūnienei, Rūtai Vilūnaitei, Eirimui Veličkai, Živilei Žekienei ir kitiems, kurių tuokart neprisiminė.

Draugijos pirmininkas taip pat dėkojo šio projekto rėmėjams: Pagėgių savivaldybei, Lumpėnų seniūnijai, Rambyno regioninio parko direkcijai, Teofilio Dargelio, „Lumpėnų Rambyno“, „Germetos“ įmonėms, Šilutės miškų urėdijai, Mažosios Lietuvos fondui (Kanada), Mažosios Lietuvos lietuvių draugijai (JAV), Remigijui Kelneriui, Algirdui Vaclovui Mišeikiui, Birutei ir Kazimierui Žemguliams, Giedrei ir Eugenijui Skipičiams, a.a. Jonui Gudavičiui, kapinaičių vartų ir tvoros projekto autoriams Marijai ir Martynui Purvinams, vartus nukaldinusiam Edmundui Liudavičiui.

Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis, įteikdamas Draugijai Padėkos raštą, pažymėjo, kad ji įnešė didelį indėlį į regiono kultūrinio paveldo tvarkymą.

„Vorutos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius perdavė Draugijai Ievos Jankutės padėką.

Kukli užbaigtuvių šventė buvo vainikuota vydūniečių Rimos Palijanskaitės, Sigutės Augutienės, Laimos Augutytės, Vitos Glinskytės ir Neringos Pocienės atlikta programėle, kurioje skambėjo Vydūno giesmės ir dainos, buvo perskaitytas Vydūno laiškas Martynui Jankui, tekstai iš Vydūno leidinių bei tekstai apie jį.

Šios užbaigtuvės sudarė svarbų M.Jankaus gimimo dienos iškilmių fragmentą. Šventės metu prie M.Jankaus muziejaus beaugančiame Mažosios Lietuvos Paveikslų sode buvo pristatyti šios vasaros plenero metu sukurti naujausi dailininkų darbai, o baigėsi šventė ant Rambyno Klaipėdos muzikinio teatro parengtu įspūdingu koncertu „Nuo Baroko iki Roko“.

Grįžtant prie vydūniečių stovyklos, pasakytina, kad ji nebuvo vien prakaitą sunkiančio darbo stovykla. Kaip ir visada, taip ir tą savaitę, vydūniečiai ne tik dirbo, bet ir gražiai bendravo, vakarais užsikūrę Rambyno aukurą ar laužą pačioje stovykloje, dainavo, iki išnaktų diskutavo, apmąstė vydūniškąją išmintį, jos sąsajas su šiandiena.

lauretai-2006Ypatinga buvo rugpjūčio 4 d. popietė, kurios metu stovykloje buvo įteiktos Ievos Jankutės funduotos Martyno Jankaus premijos už nuopelnus įamžinant šio iškilaus Mažosios Lietuvos veikėjo atminimą bei puoselėjant lietuvininkų krašto kultūrinį paveldą. Draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius buvo išrinktas šios premijos teikimo komisijos pirmininku, nariais – Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė bei Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Pirmaisiais, šiemetiniais, premijos laureatais tapo Birutė Žemgulienė, Martynas ir Marija Purvinai (beje, jie visi yra Vydūno draugijos Garbės nariai) bei Giedrė ir Eugenijus Skipičiai. Vydūniečiai laureatus pagerbė apvainikuodami juos ąžuolo lapų vainikais bei įteikdami draugijos nario ženklelius. Tokiu vainiku buvo vainikuota premijos steigėja Ieva Jankutė bei sodybos, kurioje vyksta Vydūno stovykla, šeimininkas Kazimieras Žemgulys. Laureatus sveikino Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys prof.habil.dr. Antanas Tyla, Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis, Lumpėnų seniūnė Danguolė Mikelienė, Pagėgių savivaldybės 2005 m. premijos laureatė Dana Janutienė, Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Kaltenis, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė. Pagerbimo iškilmes vainikavo „Verdainės“ folklorinio ansamblio (vadovė Regina Jokubaitytė) koncertas, kuriame skambėjo Mažosios Lietuvos dainos.

Po premijų įteikimo ir koncerto buvo pristatyta „Vorutos“ žurnalistės Danos Zacharevičienės ir žurnalisto Eugenijaus Skipičio fotografijų paroda „Šalia Martyno Jankaus ir Vydūno“.

Pranas Gervenis

Donelaičio žemė. 2006. Nr. 8-9. P. 3–4

Penktasis draugijos suvažiavimas

Liepos 22–28 dienomis jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose dešimtąjį kartą buvo įsikūrusi Vydūno draugijos stovykla. Kaip ir ankstesnėmis vasaromis, vydūniečiai tęsė Bitėnų kapinaičių rekonstrukciją – šį kartą pastatė šiaurinę tvoros dalį, prie kurios yra Vydūno kapas. Laisvomis nuo darbo valandomis vyko pašnekesiai apie Vydūno išminties gelmes, prie Rambyno aukuro ugnies skambėjo Vydūno dainos.Nuvykę Šilutėn, F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vydūniečiai susitiko su paminklo Vydūnui statyti iniciatoriais, diskutavo dėl pateiktų paminklo projektų.

 

Vieną dieną vydūniečiai buvo nukeliavę į Žemaitiją – į garsiąją akmenorių Orvidų sodybą Gargždelės kaime prie Salantų (Kretingos raj.). Tai buvo tarsi žvalgytuvės prieš rugpjūčio 11 d. vykusias Viliaus Orvido (1952 08 16 – 1992 08 05) pagerbimo iškilmes, kurias vydūniečiai taip pat padėjo surengti (draugijos narė Nijolė Stunskaitė buvo pagrindinė organizatorė, per draugijos sąskaitą šventė buvo finansuojama) ir kuriose buvo skaitytas draugijos pirmininko V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūnas išėjo, Orvidas atėjo“. Įstabus buvo ir susitikimui su bitėniškais skirtas vakaras, kuriame apsilankė garsus Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas, papasakojęs apie paskutinę savo ekspediciją garsiojo tautiečio Igno Domeikos pėdomis po Pietų Ameriką ir parodęs apie ją filmuotą medžiagą. Bitėniškių dainininkų būrelis suruošė gražų koncertą, o vydūniečiai padovanojo pundą naujų knygų visuomeninei Bitėnų kaimo bibliotekai, kurią įkūrė ir tvarko stovyklautojus priglaudžiantys sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

 

Stovykla baigėsi penktuoju draugijos suvažiavimu, išrinkusiu naują valdybą. Draugijos pirmininku perrinktas Vacys Bagdonavičius, pavaduotojais išrinkti Aušra Martišiūtė ir Algimantas Jucevičius, garbės nare – kaunietė Donata Stukaitė. Per suvažiavimą vydūniečiai Martyno Jankaus muziejui padovanojo Bitėnų spaustuvėje spausdintą Vydūno knygų „Bendraitė“ ir „Senutė“ kopijas. Suvažiavimas priėmė dvi rezoliucijas – dėl Vydūno namo-muziejaus Tilžėje ir dėl pritarimo III-ojo Lietuvos kultūros kongreso nuostatoms. Suvažiavimą sveikino Pagėgių savivaldybės administratorius Remigijus Kelneris. Vilkyškių seniūnas Alvydas Dumblauskas, draugijos garbės narys šilutiškis Julius Balčiauskas. Apie dešimtąją Bitėnuose prabėgusią vydūniečių vasarą bei draugijos suvažoavimą išsamiai informavo Šilutės laikraščiai „Pamarys“ ir „Šilo karčema“.

 

 

Įdedame sutrumpintą draugijos pirmininko ataskaitinį pranešimą ir suvažiavime priimtas rezoliucijas.

 

Vacys Bagdonavičius

 

PADARYTA DAUG, BET NE VISKAS

 

Iš pranešimo penktajame Vydūno draugijos suvažiavime

2002 m. liepos 27 d. Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė)

 

Beveik ketveri metai prabėgo nuo ketvirtojo draugijos suvažiavimo, kuriuo pažymėjome draugijos gyvavimo dešimtmetį bei Vydūno gimimo 130-metį. Šiandien susirinkę į neįprastą penktąjį savo suvažiavimą (neįprastą, nes jis vyksta po atviru dangumi, Vydūno pėdsakus ryškiai įmynusioje lietuvininkų žemėje, prie Rambyno šventovės, kurioje skambėjo jo rankos mostui paklūstanti giesmė ir daina), vėlgi pažymime sukaktis, ir ne vieną, o kelias, dvi iš kurių tiesiogiai susijusios su Bitėnais ir Vydūnu. Pirmoji sukaktis: prieš šimtą metų būtent čia M.Jankaus spaustuvėje pasirodė nedidelė kukli knygelė, kurią kaip savo pirmąją išleido lietuviškoms knygoms leisti susibūręs „Prūsų lietuvių susivienijimas“. Tai „Bendraitė“ – kelių žmonių bendro darbo vaisius, savotiškas nedidelis almanachas. Vydūnas yra pagrindinis knygelės sudarytojas ir didžiosios dalies autorius.

 

Antroji šiųmetinė sukaktis – septyniasdešimt metų nuo legendinės vokiškai parašytos Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ pasirodymo. Praėjusiais metais pagaliau sulaukėme lietuviškojo jos vertimo.

Trečioji ir ketvirtoji sukaktys tiesiogiai liečia pačią Vydūno draugiją, žymi ryškesniuosius jos veiklos momentus. 1992 m. birželio 26 d. draugijos iniciatyva Vydūnas tarsi buvo sugrąžintas Vokietijos miestui Detmoldui, iš kurio 1991 m. spalį parkeliavo ne kur kitur, o į Bitėnų vėlių kalnelį. O sugrąžintas į Detmoldą ir sureikšmintas ten jo atminimas, praplėstas pačių detmoldiečių žinojimas apie jį. Tą dieną Lipės apskrities kraštotyros muziejuje (Lippisches Landesmuseum) Detmolde buvo atidaryta vydūniečių parengta nuolatinė Vydūnui skirta ekspozicija.

 

Ketvirtoji sukaktis – jau dešimt metų, kai vydūniečiai „gyvena“ Bitėnuose. O apsigyveno čia, šioje itin mieloje ypatingo nuoširdumo šeimininkų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje įkandin su Vydūno grįžimu, nes įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. Žinoma, draugijai labai jau nekuklu ir net negarbinga būtų savintis nuopelnus dėl to, kad šiandien kapinaitės tokios šviesios, jaukios, taurios, tvarkingos ir švarios. Draugija su didžia pagarba žiūri į Šilutės rajono savivaldybę, kurios dispozicijoje anksčiau buvo Rambynas ir Bitėnai, kuri skyrė priežiūrai lėšas, kuri surado rūpestingą kapinaičių prižiūrėtoją Joną Gudavičių. Negalim netarti padėjos žodžio buvusiam šios savivaldybės kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, kuris tiesiogiai visais kapinaičių tvarkymo reikalais rūpinosi. O ypač ačiū šilutiškiui Juliui Balčiauskui – žaliojo kapinaičių rūbo kūrėjui ir globotojui.

 

Žinoma, kapinaitės šiandien nebūtų tokios, kokios yra, jei ne architektai. Marija ir Martynas Purvinai, pagal kurių projektą prieš kelioliką metų buvęs brūzgynas virto pasididžiavimo vertu panteonu. Tačiau puikus didelių Mažosios Lietuvos architektūros žinovų projektas didžiąja dalimi būtų ir likęs gražia neišsipildžiusia svajone, jeigu ne draugijos iniciatyvos, pastangos ir realūs darbai, kurių dėka toji vizija tampa realybe. Juk ne vienus metus graži J.Balčiausko nuoširdžiai puoselėjama ir J.Gudavičiaus rūpestingai prižiūrima kapų kauburėliais nusėta miško laukymėlė tebuvo aptverta pačia paprasčiausia ūkine pintos vielos tvora, o vartai suvirinti iš grubios statybinės armatūros. Pradėjome jausti gėdą, kad tik vaizduotėje regime gražią Purvinų sukurtą akmens ir metalo viziją. Tad ryžomės veikti. Draugija pasirūpino lėšomis, supirko medžiagas, pasikvietė metalo kalėją Edvardą Liudavičių ir ėmėsi darbo. Taip patiems vydūniečiams atsiraitojus rankoves ir braukiant prakaitą 1998 m. vasarą, radosi gražūs kapinaičių vartai. Dvejus metus vartai stovėjo, traukė čia apsilankančiųjų akį, bet į tą akį krito ir surūdijusi prie tų vartų prikabinta ir labai su jais disponuojanti vietos tvora. Vydūniečiai vėl nebeapsikentė laukti, ir 2001-jų vasarą atsirado – tiesa, ne metalo ir akmens, o daili ir tvirta medinė fasadinė tvoros dalis. O nuo užvakar (t.y. nuo 2002 07 25) Vydūno kapą jau regime naujos, tauriai atrodančios medžio tvoros fone: atsirado ir galinė tvoros dalis. Beliko vieliniai šonai, bet ateis laikas ir jie bus mediniai. Ne vien vydūniečių čia nuopelnas. Jeigu ne Pagėgių savivaldybės parūpinta, vietos firmų išpjauta mediena, vydūniečiai vien savo pasiryžimu, vien darbu ar didžiausiu pasiaukojimu šio gražaus paminklo Vydūnui niekaip nebūtų galėję statyti.

 

Paskutiniųjų dviejų metų darbo rezultatą vydūniečiai laiko bendru Pagėgių savivaldybės ir savo vykdomu projektu. Didelis ačiū už tą bendraautorystę Pagėgių merui dr.Vaclovui – Algirdui Mišeikiui, savivaldybės administratoriui Remigijui Kelneriui. Šiemetiniams darbams medienos medžiagą padovanojo žemės ūkio kooperatyvas „Lumpėnų Rambynas“ bei ūkininkas Teofilis Dargelis, metalines detales – UAB „Garmeta“ (direktorius Zigmantas Kabaila). Jiems taip pat nuoširdžiausias mūsų ačiū.

 

Turime vienai Bitėnuose esančiai įstaigai nedidelį, bet rimtą klausimėlį. Prie kapinaičių pastatytoje informacinėje lentoje, iš kurios galima suprasti, kad tos kapinaitės yra Rambyno regioninio parko objektas, parašyta, jog kapinaitės tvarkomos pagal architekų Purvinų projektą. Klausimėlis būtų toks: kas tą projektą įgyvendina? Gal toje lentoje derėtų labai trumpai į šį klausimą atsakyti: Mums šis menkutis klausimėlis vis dėlto yra principinės reikšmės.

 

Stovyklos fenomenas yra reikšmingas ne tik šiuo projektu, kuriame akumuliuota gili prasmė. Visu stovyklos gyvenimu, bendravimo principais, bendru darbu, čia vykstančia dvasios raiška, įsitraukimu į Bitėnų gyvenimą, į bitėniškių šventą kovą už savo šventenybių – Rambyno kalno ir gandryno išsaugojimą – visa tai yra taurių Vydūno idėjų virtimas kūnu, realus įgyvendinimas, pavyzdys, kad vydūniškoji dvasia, jo šauksmas žmoniškuman yra ne koks išmislas, o tikras, įgyvendinamas dalykas.

 

Mūsų veikimo vaisių tarp suvažiavimų, be čia Bitėnuose užaugintų, esama ir daugiau, ir ne tokių jau menkų. Galima drąsiai tvirtinti, jog padaryta gana daug, kad pats Vydūno žodis, jo idėjos, kilnios ir galingos intencijos būtų kuo labiau prieinami, žinomi, kuo suprantamesni, pritaikyti mūsų dienų aktualijoms. Galima pasididžiuoti, kad ne be mūsų pastangų turime jau minėtuosius Vydūno „Septynis šimtmečius“, galime pasidžiaugti, kad (tiesa, čia be mūsų pastangų) išėjo monumentaliųjų dramų rinktinė „Amžina ugnis“ (išleido Alma Litera). Labai reikšmingai ir fundamentaliai jau po ketvirtojo draugijos suvažiavimo būtent vydūniečių dėka praturtėjo mūsų vydūniana. Turime moksliškai brandžias ir įtaigiai parašytas monografijas – Regimanto Tamošaičio „Kelionė į laiko pradžią“ ir Aušros Martišiūtės „Vydūno dramaturgija“, puikų Bernardo Aleknavičiaus albumą „Vydūnas“, V.Bagdonavičiaus rinkinį „Sugrįžti prie Vydūno“, bei nedidelę studiją „Vydūno etika“. Tokio tyrinėtojų dėmesio pačiam Vydūnui išties galėtų pavydėti ne vienas mūsų praeities kultūros korifėjus.

 

Didelį ir labai prasmingą darbą per pastaruosius metus nuveikė mūsų aktyvistė Rima Palijanskaitė, kuri sugebėjo sužadinti atidų dėmesį Vydūnui Klaipėdos universitete -–čia kasmetinėmis tampa Vydūno dienai skirtos mokslinės konferencijose, kuriose didžiausias dėmesys skiriamas vydūniškųjų dvasinės ir fizinės sveikatos idėjų sklaidai. Jau buvo net trys tos konferencijos, tiksliau jų ciklas bendru pavadinimu „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Pirmųjų dviejų konferencijų medžiaga šiemet jau išleista atskiru leidiniu, o brandžiausi pranešimai spausdinami dar ir Universiteto mokslo žurnale „Tiltai“.

 

Kaipgi nepasidžiaugsi tikru kitų savo narių kūrybingumu, kurio dėka sklinda vydūniškos sveikatingumo, sveikos gyvensenos, fizinės ir dvasinės saviugdos idėjos ne tik mūsų tarpe, bet ir plačiai po žmones. To kūrybingumo vaisiai – nert kelios nuolatinių šios stovyklos „gyventojų“ knygos. Tai – vilniečio gydytojo Vytauto Gurevičiaus „Universalioji mankšta“ ir šiauliečio inžinieriaus Stasio Dragūno „Matymo stebuklas“, „Astrologinio žvilgsnio paslaptys“ ir „Energetinės galios stebuklas“.

 

Draugijos orbitoje puikiai darbuojasi Kintų Vydūno kultūros centras, Jos šviesoje Šilutėje ir Klaipėdoje skelbiami moksleivių rašinių konkursai apie Vydūną, rengiamos parodos ir pan. Didelį darbą propaguojant Vydūną ir kaupiant jo kūrybinį palikimą bei kitą vydūnieną atlieka Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, ypač jos vedėja Dalia Užpelkienė, o taip pat Pagėgių viešoji biblioteka. Nuolat vyksta šviečiamieji renginiai visuomenei, Vydūno paminėjimai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Skelbiama nemaža mokslo ir populiarių straipsnių spaudoje.

 

Vydūniečiai, kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis aktyviai dalyvauja Vydūno dvasiai artimose akcijose ir savo pačių vardu atkreipia įvairių institucijų dėmesį į mūsų gyvenimo aktualijas –kovą su žalingais įpročiais, su pražūtingu lošimo verslu, kone už gyvybės išsaugojimą ir pan.

 

Norėčiau atkreipti dėmesį į – draugijos pirmininko pavaduotojo Algimanto Jucevičiaus didžiulį triūsą, ištvermę ir nuostabius organizacinius sugebėjimus. Atvirai pasakysiu, jei ne jis, mielas nuostabaus charakterio žmogus, draugija kažin ar beegzistuotų, o kaip veiktų ši stovykla – iš viso neįsivaizduoju. Jis, patyręs alpinistas, mums puikiai padeda kopti ir dvasinę viršūnę, kuri vadinasi „Vydūnas“.

Draugija, deja, neįveikė vienos užsimotos įveikti viršūnės – labai nekokie reikalai su Vydūno namu-muziejumi Tilžėje. Atrodo, jog mūsų Kultūros ministerija yra šį reikalą linkusi tyliai numarinti. Galiu tik pasiguosti, kad draugija yra dėjusi nemažai ir didelių pastangų tam muziejui atsirasti, bet padaryti galutinį sprendimą yra ne jos galioje. Galiu tik pažadėti, jog šis reikalas nebus tol baigtas, kol draugija su atodūsiu galės pasakyti „Feci Quod potui“ „Padariau, ką galėjau“.

 

 

VYDŪNO DRAUGIJOS PENKTOJO SUVAŽIAVIMO

REZOLIUCIJA

 

Dėl pritarimo trečiojo Lietuvos kultūros kongreso priimtoms
nuostatoms ir nutarimams

 

Vydūno draugija pritaria trečiojo Lietuvos kongreso nutarimams bei rezoliucijoms, nes jie visiškai atitinka draugijos veikimo dvasią, intencijas ir principus. Ypač aktuali mūsų požiūriu yra „Deklaracija apie dorovinį persilaužimą“, raginanti mūsų visuomenės vertybines orientacijas kreipti į dorovinių principų galios stiprinimą visose valstybės gyvenimo srityse.

 

Tegul Lietuvoje vyrauja, kaip kadaise ragino Vydūnas, ne „Spėkos ir medegos kultas“, t.y. vien materialinių interesų garbinimas, o dvasinio šviesėjimo ir dorovės principų galia.

 

Bitėnai,

2002 m. liepos 27 d.

 

VYDŪNO DRAUGIJOS PENKTOJO SUVAŽIAVIMO

įvykusio 2002 m. liepos 27 d.,

REZOLIUCIJA

 

Dėl Vydūno namo-muziejaus Tilžėje

 

 

Penktasis Vydūno draugijos suvažiavimas atkreipia aukščiausių Lietuvos Respublikos valdžios institucijų dėmesį į apleistą Vydūno namo – memorialinio muziejaus Tilžėje reikalą.

 

Nesutinkame, kad šis reikalas būtų įšaldytas ar visai numarintas. Esame įsitikinę, jog toks muziejus mieste, kuris XIX ir XX a. pirmojoje pusėje buvo Prūsijos lietuvių kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centras, kuriame prabėgo visas kūrybinis Vydūno gyvenimas ir subojojo jo kultūrinė veikla, yra būtinas. Šis muziejus, kaip ne kartą yra užfiksuota derybiniuose dokumentuose, galėtų ir mūsų dienomis tapti tikru vietos lietuvių kultūros centru, o taip pat vienu iš ryškiausių lietuvių kultūros propagavimo Karaliaučiaus krašte punktų. Kito tokio centro šiame krašte nėra. Jo neatstoja religinių bendruomenių centrai ir bažnyčios, turinčios savo specifines pastoracines funkcijas.

 

Taip pat atkreipiame dėmesį į jau įdėtas didžiules Lietuvos valstybės lėšas pastatyti butams, skirtiems iš Vydūno namo iškeldinamiems gyventojams apgyvendinti. Esame susirūpinę dėl neaiškaus šių butų likimo bei dėl to, kaip bus panaudotos už juos gautos lėšos, jei muziejus nebebūtų kuriamas. Norėtume, kad apie tai būtų viešai informuota visuomenė.

 

Bitėnai,

2002 m. liepos 27 d.