„KALBA TESIDARO IŠ VIDAUS LOBIO“
Vydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Būtent dėl to vykdyti Vydūno teoriškai nubrėžtą ir praktiškai pradėtą įgyvendinti kultūros ugdymo programą sudėtingomis mūsų politinio ir dvasinio gyvenimo sąlygomis yra didžiai prasminga.
Stengdamasis teoriškai apibūdinti kultūros ugdymo programą, Vydūnas sukūrė savitą kultūros sampratą, užimančią reikšmingą vietą XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros filosofijoje. Šios sampratos svoris ne mažesnis kaip ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos asmenybių A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos, L. Karsavino, V. Sezemano sukurtų kultūrosofinių koncepcijų. Šioje kultūros filosofijos asmenybių gretoje Vydūnas išsiskiria kaip vienas iš ryškiausių ir originaliausių tautinės kultūros puoselėtojų. Vienas iš pagrindinių Vydūno filosofijos klausimų buvo žmoniškumo kaip universalaus kultūros principo ir tautiškumo santykis kultūroje. Įsigilinęs į tai, mąstytojas negalėjo apeiti ir kalbos, vieno iš svarbiausių tautinės kultūros elementų, problemos. Jai Vydūnas skyrė ypatingą reikšmę.
Vydūnas buvo praktinės filosofijos atstovas, savo skelbiamas idėjas įkūnijo ne tik kūryboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei asmeniniame gyvenime. Tuo įkūnijimu tarsi argumentavo savo teorinius teiginius, įrodė, kad jie yra realiai įgyvendinami ir kad, juos įgyvendinus, žengiami apčiuopiami dvasinės pažangos žingsniai. Toje pažangoje teikdamas ypatingą reikšmę tautiškumui ir vienai iš svarbiausių jo dalių – kalbai, Vydūnas pats daug pasidarbavo gimtosios kalbos baruose. Savita jo raštų kalba turėjo apčiuopiamos įtakos dabartinei bendrinei mūsų kalbai, mūsiškei filosofijos terminijai. Vydūno kūriniuose gražiai užfiksuoti Mažosios Lietuvos kalbos archaizmai, savitas jos koloritas. Rašytojas pasižymėjo ir kaip mūsų rašybos reformuotojas: teikė, kaip jam atrodė, tikrai tautinį raidyną ir jį savo raštuose nuosekliai vartojo iki pat gyvenimo pabaigos. Šiame raidyne priebalsiai š ir ž buvo žymimi vientisais ženklais ir ʒ; ilgiesiems ir nosiniams balsiams žymėti buvo vartojamas stogelis: a, ą – â, ė – ê, į – î (iš pradžių ir y – î, vėliau apsistota prie y), ū, ų – û. Tokias šių raidžių formas Vydūnas pasirinko tam, kad jo teikiamas lietuviškasis raidynas išvengtų slaviškų, t. y. čekiškų, skolinių (š, ž), kad dėl nosinių raidžių gausumo nebūtų margas ir varginantis, nes tokios formos atitinkančios lietuviškumo dvasią, esančios patrauklesnės, estetiškesnės. „Noriu lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė Vydūnas viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“ (Vadovas lietuvių kalbai pramokti. Tilžė, 1924. P. 3).
Vydūno raidynas, kaip žinome, nebuvo priimtas. Dėl to, kad rašytojas jo neatsisakė, pasidarė gerokai sunkiau skaityti jo kūrybą, o su tuo ir daryti poveikį tautai tauriomis savo humanizmo idėjomis. Tačiau pačios kūrėjo pastangos pateikti savąjį lietuviško raidyno variantą vertos dėmesio. Tąjį variantą kaip vieną iš galimų Vydūnas pasiūlė šio amžiaus pradžioje, kai dabartinė rašyba dar nebuvo galutinai nusistovėjusi ir įsitvirtinusi. Daug metų bendravus ir susigyvenus su Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs. Skaitydamas šiuolaikinį jo raštų leidimą, jauti, lyg kažkas būtų ne taip, lyg spaudos ženklų bei kai kurių Vydūno rašybos formų pertvarka būtų apkarpiusi ir pačią mąstytojo dvasią, susilpninusi jo minčių raiškos galią.
Reikšmingą Vydūno kūrybinės biografijos puslapį sudaro jo lietuvių kalbos vadovėliai, kurių atsiradimas susijęs su pedagoginiu darbu. Mat rašytojas yra dėstęs lietuvių kalbą Kintų pradžios mokykloje (1888- 1892), Rytų seminare prie Berlyno universiteto (1918), suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje (1919) ir savo paties suburtuose kursuose Tilžėje. Kūrybos kelio pradžioje jis lietuvių kalbos mokė dar ir privačiai. Tada jis bene pirmą kartą stipriais pajautė gimtosios kalbos dvasią, suvokė jos savitumą, suprato, kad be šito suvokimo nelabai įmanoma gerai pačiam jos išmokti, juo labiau kitus mokyti. Neradęs tokiam mokymui ir mokymuisi tinkamo vadovėlio, pats ėmėsi jį rašyti. Pirmuosius apmatus parašė 1903 m., 1909 m. parengė spaudai, o išleido 1912 m. Buvo tai „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“. Iš to „Vadovo“ lietuvių kalbos savarankiškai pramoko Viktoras Falkenhahnas (1903 – 1987), kuris vėliau tapo pasaulinio garso baltistu. Antrajame šios knygos leidime (1924) autorius Falkenhahnui dėkoja ne tik už korektūros skaitymą, bet ir už vertingas pastabas, leidusias pagerinti vadovėlį kaip savarankiško lietuvių kalbos mokymosi priemonę. Tai, kad išėjo du knygos leidimai, rodo buvus nemažą jos paklausą. Kitą savarankiškam lietuvių kalbos mokymuisi skirtą vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ („Einführung in die litauische Sprache“) Vydūnas išleido 1919 m. Jį rengė kaip mokomąją knygą Rytų seminarui. Kaip pagalbinis mokomasis darbas turėjo pasitarnauti ir 1916 m. išleistas originalus žodynėlis „Vokiečių – lietuvių žodžių rinkinys“, kuriame pateikta ir būtiniausių lietuvių kalbos gramatikos dalykų. Leksinė medžiaga čionai išdėstyta ne abėcėle, o suskirstyta pagal temas. Ši knyga savo pobūdžiu gana artima mūsiškiams dvikalbiams „Pasikalbėjimams“.
Vydūno vadovėliais vertėtų rimčiau susidomėti ir kai ko iš jų pasimokyti šiuolaikinių vadovėlių kūrėjams, kalbos dėstymo metodikos specialistams. Daug naudingo jie gali rasti ir straipsnyje „Mūsų kalbos mokymas Lietuvos mokyklose“, išspausdintame paties Vydūno leistame žurnale „Darbymetis“ (1922. Nr. 3).
* * *
Kaip minėjome, gimtosios kalbos praktikai Vydūnas daug nusipelnė todėl, kad šios kalbos ugdymo darbuose įžvelgė gilią prasmę. Toji įžvalga nuosekliai išplaukia iš mąstytojo susikurto pasaulėvaizdžio, iš darnią sistemą sudarančios jo filosofinių idėjų visumos. Centrinė tos visumos idėja – žmoniškumas kaip ypatinga kosminės evoliucijos būsena ir kaip kultūros pagrindas. Žmogus yra dieviškumo kibirkštį turinti pasaulio būtybė, kuriai, tąja kibirkštimi pasišviečiant, savo jėgomis reikia eiti tolesnio dvasinio laisvėjimo keliu. Tasai ėjimas yra ne kas kita, kaip pasaulyje bei savyje pačiame tebeveikiančių gamtos galių įvaldymas ir subordinavimas dvasiai. Vis didesnis dvasingosios žmoniškumo esmės įsigalėjimas pasaulyje ir sudaro kultūros procesą. To proceso vykdytoja – žmonija. Šią savo misiją ji vykdo ne vienu užsimojimu ir ne kaip vienalytė masė, o kaip didžiulę dvasinės savivokos įvairovę vienijanti bendrija. Kiekvienas žmogus yra individuali tos savivokos apraiška. Tačiau individualus dvasinės raiškos kelias iki įsiliejimo į visos žmonijos sąmonę atskiram žmogui yra pernelyg sudėtingas ir sunkus. Tame kelyje jis eina kartu su tauta, kuri jungia panašaus dvasinio lygio pasiekusias esybes. Su tauta žmogus yra suaugęs organiškai, yra jos vaikas. Tauta yra ne kokia mechaniška žmonijos dalis, o tam tikros dvasinės brandos pasiekęs organizmas, savotiškas didžiulis individas. Priklausomai nuo tos brandos lygio, tautai tenka vienoks ar kitoks uždavinys, viena ar kita misija tautų bendrijos raidoje, t. y. bendrame žmonijos kultūros procese. Gimęs jam skirtoje tautoje, žmogus su ja ir turi eiti, turi vykdyti jai patikėtą misiją. Tiktai taip jis tegalės išsiugdyti savo dvasios pajėgas, iki galo nueiti savąją dvasinio tobulėjimo atkarpą. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“, – teigia Vydūnas (Raštai. Vilnius, 1990. T. 1. P. 116). Nutraukti ryšį su savo tauta, persimesti kiton tauton – reiškia nusikalsti Aukščiausiojo valiai ir skaudžiai nubausti save patį, nuskurdinti save kaip asmenybę.
Tautiškumas žmogui tenka su jo kūno sandaros ypatumais, su gyvybės galią turinčiu krauju, su psichikos ir protavimo specifiniais bruožais. todėl tautiškumo atspalvį neišvengiamai turi visa žmonijos raiška. Ypatinga žmogaus raiškos priemonė yra kalba – „garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių“ (ten pat. P. 483). Vydūnas savo samprotavimuose pabrėžia ne tiek komunikatyvinę kalbos funkciją (jos, aišku, neneigdamas), kiek jos svarbą žmogaus ir tautos kūrybiniam atsiskleidimui, dvasiniam tobulėjimui. Tautų kalbos esančios ne mechaniškai išmokstamų garsų, sąvokų ar gramatinių konstrukcijų rinkiniai, iš kurių būtų galima patinkamus pasirinkti, vieną pakeisti kitu ar keliais vienodai sėkmingai naudotis. Kalba yra išaugusi iš pačios žmogaus esmės, yra prigimta jo esybės dalis, ir tik ją vartodamas jis tegali dvasiškai tarpti. Gimdamas jam skirtoje tautoje, žmogus iš jos gauna viską, ko reikia jo gyvenimui ir raiškai, kalbą – irgi. Savo ruožtu kalbos ypatybės yra tiesiogiai išaugusios iš ja kalbančios tautos ypatybių. Kitaip tariant, kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys, jos sudedamoji dalis. Žmogus, gimtąją kalbą pakeitęs kita, tą sudedamąją dalį tarsi pašalina ir vietoj jos ima naudotis svetimkūniu, protezu. Su visu organizmu jo esmingai suderinti, aišku, neįmanoma. Išmokta svetima kalba žmogui suteikia tikrų galimybių, natūralių sąlygų gyvai dvasiškai reikštis ir augti. Jas suteikia tik gimtoji kalba, nes ją „vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs“ (ten pat. P. 146). Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje. Jis logiškai eina iš filosofinės Vydūno būties sampratos. Ir ne tik iš jos. Prie išvados, kad žmogus, išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir papročių, tampa dvasios luošiu, Vydūnas priėjo dar vaikystėje, stebėdamas nutautusių savo tėvynainių gyvenimą.
Pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą, Vydūnas daug dėmesio skyrė kultūrinei pačios kalbos misijai, jos reikšmei dvasiniam žmogaus gyvenimui. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas. Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis reikš jų verta, t. y. turininga, raiškia, įtaigia, taisyklinga kalba. Ja jis taurinančiai veiks kitus. Ir atvirkščiai: menką žmogaus dvasinę brandą pirmiausia irgi parodo jo kalba. Kalba, anot mąstytojo, „tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia“ (ten pat. P. 138). Todėl ir kalbos kultūros ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su paties žmogaus tobulėjimu, vidaus galių stiprinimu. Tačiau ir pati kalba, būdama sukaupusi tautos dvasinę patirtį, yra galinga priemonė ir stimulas ugdyti žmogų, turtinti jo vidinę kultūrą. Tokią taurinančią galią turinti lietuvių kalba, kuri senovėje išreiškusi „aiškią žmoniškumo šviesą“, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“ (ten pat. P. 136). Tai, beje, rodąs ir lietuvių kalbos artumas sanskritui, kuriuo esanti išreikšta giliausioji žmonijos išmintis. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai“ (ten pat).
Šią žmogaus pažangą suvokdamas kaip svarbiausią tikslą, o kalbą – kaip vieną iš veiksmingiausių priemonių jam pasiekti, Vydūnas jai skyrė ypatingą dėmesį. Ir ne tik teoriniuose samprotavimuose, bet ir praktinėje veikloje.
Gimtoji kalba. 1990. Nr. 11. P. 1–5
Vydūnas – vienintelis lietuvių teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Vydūno – dramaturgo ir režisieriaus – kūrybinė biografija apima beveik keturis dešimtmečius: pirmoji drama – „Pasiilgimas veldėtojo“ – pastatyta su Tilžės Giedotojų draugijos vaidintojais 1899 m., iki Pirmojo pasaulinio karo draugija kasmet suruošdavo po dvi dideles šventes ir keturis vakarus su Vydūno kūrinio vaidinimais; po karo teatrinė draugijos veikla nebebuvo tokia intensyvi, tačiau ji tęsėsi iki pat jos uždraudimo 1935m.1 
Realistinės, statiškos gamtovaizdžio dekoracijos pasitelkiamos tik vaidinimo pradžioje, kai dramos herojus mato reiškinių paviršių, dar neįžvelgia po juo slypinčios gyvybės, reiškinių esmės. Pirmoji drama „Pasiilgimas“ pradedama detaliai aprašytu realistiniu gamtovaizdžiu:
Vydūno teatro vizijoje choras – ne tik tradicinis dainos-giesmės atlikėjas, bet ir plastiškai kintančio scenovaizdžio kūrėjas: „Likimo bangose“ veikia choras – „rūkai su moterų ir vyrų pavidalais“ – scenoje regima personifikuota mieganti ir pavasarinio, pažadinančio Perkūno trenksmo laukianti gamtos gyvybė; „Jūrų varpuose“ Vilnių dukrų choras gieda pražūtingą giesmę, tarsi sirenos, ir scenovaizdyje sukuria banguojančios jūros įspūdį; „Amžinos ugnies“ prologe („Liepsnų ryto giesmė“) ir epiloge („Liepsnų vakaro giesmė“) choras atlieka muzikinę-choreografinę kompoziciją, išaukštinančią ugnį, išreiškiančią įvairias ugnies reikšmes; tragedijoje „Pasaulio gaisras“ kolektyvinis personažas pasitelkiamas kuriant pasaulio sukūrimo, gaivališkų gamtos jėgų pažadinimo, jas užvaldyti siekiančios žmonių civilizacijos regėjimus – vizijas. Šioje dramoje itin svarbi choro plastika, gebėjimas keisti pavidalus, užpildyti visą scenos erdvę:
Daugelyje Vydūno kūrinių dominuoja muzika (kaip muzikinės dramos, operos libretai kuriamos dramos „Pasiilgimas“, „Karalaitė“, etc.). Brandžiausiose Vydūno dramose „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Jūrų varpai“, „Pasaulio gaisras“ literatūrinis tekstas – personažų monologai ir dialogai – įgauna didesnę reikšmę. Tačiau kalba, žodis ir šiuose kūriniuose netampa svarbiausiu prasmės perteikimo būdu. 
Vydūno dramaturgija priklauso lietuvių kultūrai, tačiau joje žymi dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – sąveika. Vydūno laikmečio vokiškasis dramaturgijos ir teatro kontekstas nėra tyrinėtas. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, „Vydūno savotiškumą iš dalies pateisina ta aplinkybė, kad Probočių šešėlių autorius yra kilęs iš Mažosios Lietuvos krašto, ilgais šimtmečiais atskirto nuo tautos visumos, auklėto visai kitokios kultūros ir gyvenusio visai kitokius vargus ir džiaugsmus“16. Mykolaičio-Putino manymu, Vydūno kūrybos savitumą lemia Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas (polinkis į didaktiką ir moralizavimą siejamas su Kristijono Donelaičio ir Liudviko Rėzos – protestantų pastorių ir rašytojų kūrybos tradicija); vakarų civilizacijos bei vokiečių kalbos „įtaka“: „Vokiečių kalba ir mąstymo būdas, (…) be abejo, atsiliepė ir Vydūno raštų stiliui. Vakarų civilizacijos dvasia, turbūt, ir visą jo psichinę struktūrą suformavo kiek kitaip, negu mūsų, išaugusių slavų įtakoje“17.
Meno ir filosofijos santykis Vydūno amžininkų kūryboje yra ypač svarbus (Edmundo Husserlio fenomenologinės filosofijos sąvoka Eidos (esmė) įtakojo ankstyvųjų abstrakcionistų paveikslų pavadinimus „Eidos“, 1920 m. pasirodo Walterio Meckauerio studija Wesenhafte Kunst30). Tačiau menininkai necituoja, o siekia išreikšti mąstytojų idėjas, suteikti joms tinkamą, adekvačią formą (Husserlio mokinys Moritzas Geigeris meno kūriniuose atranda įkūnytą esmę: „pagaliau galime, kaip ir ekspresionistai, pateikti objekto esmę, neapsiribojant objekto išore“31). Viena svarbiausių ekspresionistinio meno idėjų Emilio Utitzo įvardijama metaforiškai – vaizduojamas ne krentantis akmuo, bet traukos dėsnis32. Vydūno tekstuose taip pat mąstoma apie reiškinių esmę bei ją perteikiančią formą. Tragedijoje Pasaulio gaisras draminės kolizijos ir konfliktai kyla dėl skirtingai suvokiamos žmoniškumo esmės:
Vydūnas kolektyvinės pasąmonės klodų ieško tautosakoje (Pasiilgimas veldėtojo, Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas, Likimo bangos, Ragana ir kt.); jis skeptiškai žiūrėjo į naujų formų kūrimą („Nesvarbu ieškoti naujų formų, bet gyvesnio ir turiningesnio gyvumo. Tik ne aplinkoje, o savo viduje66“), jo dramose pasitelkiamas ritualas, mitologija, įvairių epochų literatūros tekstai. Jis ypač vertino Dante’s ir Goethe’s, Jungo laikomų tipiškais vizionieriais, kūrybą, dramų tekstuose nevengė aliuzijų į Dieviškąją komediją, Faustą (plg. Amžina ugnis, Probočių šešėliai).
Savo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus Vydūnas įkūnijo konkrečia menine–muzikine veikla, 1895 m. įkūręs Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Ištisus 40 metų gyvavusi giedotojų draugija, vadovaujama Vydūno, yra unikalus, nepaprastos svarbos reiškinys, ne tik budinęs lietuvininkų tautinę sąmonę, bet ir davęs kryptį lietuviškajam kultūriniam veikimui tame krašte.
Svarbiausią programos dalį sudarydavo choro dainos, kur nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių. Beje, giedotojų draugijoje dainavo ne tik Tilžės, bet ir aplinkinių vietovių – Ragainės, Rūkų, Katyčių ir kt. vietovių gyventojai. Didžiausia Vydūno padėjėja buvo jo bičiulė, puiki dainininkė Marta Raišukytė, taip pat Enzys Jagomastas, Ema, Berta, Marta Zauniūtės, Ašmutaitis, Kiošis ir kt. Per vieną šventę giedotojai atlikdavo po 12–16 dainų ir giesmių. Dainų žodžiai būdavo atspausdinami lietuviškai, vokiškai ir išplatinami klausytojams.
Šventės pabaigoje, po dramatiško vaidinimo, dažniausiai Vydūno veikalo, įvykdavo draugiškas ,,pasilinksminojimas“.
Giedotojams buvo trukdoma įvairiais būdais; vis sunkiau darėsi gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti vokiečių himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą.
Pačioje XX a. pradžioje Tilžės giedotojų pavyzdžiu, visame krašte ima kurtis lietuviškos jaunimo organizacijos, taip pat pasiryžusios chorinio meno pagalba kelti ir ugdyti tautinę kultūrą. Iki 1912 m. vidurio įvairiose Mažosios Lietuvos vietose susibūrė net 18 draugijų: Pagėgiuose ,,Rūta“, Lauksargiuose ,,Žiedas“, Rūkuose ,,Ąžuolas“, Paskalviuose ,,Aušra“, Natkiškiuose ,,Varpa“, Katyčiuose ,,Vainikas“, Vanaguose ,,Eglė“ ir t. t. Tais pačiais metais visos jos susibūrė į jaunųjų draugijų ,,Santarą“, kurios centras 1919 m. iš Tilžės persikėlė i Klaipėdą. Steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1912 m. spalio 6 d. ,,Santaros“ valdybos pirmininku išrinko Vydūną. Vydūnas skatino, ragino kurtis vis naujas giedotojų draugijas, stimuliavo ir stebėjo jų veiklą, padėdavo ne tik patarimais, bet ir konkrečiai. Štai Tilžės giedotojų draugijos narių J. Jonušaičio ir J. Joniškio pastangomis 1912 m, gegužės 19 d. įkurtos Rūkų ,,Ąžuolo“ draugijos choro dainininkai važinėdavo į Tilžę ir ten mokėsi, repetavo kartu su Vydūno choru.
Vydūnas labai jaudinosi, kad ne visos susikūrusios giedotojų draugijos gausios, patvarios, ne visos reguliariai dirba, kad ne viena stokoja profesinio, meninio lygio. Norėdamas padėti chorvedžiams pasiekti meniškesnių rezultatų, įtaigesnio choro skambėjimo, subtilesnio dainų interpretavimo, jis ne kartą yra davęs specifinių, praktinių patarimų, nurodydamas, kad chorvedžiai turi kiek galėdami rūpintis ,,giedotojų tarsena“, gražiu vokalo skambesiu, aiškino, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimo choro tembro. ,,Žodyje chorvedžiams“ (,,Giesmių mišriam chorui įvade“, 1932 m.) rašė: ,,Reikalinga rūpinties, kad sopranas ir altas giedotų sklandančiu, o ne virpančiu balsu. Toks jis chorui nėra tinkamas. Būtinai reikia vengti plerškimo. Taipgi netinka (…) chorui suokimas nuo vieno balso į kitą. Pagaliau minėtina ir tai, kad žodžiai nebūtų atkertami viens kito, bet su-darytų sklandančią eilę“.
Tiek Tilžės giedotojų draugijai, tiek kitiems XX a. pradžioje sparčiai Mažojoje Lietuvoje besikuriantiems chorams, nepaprastai stigo tautiškų, patriotinių, lietuviškų dainų. Be V. Kudirkos harmonizacijų jie neturėjo ką dainuoti. Užpildyti šią spragą ėmėsi Vydūnas. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai, mokytojai pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Ypač daug jų per keletą metų sukūrė Vydūno brolis, muzikas-profesionalas, studijavęs Berlyno muzikos akademijoje, Albertas Storosta. Deja, talentas plačiau negalėjo išsiskleisti, nes labai jaunas, 1905 m., mirė. A. Storostos dainos (daugiausia keturbalsės, mišriam chorui) Mažosios Lietuvos giedotojų draugijų tarpe buvo labai mėgstamos ir populiarios. Nė viena šventė neapsieidavo be jo dainų –,,Lietuva brangi šalelė“, ,,Saulelei leidant“, ,,Vai kilau“, ,,Gilanda“, ,,Tai ženkime artyn“ ir kitų. A. Storosta rašė muziką Vydūno dramorns – ,,Atbudimas“, ,,Pasiilgimas Veldėtojo“, ,,Išvaduotojas“, kuriose yra po keletą įspūdingų chorų.
Harmonizuodamas lietuviškas dainas Vydūnas norėjo suteikti joms daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai ,,sukultūrinti“ –jų harmoniją ir struktūrą artinant prie akademinės muzikos tradicijų, tuo padarant dainas priimtinesnėmis daugumai. Vydūnas tai paaiškino, sakydamas, kad dainas turėtų mėgti visi, kad jos ,,turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo, ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą“.
Vydūnas pasirūpino, kad sukurtosios dainos neliktų tik vieno rankraštinio egzemplioriaus, kad jos paplistų, būtų prieinamos visiems.
Intensyvus Klaipėdos Krašto lietuvių chorų gyvenimas buvo apvainikuotas Vydūno išsvajota Visuotine dainų švente, įvykusia, 1927 m. birželio 6 d. Klaipėdoje. Vienu pagrindinių šios pirmosios krašto lietuvių dainų šventės įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų buvo jos Garbės pirmininkas ir antrasis vyriausiasis dirigentas – Vydūnas. (Kitas vyr. dirigentas buvo A. Vaičiūnas.) Nuskambėjus choralui ,,Pranaše didis“, Vydūnas, dalyvaujant 800 dainininkų (12 chorų), šimtui orkestrantų, apie dešimčiai tūkstančių žiūrovų, pasakė kalbą ,,Tautos gyvenimo giesmė“, o po to, išraiškingai ir įkvėptai Jungtiniam chorui dirigavo tris savo žodžiais kūrinius: A. Storostos ,,Tai ženkime artyn“, K. Janzo ,,Amžius po amžių“ ir ,,O, kaip augtų“.
Antroji visuotinė Klaipėdos krašto Dainų šventė, surengta 1933 m. birželio 4–5 dienomis, taip pat vyko ,,po Vydūno ženklu“, nors pats jis, deja, dėl nacistų trukdymų, dalyvauti negalėjo. Vydūno nedalyvavimas buvo didelė netektis Dainų šventei. Tuo labiau kad jis, šalia A. Mikulskio, buvo išrinktas Vyriausiuoju dirigentu numatytos dainos, kurią jam būtų reikėję diriguoti jungtiniam chorui. Vydūnas buvo parengęs ir savojo, Tilžės choro, pasirodymo programą.
Paskutinioji Klaipėdos krašto Dainų šventė, įvykusi 1938 m. liepos 9 – 10 dienomis, buvo pati gausiausia (12000 dainininkų) ir profesionaliausia. Tuo metu Klaipėdos krašte veikė 21 ,,Santaros“ choras (12 mišrių ir 9 lygių balsų), 11 Šaulių chorų (9 mišrūs ir 2 lygių balsų). Savo chorus turėjo ir kitos lietuvių draugijos. Nors Vydūnas šioje šventėje dalyvauti taip pat negalėjo, tačiau joje taip pat buvo juntama Vydūno dvasia. Jau vien tai, kad švente įvyko buvo neabejotinai ženklus Vydūno, lietuviškų chorų sąjūdžio Mažojoje Lietuvoje pradininko ir įkvėpėjo, darbų bei pastangų rezultatas. Dainų šventės komiteto pirmininko Mečislovo Mačernio įžanginė kalba buvo persmelkta Vydūniška mintimi: ,,Tad atidarysime dainų skrynelę ir užtrauksime dainelę, kurios melodija suminkštintų ir tų Klaipėdos krašto lietuviško kraujo žmonių širdis, kurios yra netekusios tautinio jausmo ir tebėra svetimos kultūros įtakoje“ (,,Muzikos barai“, 1938 m. Nr. 8).
Būtent sveika gyvensena, dvasios giedra, neblėstantis optimizmas Vydūnui tapo būtinomis sąlygomis kūrybiškai dirbti, tarnauti tautai, siekti jos laisvėjimo. Šitaisai tarnavimas tautai, kova užjos išlikimą ir kūrybinių galių aktyvinimą jam taip pat neteikė nei turtų, nei palaimingos ramybės, o atvirkščiai darė asmeninį gyvenimą komplikuotą, kupiną visokiausių išbandymų, nepelnytų nuoskaudų, kančių,. Išsiugdyta vidinė pusiausvyra ir savitvarda, didelis optimizmas tose komplikacijose ypač daug padėjo. Be šių savybių buvo galima netekti pagrindo po kojom, kristi nevilties bedugnėn, prakeikti likimą. Gyvenimo pabaigoje Vydūnas palygino save su Senojo Testamento Jobu, už savo begalinį atsidavimą Dievui patyrusiu ne džiaugsmą, o daugybę kankinančių išbandymų. Po vieno tragiškai vos nepasibaigusio nutikimo (buvo tai 1945 m. vasario 9 d. – rašytojas per spūstį Pilavos (Pillau) uoste įkrito ledinėn jūron ir vos nenuskendo) Vydūnas savo prabėgusį gyvenimą taip regėjo: „Užgimdamas patekau į būvą, kurioj visi pasireiškimai sukilo, kurie mane viliojo, į kuriuos buvau verčiamas, tarsi pats veržčiaus į kažką. Ir supratau, ką tai reiškė. Buvau įvestas, gal tiesiog įstumtas, į Daimonų Valdžiuvą ir, kaip rodės, jiems paliktas“4. Kaip tų Daimonų pinklių padarinį galima suprasti beveik visą Vydūno gyvenimą. Kuo ne tokios pinklės buvo paveldėta liga? Kuo joms neprilygsta Prūsų lietuvių niekinimas? Kuo ne demonų užmačios, kai už pasiaukojamą darbą lietuvybei piktu, šmeižtais, greičiausiai iš pavydo, apmoka patys veikėjai – lietuviai? O artimųjų netektys, karų audros. Ar ne demonų tarnai buvo hitlerjugendo pienburniai bei kitokie visokio plauko nacistai, kurie ir fizinį smurtą prieš rašytoją pavartojo ir dvasiškai gniuždyti bandė? Kuo ne blogio demonai buvo tie, kurie septyniasdešimtmetį filosofą ir rašytoją pasodino už grotų ir įstatymų paragrafais jam mirties bausme grasino? Ir ar ne pikti demonai paskutiniajam karui baigiantis stebėtinai sunkų ir dramatišką priverstinį bėgimą iš gimtos į svetimą žemę surengė? To dvejus metus trukusio bėgimo metu Vydūnas, kaip minėjome, ir lediniame vandenyje skendo, ir kelis kartus žiauriai sumuštas buvo, ir paskutinės menkutės mantelės neteko, ir visokių baisybių prisižiūrėjo, ne sykį žvelgė mirčiai į akis. Ir aštuoniasdešimtmetis senukas visa ta išlaikė nepalūžęs. Tačiau kaip biblinis Jobas, mūsų mąstytojas neprakeikė nei Dievo, nei likimo, pastarojo smūgius sau išsiaiškino kaip Dievo siųstus dvasinio atsparumo išbandymus. Didvyriškai tuos išbandymus pakėlęs, jis turėjo moralinę teisę pasakyti, kad žmonėms skelbti jo principai yra ne tuščios deklaracijos, o gyvenimo praktikoje pačiomis sunkiausiomis sąlygomis patikrintos tiesos, realūs, kiekvienam prieinami ir įgyvendinami dalykai. Pats Vydūno gyvenimas buvo tarsi tų principų išbandymo ekstremaliausiomis sąlygomis poligonas. Būtent tose sąlygose, anot mąstytojo, kiekvienas galįs geriausiai suvokti, „kad žmogui užduota pačiam stengtis savo gyvenimo prasmę ryškinti. Ir kad kaip tik tie Damonai jį tam akstina. Pasilikdamas patvarus prieš jų paveikimą, jis išauga iš jų valdomos būvos ir vis aiškiau atsibunda Didžiajame Slėpinyje viso esamo, būtent, Dievuje, kurs yra tikriausioji Meilė ir Malonė“5. Panašius vidinę tvirtybę teigiančius motyvus galima išgirsti ir Sibiro tremties baisumus praėjusių žmonių pasakojimuose.
Vydūno sveikatos filosofija yra viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių, nors ne vardan jos jis daugiausiai triūsė. Ji gimė kaip apibendrinimas to patyrimo, kurį, kaip jau minėjome, Vydūnas įgijo pirmiausia rūpindamasis savo sveikatos pataisymu. „Parodau šiuo veikalu maždaug tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti“, – rašoma įvadinėse „Sveikatos, jaunumos, grožės“ pastabose. Tačiau ir iš grynai asmeninės praktinės patirties gimdama, toji sveikatos filosofija Vydūno kūrybos kontekste įgavo ypatingą svarbą. Pačią sveikatą mąstytojas traktavo ne kaip privatų buitinį reikalą, o kaip reikšmingą kultūros dalį, kaip vieną iš esminių žmogaus būties vertybių. Sveikatos problema Vydūnui tapo ne tik praktine, bet ir svarbia teorine – filosofine problema, gražiai įsikomponavusia į visos jo filosofijos sistemą. Tos filosofijos centre yra žmogaus esmė ir jos raiška pasaulyje, tą esmę ir raišką paaiškinti mąstytoją vertė ne tik sveikata, bet ir su kitomis praktinėmis aktualijomis susiję dalykai, pirmiausia tėvynainių kova už savo, kaip tautos dalies, išlikimą ir tolesnį kultūrinį vystymąsi. Filosofiškai pagrįsdamas tos kovos principus, Vydūnas į primą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą. Jei tautoje dvasiškai silpsta, doroviškai smunka žmogus, jos išlikimo šansai menki. Ir atvirkščiai: žmogaus dvasinė tvirtybė, dorovinis tvirtumas patikimiausiai gali apsaugoti tautą nuo bet kokio pavergimo, nuo bet kokio svetimos valios diktato. Doroviškai stipri, dvasinga tauta pajėgi ne tik išlikti nepalankiausiomis sąlygomis, bet ir nusimesti išorinės vergovės pančius. Būtent šiuos postulatus Vydūnas ir stengėsi argumentuotai pagrįsti savo filosofijoje. Jais, tais postulatais, ir jų pagrindimo būdu mūsų mąstytojas buvo labai artimas didžiajam indų tautos sūnui Mahatmai Gandžiui, kuris šiuos postulatus ne tik teoriškai pagrindė, bet ir kuo sėkmingiausiai įdiegė į praktiką, pademonstravo, koks galingas užtaisas juose slypi. Toji pati galia potencialiai slypėjo ir dabar, aišku, tebeslypi ir Vydūno filosofijos dvasiniame užtaise. Tačiau tuo užtaisu taip ryžtingai nepasinaudojo mūsų tauta, kaip tai padarė indai su savo dvasios vado sukurta neprievartinio priešinimosi taktika. Didžiąja dalimi Vydūno galia taip ir liko nepanaudotų potencijų arsenale. Gal būt, toji potenciali galia tebelaukia palankiausio ir būtiniausio momento jai pasireikšti. Tasai momentas, reikia manyti, gana greitai visu ryškumu atsiskleis tolesniame mūsų tautos laisvėjimo kelyje. Tačiau dalis tų potencijų vis dėlto buvo aktualizuota, įkūnyta paties Vydūno praktinėje veikloje ir gyvenimo principuose.
Visos žmogaus problemos išsisprendžia, kai jame laisvai gali reikštis Dvasia – Siela, t.y. Esmingasis aš. Tačiau taip nebūna savaime. Laisvam dvasinės esmės reiškimuisi pasiekti reikia didelių pastangų. Tą laisvę varžo gamtiškosios žmoguje veikiančiosios sferos. Būtent jos, stengdamosi užgožti dvasinį pradą, stiprina žmoguje savo valdžią, reikalauja kuo didesnio savęs patenkinimo. Jeigu žmogus nesuranda jėgų tai gamtiškumo ekspansijai savyje pažaboti, jis skursta, silpsta kaip dvasinė esybė. Vis labiau jį užvaldo aktyviausios gamtos galios, kurios priklauso gyvuliškumui. Tų galių užvaldytas žmogus ima tarnauti geiduliams. Tą jis daro, siekdamas kuo daugiau malonumų ir kuo didesnio bei rafinuotesnio jų patenkinimo. Žmogus tampa hedonizmo vergu, tai vergovei jis nukreipia ir aukštesniąją už geidulius galią – protą, kuris užuot stiprinęs sąjungą su dvasios pasauliu ir taip šviesėjęs, vienijasi su gyvuliškumu ir tamsėja. Hedonizmas žmoguje marindamas žmogų, siaurindamas jame dvasios valdas, atimdamas iš jo kultūros subjekto ir kūrėjo galimybes, pirmiausia, aišku, menkaverte ir neprasminga daro jo egzistenciją, netgi dar daugiau – sąlygoja asmenybės nuosmukį, degradaciją. Kitaip pasakius, hedonizmui įsigalint, vystosi žmogaus dvasinis luošumas, netenkama dvasinės sveikatos – tikrojo gyvenimo prasmės pagrindo. Tačiau, kaip aiškina Vydūnas, hedonizmas toks pat priešas yra ir gamtiškajai žmogaus daliai, jo kūno sveikatai. Geidulių užgožtas, nuo dvasinio prado beveik izoliuotas, pastiprinimo iš jo negaunantis, užtamsintas ir nuskurdintas protas niekuo nebegali padėti nei kūnui, nei jame vykstantiems gyvybiniams procesams, negali pasirūpinti tinkama jų priežiūra ir globa. Pats geidulių patenkinimas irgi reikalingas priemonių, tarpininkų, kurių vaidmuo tenka kūnui ir jo gyvybinėms funkcijoms. Šitų funkcijų normaliam veikimui užtikrinti reikalingas tam tikras darbo ir poilsio režimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos ir pan. Kai viršijamas šito užtikrinimo saikas, sutrinka ir normalus tų funkcijų veikimas. O viršijamas tasai saikas, kai funkcija pradedama tenkinti jau nebe kaip funkcija, o kaip malonumas. Pavyzdžiui, valgoma nebe todėl, kad reikia kūnui maisto, o todėl, kad skanu, geriama ne iš troškulio, o todėl, kad gėrimas gardus, miegama nebe jėgoms atstatyti, o iš tingulio, dėl malonaus pojūčio ir pan. Jau vien šitų nekaltų malonumų, kaip sau tikslo, tenkinimas yra žalingas sveikatai todėl, kad organizmas tai apkraunamas nereikalingu darbu ar sukaupia jį sunkinančias atsargas (daug valgant, geriant), tai, beprasmiškai lepinamas, išglemba, tampa neatsparus ar pernelyg nualinamas, kai be saiko linksminamasi, lėbaujama ir pan. O kur dar organizmui kenksmingos kai kurių skanumynų, jų komponentų poveikis! Vydūno įsitikinimu, sveikatą ypač griauna tie hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik susidirginimui, svaiginimuisi, vien malonumams sukelti – rūkymas, alkoholio vartojimas, dažni, ne gimdymo tikslams skirti lytiniai santykiai ir pan. Geiduliai maitinami dar labiau išauga ir reikalauja vis aštresnio ir dažnesnio jų dirginimo. Didindamas jų patenkinimo mastą, žmogus ne tik vis labiau praranda savo dvasingumo nuovoką, bet ir alina organizmą, ardo jo sveikatą. Kitaip tariant, silpstant dvasiai, dažniausiai silpsta ir kūnas. Didžiausias kaltininkas čia būna, anot Vydūno, žmonėse negamtiškai išaugęs gyvuliškumas, kurį suvaldyti esąs vienas iš sunkesniųjų ir svarbesniųjų uždavinių.
Vydūno sveikatos filosofijos devizas yra ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta. Liga mąstytojo yra traktuojama kaip paties žmogaus neteisingos gyvensenos padarinys, kaip anomalija, kurios priežastis – tikrųjų gyvenimo dėsnių, harmoningo ryšio tarp gamtiškųjų ir dvasios galių pažeidimas. Tų dėsnių nuoseklus laikymasis – pati geriausia ir patikimiausia profilaktika. Į ją didžiausiąja dalimi turi būti orientuota medicina, kiekvieno gydytojo veikla. Taip orientuotai medicinai savaime mažiau bereikės kovoti su ligomis, nes tada mažiau bebus jų aukų, žmonės bus atsparesni, mažiau sirgs. Pats Vydūnas, „Sveikatoje, jaunume, grožėje“ pirmiausia paaiškinęs gamtiškųjų ir dvasios galių harmoniją kaip sveikatos pagrindą, pateikia ir praktinius patarimus, kaip tą harmoniją išlaikyti, kaip nenukrypti nuo sveikos gyvensenos principų, kaip geriausiai galima kuo ilgiau išlikti sveikam, jaunam ir gražiam.
kalbos vadovėlių apipavidalintoju ir iliustratoriumi. Gražų draminės pasakos „Sigutė“ viršelį sukūrė A.Žmuidzinavičius. Vydūno šimtmečio proga išleistą dramų rinktinę „Amžina Ugnis“ apipavidalino V.Kalinauskas.
Gausiausias per paskutiniuosius kelerius metus vydūnianos derlius užderėjo ekslibriso laukuose – daug reiškė keli konkursai, kurių dėka į Vydūną pažvelgta itin subtiliai ir įdėmiai. Tai – „Lietuvių rašytojai“, „Šilutei – 480″ bei „Vydūnui – 125″. Pastarąjį tarptautinį konkursą Vydūno draugija, Šilutės savivaldybė ir Centrinė biblioteka, Lietuvos ekslibrininkų klubas ir Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ organizavo šiam jubiliejui. Į organizatorių kvietimą atsiliepė dailininkai iš Europos, Amerikos, Australijos kontinentų. Iš 106 autorių – 35 Lietuvos menininkai. Dalyviai pateikė 212 kūrinių, iš kurių žiuri išskyrė 16 geriausiųjų. Nuo 1993 m. vasario 6 d. iki kovo 10 d. ekslibrisų paroda veikė Šilutės Centrinėje bibliotekoje. Nuo kovo 19 d. buvo perkelta į Vilnių ir tapo išsamiausia ir savarankiška jubiliejinės parodos „Vydūnas dailėje“ dalimi.
Gimęs esu 1868 m. kovo mėn. 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrity, netoli Žemaitijos ribos, augęs Pilkalnės apskrity. Tėvas buvo Berlyne mokslą gavęs pagonių misijai, bet, jo plaučiams pradėjus kraujuoti, neiškeliavęs. Išgijęs, jis kurį laiką kunigavo Žemaitijoj, bet Rusams lietuvius tuomet labai spaudžiant, grįžo Prūsų Lietuvon, kur dirbo misijos naudai lietuviuose ir mokytojavo. Tėvas man ir teikė pirmąjį mokslą. Anksti prasidėjo net graikų ir latynų kalbomis. 
VYDŪNO asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakan-kamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška.