Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose – šviesios sielos vasaros karštyje

 

RŪTA SUCHODOLSKYTĖ

 

Viename gražiausių Mažosios Lietuvos kaimų, Bitėnuose, Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, apsiaustoje gandrų kleketavimo, liepžiedžių kvapo ir saldumo, Nemuno juostos pašonėje bei Rambyno papėdėje jau dvidešimt trečiąjį kartą susirinko ištikimi Vydūno minties pasekėjai ir jo paveldo puoselėtojai. Pirmą rugpjūčio savaitę (3-9 d.) buvo gilinamasi į Vydūno pasaulį, lankomos Bitėnų-Šilėnų bei Užbičių kapinaitės, dainuojama ant Rambyno, pristatytos naujai išleistos Vydūno knygos Pagėgių bibliotekoje bei Kintų Vydūno kultūros centre, aptarta šio Mažosios Lietuvos šviesuolio bendraamžė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, jo bendraminčiai autoriai Latvijoje J. Rainis bei Aspazija, dalyvauta sueigoje Martyno Jankaus muziejuje, aptarti 2018, Vydūno metų, planai. Stovyklos metu buvo maitintasi tik sveikai – vegetariškai, miegama palapinėse, kasdien dainuojama, filosofuojama, skaitomos eilės, vasaros karštis vėsinamas vietos kūdroje arba Nemuno vandenyse.

 

Įsikūrimas ir dainos ant Rambyno

Atvykusius pasitiko sodybos šeimininkas Kazimieras Žemgulys, gunktelėjęs 87-erių metų vyriškis žila kasele. Panašus į senbuvį indėną, skleidė liepos žiedų ramybę ir bičių darną. Papasakojo apie sodybos reikalus, šiemet gandriukų neišperėjusius gandrus. Vėliau kartu su žmona Birute sudalyvavo ir keliuose renginiuose, išeidavo abu meiliai susikibę už rankų. Sakė, kad be vydūniečių tuščia būtų jų vasara…

Po pasisveikinimų kieme ėmė dygti palapinės. Tiesa, dygo nelabai sparčiai – bet labai darniai. Vieni kitiems padėjome ir taip susikalbėdami pastatėme palapinių miestelį, įrengėme pavėsinę ir lauko virtuvę. Po pasirengimo vyko susipažinimas. Pati dalyvavau šioje stovykloje pirmą kartą.

Vydūno draugija įsikūrė 1988 m., jos tikslas puoselėti Vydūno paveldą bei skleisti jo idėjas. Stovyklos atidarymo metu, keliant vėliavą, vydūniečių senbuvė Dalia Vilūnienė, tardama įžanginį žodį, prisiminė, kiek daug nuveikta nuo pat pradžių – iš Detmoldo miesto Vokietijoje atkelti Vydūno palaikai, iš pagrindų sutvarkytos ir tvora aptvertos kapinaitės, pasodintas ąžuoliukas. Paskui sugiedota Vydūno „Lietuvių giesmė“, draugijos himnas, galėjusi tapti Lietuvos himnu vietoje V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“.

Vakarą pasitikome prie Vydūno kapo, o palydėjome ant Rambyno dainuodami su viešniomis, vydūnietėmis iš Tilžės. Programą praturtino panevėžiečio Audriaus Daukšos deklamuoti Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai: „Lietuvos atėjimas“ „LDK“, „Trakai“, „Artimas“, „Teisybė“, „Kalbos ganymas“. A. Daukša, mokantis kelis šimtus šio poeto ir kitų autorių eilėraščių primena: „Tauta tol gyva, kol turi poetą“.

Nulipę nuo kalno, grįžome į stovyklą, kurioje visą vakarą skambėjo dainos. Su daina išlydėtos tilžietės, dainavimai tęsėsi iki vėlumos.

Išėjusi pasivaikščioti, persikėliau nuo garsų prie vaizdų – už kelių šimtų metrų esančio Martyno Jankaus muziejaus kieme palengva kilo rūkas, savo draikanomis dengdamas pievoje eksponuojamų paveikslų sodą. Vienas stovyklos dalyvis atsiskyręs meditavo karvę, didelėje daržinėje pasileidęs instrumentinę muziką prie paveikslo triūsė dailininkas.

 

Pagerbtos amžino poilsio vietos

Aplankėme ir apdainavome Vydūno kapą Bitėnų/Užbičių evangelikų-liuteronų kapinaitėse, taip pat lankėme ir tvarkėme Bitėnų-Šilėnų kapines, kuriose, kaip byloja užrašas ant vartų „Ilsis Diewije Prūsų Lietuvos ainiai“. Po dideliu ąžuolu palaidota Ieva Jankutė, spaustuvininko Martyno Jankaus vaikaitė, daug prisidėjusi prie kapinaičių prikėlimo, ir prieš metus jose pati atgulusi. Jos iniciatyva kapinės sutvarkytos, centre pastatyta skulptoriaus Algirdo Boso skulptūra „Prūsų mergaitė“, šalia vartų auga dvi baltos Ievos rožės, kurias jis prisakiusi laistyti. Kapinėse laidoti uždrausta, bet vis sklando legenda, kad čia užkasti besitraukiančios Napaleono kariuomenės lobiai. 1974 m. rusų karininkai, apsupę Bitėnų gyvenvietę, darkė kapines paslapčia ieškodami lobio. Ar ką rado, niekas nesužinojo, bet užtat iškasė 10 metrų gylio duobę. Kapinių gadinimas pasikartojo dar kartą, kai lobis prie keletą metų prisimintas kaip balandžio 1-osios pokštas. Vargu, ar čia galima rasti didesnį lobį nei prūsų ainių kauleliai ar paminklai su vokiškomis pavardėmis.

Vydūno palaikai ilsisi arčiau Rambyno, po kukliu akmeniu Bitėnų-Užbičių kapinėse. Vartuose įrašyta „Esmi spindulys begalinės šviesos“ – autorius tikėjo kilęs iš šviesos ir kitus prie jos artino. Už vartų, prie įėjimo, architektų Martyno ir Marijos Purvinų pastatyti suoliuko pavidalo juodi monumentai Martynui Liudvikui Rėzai ir Martynui Mažvydui, kitoje pusėje – Kristijonui Donelaičiui. Randame ir medinius krikštus leidėjui ir spaustuvininkui Enziui Jagomastui, Tilžės akto, kuriame pasirašyta už Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios 1918 lapkričio 30 d., signatarams, Martyno Jankaus kapą.

 

Amžininkai ir bendraminčiai plunksnos broliai: G. Petkevičaitė-Bitė, J. Rainis ir Aspazija, N. Rerichas.

2018 – Vydūno metai

 Draugijos leidžiama Vydūno kūryba, lydima Mažosios Lietuvos dainų ir J. Marcinkevičiaus poezijos, buvo pristatyta Pagėgių bibliotekoje ir Kintų Vydūno kultūros centre, kuriame jis mokytojavo ir gyveno 1888-1892 m.

Draugijos pirmininkas Tomas Stanikas pirmiausia papasakojo apie Seimo sprendimą 2018 metus paskelbti Vydūno metais. Ta proga bus vykdoma ne tik saviveikla, bet ir imtasi veiksmų valstybiniu lygiu. Seimo sprendimu vyriausybei pavesta sudaryti komisija, kursianti veiksmų planą jubiliejui.

Stanikas pasidalino naujiena, kad pagaliau pavyko susitarti dėl vietos Vydūno paminklui Klaipėdoje, dabar belieka sulaukti, kad savivaldybė patvirtintų parinktą vietą. Tikimasi, kad iki 2018 m. skvere priešais Juozo Karoso muzikos mokyklą stovės paminklas.

Knygų pristatymas prasidėjo nuo Vydūno knygos apie Kristijoną Donelaitį „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“. Šią knygą Vydūnas išleido Vokietijoje, vokiečių ir lietuvių kalbomis – ji išskirtinė tuo, kad tai yra viena pirmųjų santraukų knygų. Skirta lietuvių moksleiviams, išeiviams. Didžiausia šios knygos vertė – baigiamajame Vydūno žodyje, kur aptariami lietuvybės, tautiškumo ir doros klausimai. Toliau pristatyta Vacio Bagdonavičiaus „Trumpa Vydūno biografija“ su bronzine Vydūno skulptūros kopija viršelyje (2013 m. skulptūra pastatyta Detmolde – Vokietijoje spėta jį įamžinti anksčiau nei Lietuvoje). Pristatyti ir Vydūno leisti periodiniai leidiniai: žurnalai „Jaunimas“, „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, „Naujovė“, „Darbymetis“ ir kt.

Kintuose Vydūno kultūros centre teko ir klasėje pabūti, suole pasėdėti. Ten pat eksponuojama autoriaus arfa, kuria jis grodamas pasitikdavo dieną ir išlydėdavo vakarą. Po karo arfa buvo išvežta į Estiją, bet pamario krašto entuziastų 1988 m. grąžinta į Kintus. Taip pat teko galimybė stebėti vaizdo įrašą: pagyvenęs, tiesus, aukštokas vyriškis lengva eisena vaikštinėja po sodą, užsirišęs ant kaktos juostelę, pasirašo knygą… Filmuota Vokietijoje, netoli Amžinybės slenksčio.

Prieš pristatant Vydūno knygas, dalyvaujant vertėjai ir mokytojai Vilijai Žalienei bei dainininkei Agnei Dragūnaitei, pristatytas Nikolajaus Rericho poezijos knygos „Morijos gėlės” vertimas į lietuvių kalbą. Buvo skaitomos meditatyvios eilės, o A. Dragūnaitė varpelių skimbčiojimais ir rytietišku dainavimu pakylėjo klausytojus aukštesnių virpesių link. Prie dainininkės prisijungė ir vydūniečių stovyklos dalyvis Andrius Rugys, pagrojęs improvizuotą kūrinį tibetietiškais dubenėliais. Pasak vertėjos V. Žalienės, dirbusios prie kūrinio vienerius metus, N.Rerichas, kaip ir Vydūnas, turėjo tikslą rodyti kelią į tobulumą, dieviškumo link. Jo pasaulis neapčiuopiamas, o juntamas tik švariais širdies virpesiais.

 

Pašnekesiai apie G. Petkevičaitę-Bitę

Stovykloje vydūniečiai aptarė dar vieną šviesuolę, Vydūno amžininkę – Zenius Jurgelaitis, Panevėžio Vydūno klubo pirmininkas, papasakojo apie G. Petkevičaitės-Bitės muziejaus veiklą, autorės biografiją, o jos kūrybą palygino su Vydūno. Artimos gimimo ir mirties datos – Bitės 1861–1943 m., Vydūno – 1868–1953 m. Nors abu buvo bendraamžiai, bet atsidūrė skirtinguose į lietuvybę vedančiuose kultūros keliuose. Vydūnas gyveno prūsų Lietuvoje, vokiečių įtakoje, o Bitė – rusų caro įtakos teritorijoje. Abu panašiu metu persirgo sunkiomis ligomis: Petkevičaitė-Bitė – ją suluošinusiu poliomielitu, o Vydūnas – džiova. Bitės karo metu rašyti „Karo metų dienoraštis“ lyginamas su Vydūno „Septyniais šimtmečiais vokiečių ir lietuvių santykių“.

Vėliau stovykloje pereita prie latviškos temos ir aptarti Janio Rainio bei jo gyvenimo draugės Aspazijos literatūriniai ryšiai su Vydūnu. Tiek Rainis, tiek Aspazija atvirai simpatizavo Lietuvai, mūsų šalies praeitis buvo svarbus įkvėpimo šaltinis. Rainis vertė Donelaičio „Metus“, domėjosi lietuvių etnografija ir tautosaka. Daug kuo artima buvo jų pasaulėjauta, tautinė nuostata, dramaturgijos pobūdis. Šiuos rašytojus sieja dvasinės gijos, savo dramomis įtvirtinusios simbolizmo estetiką. Abiejų simbolizmas  paremtas istoriniais bei mitologiniais siužetais.

Aspazijos drama „Vaidilutė“ (1894 m.) vienas įdomiausių jos lietuviškos tematikos kūrinių. Aspazijos Lietuva, kaip ir Vydūno „Amžinoje ugnyje“, atsidūrusi pagonybės ir krikščionybės sandūroje. Yra išlikęs Vydūno atsakas į Aspazijos sveikinimą jam 60-mečio proga, taip pat paguodos jai žodžiai mirus J. Rainiui.

 

Sveikos mitybos pagrindai

Sveikos mitybos tematika labai plati ir aktuali. Vydūnas sveikos mitybos ir pratimų dėka išsigydė nuo tuo metu klastingai gyvybes šienavusios džiovos. Sveika mityba besidomintis ir kitus konsultuojantis 80-metis vydūnietis, vegetaras su 30 metų „stažu” Algirdas Sagatas antrina Vydūnui sakydamas, kad daugelis ligų kyla dėl nesveiko maitinimosi ir jas galima išgydyti – netgi pradinę vėžio stadiją. Deja, vėžio sukėlėjų yra beveik visuose perdirbtuose produktuose. Pavojingi daugelis E ženklu pažymėtieji maisto priedai (pvz. skonio stipriklis  E622). A. Sagatas rekomenduoja perskaityti Heinz’o Knieriemen’o „E numeriai. Visi maisto priedai. Nuorodos sergantiems alergija, astma, migrena  ir kitomis ligomis“. Knygelėje nurodyti būtini vengti, pavojingi bei šiandienos duomenimis nepavojingi, astmą, alergiją, migreną sukeliantys maisto priedai, kurie priedo dar yra ir dažna nutukimo priežastis.

Remdamasis Willam’o Davis knyga „Kviečių pilvas“, A. Sagatas pasakojo apie kviečiams padarytą žalą – nuo XX a. pradžios kviečių kultūrą pakeitusį hibridizacijos procesą . Dabartinių kviečių miltų kepinių biocheminė sudėtis jau seniai kitokia, juos vartojant greičiau susergama cukrinius diabetu, auga kaulų ligų skaičius, mažėja amžiaus trukmė. Rekomenduojama rinktis rugių miltų kepinius arba kvietinių miltų rūšį spelta, iš nuo akmens amžiaus žinomų kviečių, kuriems cheminės trąšos nedaro jokio poveikio.

O štai angliavandeniai vadinami tyliaisiais smegenų žudikais – tuo pačiu pavadinimu ir Davido Perlmutterio knyga: pasak autoriaus, grūdai, miltai, cukrus gali sugriauti mūsų smegenis, tapti neurologinių susirgimų priežastimi. Jis įrodo, kad mūsų likimą nulemia ne genai, o maistas, kurį valgome. Ypač kenksmingas yra kviečių glitimas ir cukrus.

Remdamasis D. Perlmutteriu, A. Sagatas griauna cholesterolio mitą. Šiuolaikinės farmacijos propaganda nukreipta į cholesterolio mažinimą, bet kuo mažesnis jo kiekis, tuo dažniau žmonės serga depresija. Savižudžių, turinčių žemą cholesterolį 200 proc. daugiau, nei turinčių normalų cholesterolio kiekį. Cholesterolio turi būti kuo daugiau, metams bėgant jo indeksas vis krito.

Remdamasis „Aliejus ir riebalai“ autoriumi Štronc, paskaitininkas sako, kad 80 proc. aliejų pagaminama iš pašildytų žaliavų. Kaitinant oksiduojasi naudingos medžiagos. Nekaitinto aliejaus nedaug rūšių – ant jų užrašas „Extra virdin“. Aliejus iš augalų išspaudžiamas dvejopai – mechaniniu būdu (geriausia ekstrakcija) arba naudojant agresyvius cheminius tirpiklius(benziną). Rafinuojant aliejus šviesinamas, į jį pridedama aliuminio silikatų. Prie 200 laipsnių temperatūros, aliejus 30–60 min. kaitinamas ir garinamas, taip pašalinamos paskutinės skonį ir kvapą keičiančios medžiagos. Lieka beskoniai ir bekvapiai riebalai.

Daugeliui žmonių neraugintas pienas sukelia alergiją. Raugintas pienas yra geras produktas, vienintelis, kurį galima vartoti. Epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad gausus pieno vartojimas didina širdies, kraujagyslių ligų riziką, skatina osteporozę. Parduotuvės pienas išvaro kalcį iš kaulų.

Kalbėdamas apie maisto produktų suderinamumą, A. Sagatas pažymi, kad valgantiems mėsą ar žuvį nepataria valgyti su duona, taip pat nemaišyti vaisių ir daržovių.

Mėsa organizme virsta pūliais – mat mėsa yra svetimkūnis: „Mano mėsoje atsiranda svetima mėsa“, taip mėsos patekimą į organizmą įvardija A. Sagatas, prisimindamas ir savo tapimo vegetaru patirtį. Kadangi atsisakė mėsos staiga, besivalant organizmui ėmė dygti votys. Pats rekomenduoja pereiti prie vegetarizmo laipsniškai, šis procesas gali užtrukti iki šešerių metų.

Jei remsimės Vydūnu, tuomet vegetaro pasirinkimas turėtų kilti pirmiausia iš pagarbos gyvybei. Taip pat jis teigė, kad žmonės valgo per daug ir per dažnai – užtektų trečdalio suvartojamo maisto kiekio.

Kavos mėgėjams Algirdas Sagatas pataria negerti kavos po pietų, nes kava sustabdo virškinimą. O valandėlę prieš valgį patariama išgerti tyro vandens.

Taip pat A. Sagatas pataria nesivaikyti valgių įvairovės, nevalgyti vieno patiekalo po kito. Kramtyti reikia lėtai, nepridera žmogui ryti kaip plėšrūnui. Ilgai kramtant valgį galima atprasti nuo rūkymo ar alkoholio.

 

Sueiga pas Martyną Jankų

Stovyklos priešpaskutinė diena palydėta sueiga netoliese esančiame spaustuvininko ir lietuvybės puoselėtojo Martyno Jankaus muziejuje. Pirmiausia pagerbtas M. Jankaus atminimas Bitėnų kapinaitėse, prie jo kapo muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė perskaitė žymaus žurnalisto Juozas Pronckaus, Žurnalistų sąjungos įkūrėjo (1922 m.), kalbą, pasakytą prie M. Jankaus kapo 1946 m. Joje Jankus vaizdingai vadinamas šventojo Rambyno vaidila, išėjęs kaip Mozė vesti savo išblaškytos tautos vaikų per svetimus tyrus į Pažadėtąją žemę. O išėjęs į šventąjį kalną, paliko vienus dykumoje juodo gedulo užgulta krūtine. Bet visgi 1993 m. gegužės 30 d. Martyno Jankaus pelenai sugrįžo prie gimtojo Rambyno.

Vydūniečiai su sodybos šeimininkais Birute ir Kazimieru Žemguliais (sėdi)

Muziejuje paminėtos ir pirmosios lietuvių kultūrinės draugijos „Birutė“ 130-osios įkūrimo metinės. M. Jankus buvo šios draugijos įkūrimo vienas iniciatorių bei pirmininkas. Draugijos įkūrimo minėjimo proga pranešimą skaitė dr. Silvija Pocytė. „Birutė“ veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, 1914 m.

Draugija įkurta tautiškumui stiprinti, tai buvo visiškai specifinė draugija, atsiribojusi nuo religinės bei politinės veiklos. Kai 1871 m. susikūrė Vokietijos imperija ir Prūsijos karalystė tapo jos dalimi, Prūsijoje egzistavusi tautinių mažumų kalbų vartojimo laisvė buvo suvaržyta. Imperijos politika pasikeitė, ją galima apibūdinti Bismarko žodžiais: „viena žemė – viena tauta – viena kalba“. Vokiečių kalba tapo dominuojanti, o lietuvių – išstumta iš viešosios erdvės. 1885 m. vasario 15 d. Tilžėje įkurta draugija siekė saugoti ir populiarinti lietuviškumą.

Tuo pat metu muziejuje vyko 13-ojo tarptautinio dailininkų plenero uždarymas. Muziejaus kiemo paveikslų sodas pasipildė dar aštuoniais darbais. Šalia profesionalių menininkų kūrė ir jaunieji dailininkai, globojami savivaldybės mero Kęsto Komskio labdaros ir paramos fondo. Meras žadėjo dar kartą bandyti derėtis su šeimininkais dėl muziejaus teritorijoje esančios daržinės įsigijimo dailininkų dirbtuvėms bei parodoms rengti. Didelis, senas pastatas šiuo metu yra privati nuosavybė.

Vakarą elegantiškai užbaigė „Jausmų turnyras“, kuriame poetinę-muzikinę kompoziciją atliko aktorė Virginija Kochanskytė, solistė Rita Preikšaitė ir klasikinės gitaros virtuozas Artūras Kelpša.

Autorės nuotr.

Autorius: Voruta Data: 2015-08-31, 08:22