M. K. Čiurlionis Vydūno interpretacijos prizmėje

Vacys Bagdonavičius

 

      „Apie Čiurlionies kūrybą daug turėčiau pasakyti, – 1936 m. rašė Vydūnas viename iš laiškų pradedančiai dailininkei Monikai Lapinskaitei [1:128]. Tas pasakymas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana banalus: juk ir kiekvienas iš mūsų apie genialią Čiurlionio kūrybą galėtume ne tiek mažai pasakyti. Tačiau Vydūno santykis su Čiurlioniu yra kitoks negu bet kurio čiurlioniškųjų vizijų suvokėjo ar vertintojo. To santykio ypatingumas yra tas, kad abu kūrėjai, nors ir reikšdamiesi skirtingose kūrybos sferose – vienas filosofijoje ir dramaturgijoje, kitas dailėje ir muzikoje –buvo likimo į tą pačią dvasios šalį atvesti klajūnai, ragavę tų pačių šaltinių gaivą, išvydę tuos pačius visatos sąrangos principus ir pro jų prizmę žvelgę į žemiško gyvenimo vyksmus, regėjo vos ne tas pačias būties raiškos vizijas. Kalbant apie abiejų kūrėjų skrydį į tą pačią regesių šalį ir joje išvystytus tuos pačius dvasios horizontus, negalima apeiti ir vienos reikšmingos jų žemiškų kelių sankirtos. Tos sankirtos vieta – Leipcigas. Pačioje mūsų šimtmečio pradžioje, tais pačiais 1902–1902 metais jų abiejų ten būta ir studijuota, tik, matyt, nesusitikta, nes jokios už­uominos apie tokį susitikimą niekur nepavyko užtikti. Beje, akis į akį abu tos pačios dvasios šalies piligrimai tebuvo susitikę vienintelį sykį – 1908 m. pavasarį Vilniuje, tačiau tasai vienintelis asmeninis susitikimas, matyt, irgi nebuvo labiau įsidėmėtinas nei vienam, nei antram. Tilžiškis Vydūnas tada pirmą kartą lankėsi Vilniuje ir pirmą kartą pamatė daugelį anuometinių pagyvėjusio lietuvių kultūrinio sąjūdžio veikėjų, “kurių vardus iš raštų buvo pažinęs arba nors iš laikraščių”. [5:185] Čiurlionis buvo vienas iš keliolikos tokių veikėjų. Na, o grįžtant į Leipcigą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tada ten veikė Vokietijos teosofų draugijos centras, kuris Vydūno filosofijos formavimuisi turėjo lemiamos reikšmės. Apie tokią lemiamą Leipcigo teosofų poveikį Čiurlioniui tvirtinti nedrąsu, tačiau apie lietuvių menininko sąlytį su jais spėti galima tiek iš jo pasaulėžiūrinę prasmę turinčių pasisakymų, tiek iš daugelio itin teosofiškai skambančių kūrybos motyvų. Mažai tikėtina, kad į smalsaus tuometinio Leipcigo konservatorijos studento rankas nebūtų patekęs nors vienas iš gausybės tenai leidžiamų teosofų leidinių. Beje, Leipcige buvo viena tikrai žinoma abiejų jaunųjų kūrėjų sąlyčio grandis. Tai – žymus filosofas ir psichologas tenykščio universiteto profesorius Vilhelmas Wundt’as, kurio paskaitų klausėsi (nors ir ne kartu) ir kurio veikalus skaitė ir vienas, ir antras. Apie šio vokiečių mąstytojo, eksperimentinės psichologijos pradininko poveikį abiems lietuvių kūrėjams yra žinoma ir konstatuota tiek čiurlionianoje [2:44-50], tiek vydūnianoje [3:75].

     Tačiau kalbant apie Čiurlionio ir Vydūno santykį, svarbiausia jame yra ne šios epizodinės jų žemiškųjų kelių sankirtos, o tai, kad jie sumūrijo labai panašius, tiesiog esmingai sutampančius pasaulėžiūrinius pamatus, ant kurių kiekvienas pastatė po savitą kūrybos rūmą. Bendruosius tų pasaulėžiūrinių pamatų bruožus bene labiausiai bus nulėmęs abiejų kūrėjų sąlytis su senovės Rytų, didžiąja dalimi indų, dvasine kultūra, ypač pažintis su religiniais bei filosofiniais šios kultūros pagrindais. Toji pažintis tapo vienu iš pačių svarbiausių jų gyvenimą ir kūrybos pobūdį sąlygojusių veiksnių.

     Kitas ypatingos svarbos šių kūrėjų bendras bruožas – tautiškumo esmės gili pajauta ir sugebėjimas subtiliai ir galingai ją realizuoti kūryboje. Šiuo aspektu jų kūrybinius palikimus, perfrazuojant Vydūną, galima pavadinti ryškiomis vydūniškąja ir čiurlioniškąja lietuviškumo apraiškomis. Dar viena bendra esminė Vydūno ir M.K.Čiurlionio kūrybos savybė – filosofinis jos pobūdis. Tuos bendrumus dar galėtume papildyti ir tuo, kad tiek Vydūno, tiek Čiurlionio kūrybinė veikla sudarė labai reikšmingą savo laiko lietuvių dvasinės kultūros klodą, esmingai veikė tos kultūros raidą. G.Vaitkūno žodžiais tariant, toji veikla „tuo metu darosi faktišku tautos dvasinio gyvenimo epicentru“, kurį “galima palyginti su galinga banga, kuri pasiekusi savo kulminaciją apie pirmojo dešimtmečio pabaigą, lūžo, virsdama daugybe didesnių ir mažesnių srovelių, nuvingiavusių per visą nepriklausomybės laikotarpį“[4:72]. Į tąjį epicentrą dar įėjo V.Krėvės proza ir dramaturgija bei J.Baltrušaičio poezija ir eseistika – taip pat akivaizdžios rytietiškumo recepcijos apraiškos mūsų kultūroje, taip pat pasižyminčios ką tik minėtais bendrais M.K.Čiurlionio ir Vydūno kūrybai bruožais.

     Tokiame kontekste Vydūno pasakymas „Apie Čiurlionies kūrybą daug turėčiau pasakyti“ įgauna ypatingesnę prasmę. Daug ir esmingo apie kitą kūrėją gali pasakyti jam dvasiškai giminingas kūrėjas. Vydūnas apie Čiurlionį ne tik turėjo ką pasakyti, bet ir nemažai pasakė. Tuose pasakymuose kaip tik ir atsispindi savo dvasinės giminystės dailininkui atpažinimas, nors tiesiogiai tas atpažinimas niekur nekonstatuojamas. Pirmoji Vydūno pažintis su M.K.Čiurlionio paveikslais sutapo su pirmąja asmenine pažintimi. Patį didžiausią pirmą kartą lankantis Vilniuje 1908 m. pavasarį įspūdį Vydūnui paliko II-oji lietuvių dailės paroda, o toje parodoje – M.K.Čiurlionio paveikslai. „Vilniaus žiniose“ [5] aprašydamas kelionės ir viešnagės įspūdžius, Vydūnas daugiausia dėmesio skiria būtent šiems paveikslams. Pirmiausia mąstytojas pastebi Čiurlionio savybę dailėje kalbėti spalvomis bei atspalviais ir jais sukelti netgi stiprų muzikinį įspūdį, panašiai kaip „omenyje girdima muzika sukelia pavidalus“ [5:188]. Tačiau tame kalbėjime spalvomis ir be linijų Vydūnas įžvelgia ir silpnų Čiurlionio raiškos momentų, kurie kartais gerokai apsunkina, kaip jam atrodė, vieno ar kito paveikslo suvokimą, menkiną dailininko norimą sukelti įspūdį ir dvasinį išgyvenimą. „Kad kokiame vaizde pavidalas rodomas, tai tas toks neaiškus, jog nuolat abejoji, ar taip iš tikro būtų, kaip, rodos, esi atspėjęs“ [5:187], konstatuoja mąstytojas, ilgokai pabuvojęs prie kai kurių M.K.Čiurlionio paveikslų. Tokį prieštaringą įspūdį ypač paliekąs „Ilgesys“ („Ilgėjimos“), kuriame vaizduojamos į žvaigždes ištiestos rankos, užuot sukėlusios tikrą dvasios pasiilgimą, „išvaizdi lyg jos būtų aptrūkinėjusios kokio lavono rankos“ ir „tik negyvumą apreiškia“ [5:187]. Panašiai neaiškus vaizdas kiek susilpninąs ir „Liūdesio“ („Nuliūdimo“) sukeltą „gana galingą nuliūdimo jausmą“ [5:188]. Beveik po trisdešimties metų prisimindamas M.K.Čiurlionio paveikslų sukeltus įspūdžius, Vydūnas 1936 m. laiške dailininkei M.Lapinskaitei pažymėjo, jog „tiesiai skaudu pasidaro regint menininko sielos apsiniaukimą“. Prie tokių paveikslų Vydūnas priskiria „Berželius“ [1:128].

      Tačiau ne tos kritiškos gaidelės sudaro vydūniškojo M.K.Čiurlionio kūrybos suvokimo esmę. Jau pirmas tos kū­rybos sukeltas įspūdis Vydūnui leido ją vertinti kaip įstabiausią to meto lietuvių dailės reiškinį bei ypatingą lietuviškumo dvasios apraišką, kaip išskirtinį mūsų mene ir labai vykusį abstrakčių filosofinių idėjų įkūnijimo dailės priemonėmis pavyzdį. Mąstytojas pabrėžė, kad tos idėjos nėra išprotautos, kad M.K.Čiurlionio kuriamasis vaizdas ne racionaliai sukonstruotas, o tiesiog liejasi iš vidinių kūrėjo dvasios galių, iš jo gimdomų vizijų. “Čiurlionis buvo regėtas, – pažymi Vydūnas. – Ir jis pastebėjo slėpiningųjų gyvenimo galių veikimus ir sąveiksmius. Juos prieiti protavimu negalima” [1:128]. Didžiąją dalį čiurlioniškąsias vizijas išreiškiančių paveikslų Vydūnas apibūdino, remdamasis teosofiškąja traktuote, t.y. kaip „australiškuosius“, kaip tokius, kuriais „apsireiškią sapnų pavidalai“, vaizdinių pavidalą įgaunančios įvairios žmogaus psichikos būsenos. Tokius vaizdinius regėti dovaną turį ne visi žmonės. Lietuviai, kaip ir škotai, tokią dovaną turį. Kai kurie Čiurlionio tokio tipo paveikslai, kuriems mąstytojas priskiria „Sonatas“, „Zodiako“ ciklą, jautresnius žmones ypatingai sukrečią, netgi galį susargdinti [5:188]. „Zodiakas“ („Žvaigždynas“) apreiškiąs labai „įstabų regėjimą“. Tai esąs „visai nuostabus parodymas slaptingesnių, būtent, „australiškųjų“ pajėgų veikimo metu bėgyje (…). Šitų slapstynių pajėgas anie vaizdai rodo, o tai vis tokiu būdu, jog reikia juos prie geriausių parodos vaizdų priskirti“. Tačiau ir toks aukštas šių kūrinių įvertinimas mąstytojui nesutrukdė pastebėti, jog jais dar nepasiekiama pačių esmingiausių būties gelmių, jog „Žvaigždynas“ nepaduoda skaisčiųjų Žinybos (t.y. dieviškosios išminties, arba teosofijos, – V.B.) nurodymų“ [5:188].

Ypač aukštai Vydūnas įvertino „Žinią“ („Garsą“). Šis veikalas „ne tiek šviečiąs, kiek skambąs“, jame „lyg girdi aušros sušvitimą, saulės užtekėjimą arba lyg regi jūrų amžinąjį griausmą. – Tai iš tikro nebe bandymas ir ieškojimas iš visokių gyvenimo pakraščių naujienų, baisių ir skaudžių, – yra tai jau veikalas“ [5:188]. Šis paveikslas bene geriausiai atitiko paties Vydūno dvasios užmojus ir todėl visam gyvenimui išliko atmintyje kaip tikroji čiurlioniškojo skrydžio aukštuma.

     Reikia pasakyti, kad „Vilniaus žiniose“ Vydūno pateiktos pastabos apie M.K.Čiurlionio kūrinius didžiąja dalimi išreiškė pirmąjį įspūdį, tų kūrinių sukeltus išgyvenimus, bet jose dar stigo apibendrinimų, panoraminio Čiurlionio fenomeno įvertinimo, kuris būdingas vėlesniems mąstytojo pasisakymams. Tokiu apibendrintu vertinimu jau pasižymi Vydūno pateikta lakoniška M.K.Čiurlionio dailės kūrinių charakteristika, pasirodžiusi netrukus po dailininko mirties 1911 m. „Jaunimo“ žurnale [6]. Čionai čiurlioniškosios vizijos traktuojamos kaip transcendentinės būties ženklai. Mąstytojo žodžiais tariant, M.K.Čiurlionio „vaizdų linijos, pavidalai ir spalvos yra symbolai anapus šio pasaulio esančių dalykų, esančio gyvenimo“. Tačiau svarbiausia Vydūno išvada šioje charakteristikoje yra ta, jog M.K.Čiurlionio simbolizmas esąs tikroji ir esminė jo lietuviškumo išraiška. Didžiąja dalimi Čiurlionio vizijų vaizdai nėra susiję su Lietuva, tačiau jais kalbanti pati lietuvio dvasia, savaime linkstanti apsireikšti simboliškai. „Rodos rimtai mėgindami tikrai išrasime, kad mes, lietuviai, daugiau negu kitos tautos linkę symbolais apsireikšti, – rašo mąstytojas. – O tuo tarpu M.K.Tšiurlanis, nežiūrint į turinį jo vaizdų, pasirodė lietuviu“ [6:11]. Būtent taip lietuviškumą jautėsi išreiškiąs savo kūryboje ir pats Vydūnas.

     M. Čiurlionio kūrybos tautiškumą Vydūnas ypač akcentavo, recenzuodamas M.Vorobjovo knygą “M.K.Čiurlionis der litauischer Maler und Misiker” [7]. Čionai irgi pirmiausiai nusakoma ir išryškinama transcendentiškoji šios kūrybos prasmė. Labiau negu ankstesniuose vertinimuose pabrėžiamas jos sakralumo momentas, josios priartėjimas prie didžiųjų būties gelmių, nebeužsimenama apie žemesnįjį – astralinį – josios klodą, kuriam nemaža vietos buvo skirta „Vilniaus žiniose“ skelbtuose įspūdžiuose. „Menininkas iškilo su savo kūrimu iš erdvinės ir laikinės būties į bekraštenybę ir pagaliau net anapus josios, toli palikdamas už savęs visą žinomąjį paprastai patiriamą gyvenimą, jei prieitų esamąją, esmingąją tylą. Ji, turi būt, mūsų menininkui nuostabiai skambėjo“, – rašoma recenzijoje.

     Pritardamas recenzuojamos knygos autoriui, Vydūnas pabrėžė, jog M.K.Čiurlioniui, kaip menininkui, ne tik skambėjo toji esmingoji tyla, bet ir tautos gyvybingumas juo reiškėsi, „vis giliau smelkėsi į jį iki esmiškojo slėpiningumo ir iš čia kūrė savo veikalus“. M.K. Čiurlionis pabudęs tautos dvasinio gyvasčio pažadintas, o tauta juomi, kaip savo genijumi, tą gyvastį labai esmingai apreiškusi. Anot mąstytojo, net „nematyta koks galingas savo tautos stiprintojas yra tikras menininkas, kadangi gyvina tautą iš pat jos esmės, keldamas esmiškąjį jos ypatumą į žmonių sąmonę“. Kita vertus, tautiškumas labai stiprinąs menininko kūrybines galias, tad jis galįs „apsireikšti iš pat slėpiningiausių savo sielos gelmių“, kad jis tiesiog galėjęs kurti ir tąja kūryba “turi pralenkti panašiai pasistengiančius kitų tautų menininkus ir atsistoti jų priešakyje”. Šie menininkai graibęsi „visokių keistų lyčių (formų), neatspėdami, kad reikia pirma pailgstamoje tikrovėje susivokti ir jai sąmoningėti“. Tautiškumas irgi esąs trancendentinis dalykas, kuriam žmogus taip pat turįs sąmoningėti ir iš jo gauti stiprinančių dvasios galių. M.K.Čiurlionis ir buvo to sąmoningėjimo veikiamas. Atgimstanti tauta, anot Vydūno, buvusi veikiama ne tik kuriančiųjų bet ir griaunančių, nuodijančių galių, einančių iš valios, kuri „nenori lietuviškumo atsigavimo ir stiprėjimo“. Toji valia ir nulėmusi ankstyvą M.K.Čiurlionio, kaip įstabaus tautos gyvybės reiškėjo, mirtį. Tačiau menininko dvasios galia liko įkūnyta jo kūriniuose, galinčiuose tautai teikti jėgų jos tolimesniam gyvėjimui ir augimui. „Tik dabar visų lietuvių uždavinys leistis jos (menininko kūrybos galios – V.B.) skatinami“, – ragino mąstytojas. Tokia žmoniškumo stiprinimo galia tautoje būti siekė ir Vydūnas. Šia prasme M.K.Čiurionį savo akiratyje jis regėjo kaip tikrą bendražygį.

Literatūra

1.      Vydūno laiškai Monikai Lapinskaitei-Bitlieriuvienei / Parengė V.Bagdonavičius ir J.Daunienė. Literatūra, 1970. T. XII (1). P. 123-148.

2.       Landsbergis V. Čiurlionio dailė. V. 1976. P. 400.

3.       Bagdonavičius V. Filosofiniai humanizmo pagrindai. V. 1987. P.245.

4.       Vaitkūnas G. Vydūnas ir Rytų idėja lietuvių kultūroje // Vydūnas lietuvių kultūroje. V. 1994. P. 64-82.

5.       Vydūnas Tilžiškis. Iš kelionės // Vilniaus žinios. 1908, Nr.185, 186, 187, 188.

6.       Vds. Keli lietuviai dailininkai // Jaunimas (Tilžė). 1911. Birželio nr. P.9-14.

7.       Vydūnas. M.K.Čiurlionis – tautiškasis menininkas // Lietuvos aidas. 1939.04.01.

V. Bagdonavičius

M.K.Čiurlionis through the prism of Vydūnian interpretation

Summary

Vydūnas and Čiurlionis are creators of the same period, early 20th c. Although they expressed themselves different  creative means, they conveyed a nearly identical vision of being conditioned by actually the same ideal sources and philosophic principles. Contact with the spiritual culture of the Orient which determined the character of their creation and the deeply set awareness of nationality which found its expression in creative work, were features common for both of them.

Vydūnas was strongly impressed by M.K.Čiurlionis’ works at the second exhibition of the Lithuanian art held in Vilnius in 1908. The impression was particularly heightened by the affinity of the worldview expressed in the artist’s pictures to the perception of the world and being of the thinker.

The pictures of M.K.Čiurlionis displayed at the exhibition, were treated by Vydūnas as the most remarkable phenomenon of the Lithuanian fine art of the time, as a specific manifestation of the Lithuanian soul, as an attempt to convey abstract philosophic ideas by artistic means of expression, as an aspiration to use these means for the realization of the impression produced by music.

In a concise survey of M.K.Čiurlionis’ artistic works made after the artist’s death, Vydūnas highlighted particuraly the national character of the works, noting that it is expressed here not through the object portrayed, but through the mode of expression: using symbols for the revelation of transcendental being the artist used symbolism for the expression of the Lithuanians’ soul which “tends to manifest itself through symbols”.

A most detailed opinion on M.K.Čiurlionis is found in Vydūnas” article “M.K.Čiurlionis der litauische Maler und Musiker” (“Lietuvos aidas”, No 150, 1 Apr. 1939).

In emphasising the monumental and transcendental character of M.K.Čiurlionis’ creation, the author notes that the Lithuanian soul communicates its vigorous creative potential to

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *