Atminimo įamžinimas:

Vydūno sugrįžimai

 

Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.

sugrizimai_09a

Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868-1953) palaikus. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment

Ar taps kada nors „Villa Sonne“ muziejumi

 

Jeigu religijos, švietimo ir kultūros srityse Karaliaučiaus krašto lietuviai šį bei tą vis dėlto yra gavę, tai lietuviškosios kultūros paminklų reikalai per šešerius metus nepagerėjo. Nors pastangų dėta nemažai. Sudarytoje 1991 m. Lietuvos ir Rusijos valstybių kultūrinio bendradarbiavimo sutartyje yra net specialus protokolas dėl Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto bendradarbiavimo. Daug kartų tartasi tarpvalstybiniu lygiu, atskirai tarp Lietuvos valdžios ir Rusijos valdžios įgaliojimus gavusios Karaliaučiaus krašto administracijos. Tačiau visi tie pasitarimai, sutartys dar nepadėjo įamžinti nei M.Mažvydo, J.Bretkūno, L.Rėzos, Vydūno, nei daugelio kitų iškilių Mažosios Lietuvos žmonių atminimo, nepadėjo sustabdyti dar išlikusių bažnyčių, kitokių paminklų griuvimo. Lietuviškojo ir prūsiškojo paveldo šiame krašte labai nenorima nei prisiminti, nei globoti. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment

Tiems, kurie atras šį laišką

Laiškas, įdėtas į Bitėnų kapinių vartų pamatus 1998

 

Rašome mes, Vydūno draugijos nariai, 130-siais Vydūno gimimo metais, t.y. 1998 m. liepos 31 d., susirinkę į Bitėnus ne tik pabūti kartu ir širdingai pabendrauti, bet ir statyti šių vartų, už kurių ilsisi Didžios Sielos jau prieš 45 metus paliktas Vydūno kūnas.

 

Pati toji siela nušviečia mūsų kelius ir darbus kaip spindulys iš begalinės šviesos, į kurią mes visi veržiamės, į kurią turime sugrįžti švarūs ir taurūs. Tad ir statomi vartai mums yra kaip anga, pro kurią ateina toji begalinė šviesa ir gaivina kartas nuo karto priblėstančius mūsų sielų žiburėlius, mūsų žmoniškumo branduoliukus, kurie irgi mums yra įkritę kaip tos pačios begalinės šviesos kibirkštėlės. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment

Profesoriaus Viliaus Pėteraičio laiškas

Vydūno draugijos pirmininkui

doc. dr. V. Bagdonavičiui

 

Mielas kolega,

$ 1000,- skiriu Jūsų su Vydūnu susijusiems darbams. Te Vydūno kūrybinė ugnis dega tautos gyvenime ir mūsų širdyse; teveda Vydūno asmens ir kūrybos supratimas lietuvių tautą į skaidresnę ateitį.

Prisimenu paskutinį su Vydūnu susitikimą per lietuvių rašytojų suvažiavimą. Augsburge ir mūsų su M.Nauburu ir dr. Vydūnu pasivaikščiojimą po Augsburgo – Hochfeldo parkus, kuriuose jis jautėsi galįs semtis gaivinančių jėgų kūneliui ir kūrybai.

Mano šis stebuklingas susitikimas su tautos mąstytoju, galinčiu savo švelniu balseliu pagauti išvietintųjų (dipukų) dėmesį liks įrašytas visuose mano gyvenimo atsiminimuose. Bet Vydūnas ne tik mases valdė, bet buvo ir viešpats ant savo kūnelio. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment

Vydūnas dailėje

Medalis_01

 

 

Su daugeliu lietuvių ir kai kuriais vokiečių dailininkais Vydūną siejo asmeninė bičiulystė, kūrybinis bendradarbiavimas. Šio šimtmečio pradžioje pradėjusios rodytis Vydūno knygos pasižymėjo ne tik originaliomis idėjomis, neįprastu šriftu, bet ir gražiu apipavidalinimu, o kai kurios ir puikiomis iliustracijomis. Vienas iš pirmųjų dailininkų, puošusių Vydūno leidinius buvo vokiečių dailininkas Fidus (Hugo Höppener). Abu kūrėjus jungė panaši pasaulėžiūra, panašus pagarbus požiūris į senąsias savo tautų – germanų ir baltų kultūras. Tas panašumas atsispindi pirmojo Vydūno leisto žurnalo „Šaltinis“ viršelyje ir vidaus papuošimuose. Apipavidalino jis ir pirmuosius tilžiškio mąstytojo filosofinius traktatus. Pats įstabiausias abiejų dvasiškai giminingų kūrėjų bendradarbiavimo vaisius – Fidaus iliustracijos fundamentaliam Vydūno veikalui – draminei trilogijai „Probočių šešėliai“ (1908). Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment