Archyvai pagal mėnesį: spalio 2011

PASTABOS APIE MANO GYVENIMĄ

Verdainės šventnamio varpai gaudė, kaip sekmadienį 1868 m. kovo 22 d. atskiras stojaus į juslėmis patiriamą pasaulį. Maniau čia esmiškai gyvėsiąs ir tuo kitus tam skatinsiąs. Protauti ir visa ką veikti miklinausi tėvų namuose, liaudies mokykloje, tėvo mokinamas, toliau mokytojų seminarijai paruošiančioje įstaigoje Pilkalnyje ir pačioje seminarijoje Ragainėje, patsai kiek tik išgalėdamas visokių žinių kaupdamasis ir kartu stengdamasis gyvenimą permanyti.

Ėjau mokytojo pareigas Kintuose, Šilutės apskr. nuo 1888 iki 1892 m. ir Tilžėje nuo 1892 iki 1912 m. vidurinėje mokykloje, tam ir tokioms mokykloms būti vedėju išlaikęs kvotimus Karaliaučiuje. Tuo pačiu laiku vasaros metu lankiausi Greifsvaldo (Greifswald), Halės (Halle) ir Leipcigo (Leipzig) universitetuose ir nuo 1913 iki 1919 m. Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment

R.Tagorė

PRAKILNIOSOS GIESMĖS

Gitanjali

Tu, mano gyvybės gyvybe!

Visumet pasistengsiu

savo kūną švariu laikyti.

Žinau, jog sąnariuos mano

gyvas yra tavo kvapas.

Visumet pasistengsiu

neteisybę nuo manymo šalint.

Žinau, jog teisybė, tai tu,

kurs vienas tik dvasioje mano

uždega išminties šviesą.

Visumet pasistengsiu

blogumus iš širdies išvaryti

ir žydrą laikyt savo meilę.

Žinau, jog tu turi sostą

Mano širdies šventykloj.

Visuomet pasistengsiu

savo darbu apreikšti tave.

Žinau, jog tavo galybė

duod man veikimui jėgų.

ù ù ù

Esmi čia, tau giesmėms

giedoti. Tavo name

kertelėje mano vieta.

Tavo pasaulyje neturiu

aš jokio darbelio. Ir gyvybę

nevertą išliet tegaliu gaidomis.

Kad prieis tyliosios tavo tarnybos

valanda tamsioj naktovidžio

šventykloj, liepki man, viešpati,

ateit pas tave ir giedoti. Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment

Iš J. V. Gėtės

FAUSTO TROŠKIMAS

Širdis, nebgeisdama daug sužinoti,

Nūnai visiems skausmams tur atsiverti,

O kas žmonijai visai dovanota,

Norėčiau viduje širdim sugerti,

Dvasia gelmes ir aukštybes pasiekti,

Smagumą ir kančias jos įsitiekti,

Lig jos esmės su savąja didėti,

Ir pagaliau kaip ji pats subyrėti.

Getė, Faustas (I dalis, 3 reg.) Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment

Dėl filosofo Vydūno ir dailininko Algimanto Švėgždos atminimo įamžinimo Vokietijoje

 

Pažymėtina, kad darbą dėl Vydūnui bei A. Švėgždai skirtų atminimo lentų Berlyne buvo pradėjusi prieš keletą metų Lietuvos Respublikos Ambasadoje Vokietijoje kultūros atašė dirbusi Raminta Lampsatis (Lampsatytė). Deja šis reikalas dabar pamirštas. Dėl Vydūno atminimo įamžinimo memorialine lenta Detmolde buvo kalbama su Lipės apskrities vadovybe dar 1991 m. Vydūno palaikų perlaidojimo metu bei 1992 m. atidarant kuklią Vydūnui skirtą ekspoziciją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Tokiam sumanymui buvo pritarta ir pažadėtas bendradarbiavimas jo įgyvendinimo atveju. Prisimintina, kad Lipės apskrities vadovybė padengė didžiausiąją dalį su Vydūno palaikų perlaidojimu bei minėtosios ekspozicijos atidarymu susijusių išlaidų, rūpinosi šių akcijų organizaciniais bei viešinimo reikalais. Gaila, kad tolesnis bendravimas šia linkme nebebuvo pakankamai aktyviai vystomas. Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment

Dvidešimt metų, kai į gimtą žemę sugrįžo Vydūno palaikai

Vacys Bagdonavičius

1991-ji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment

Vydūno Fondo (Čikaga) dovana Vilniaus Universiteto bibliotekai

2010-ųjų metų Kovo 11-osios išvakarėse Vilniaus universiteto Biblioteką pasiekė vertinga siunta iš JAV – dvi dėžės su Vydūno knygomis, nuotraukomis, rankraščiais: dienoraščiais, užrašų knygutėmis, laiškais, kitokia medžiaga. Siuntėjas – Čikagoje veikiantis Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas. Su šiuo fondu ilgą laiką bendrauja Lietuvoje nuo 1988 m. veikianti Vydūno draugija. Gautoji siunta – irgi to bendravimo rezultatas. Fondas yra parėmęs ne vieną šios draugijos akciją – Vydūno palaikų perlaidojimą, Bitėnų kapinių tvarkymą, kai kurių knygų leidimą, konferencijų rengimą ir pan. Ilgametis Fondo valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas (1922–2007) buvo išrinktas šios draugijos Garbės nariu.

1952 m. kovo 23 d. įsisteigęs Fondas Vydūno vardu pasivadino pačiam mąstytojui sutikus. Skaityti toliau →

Žymos: | Leave a comment

23-ji metai Vydūno išminties šviesoje

 

Žmoniškumo svarbą nuolat primindavęs Vydūno balsas tiek einant į nepriklausomybę, tiek per jos pirmąjį dvidešimtmetį buvo girdimas, tačiau įsiklausyta į jį ne itin atidžiai. Negirdomis nuleistas ir mąstytojo perspėjimas, kad tautai būtina siekti vidinės, dvasinės laisvės, be kurios gali būti netekta ir „gyvenimo paviršiaus dalykų laisvės“, t. y. politinės nepriklausomybės. Žvelgiant į šiandienos gyvenimą, į tai kas dedasi mus supančioje išorinėje bei mūsų pačių vidinėje politinėje aplinkoje, o taip pat į tai, kiek dvasios tvirtybės, vidinės laisvės ir dorumo bei tauraus žmoniškumo teturime (o juk jie yra tikrieji tautos ir valstybės saugumo ir nenugalimumo garantai), ypač norisi, kad šį kartą tikrai būtų išgirstas vydūniškosios išminties balsas, kuris mūsų nuolat klaustų, kam laisvi esame ir ar prasmingai ta laisve naudojamės, ar užuot kilę aukštyn, nesiritame žemyn, ar nejaučiame, kad pernelyg trapi tėra išorinė laisvė, kurios gaubiama gana silpnai tevegetuoja mūsų dvasios galia. Skaityti toliau →

Kategorijos: Be kategorijos | Žymos: , | Leave a comment